Istorija KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra Žemaitijos herbas
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai
RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija

ŽYMIAUSI ŽEMAIČIAI

 

 


Trumpai apie kitus iškilius Žemaitijos žmones

 

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

A

Mikalojus Akelaitis. M. Valančiaus, S. Daukanto bendražygis, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Gimė 1829 m. gruodžio 5 d. Marijampolės valsčiuje, mirė 1887 m. rugsėjo 26 d. Paryžiuje. 1858 m. leidinyje „Teka Wilenska” vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad reikia pradėti leisti lietuviškus laikraščius. Nuo 1858 m. vasario mėn. kartu su S. Daukantu gyveno Svirlaukyje pas Petrą Smuglevičių ir aktyviai bendradarbiavo tuometinėje spaudoje, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais. Rinko tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos žodynui, gramatikai ir kt. Kelių lietuviškų šviečiamojo, religinio pobūdžio knygelių autorius. Kurį laiką gyveno Rietave pas Oginskius, ir rūpinosi spaustuvės steigimo, lietuviškų knygų leidybos centro įkūrimu Rietave. Jo paragintas Žemaičių vyskupas M. Valančius prašė rusų valdžios, kad leistų spausdinti blaivybei reikalams Žemaitijoje propaguoti skirtą laikraštį (leidimas nebuvo gautas). 1861 m. įsitraukė į slaptą sąjūdį, kuris ruošė 1863 m. sukilimą. Buvo persekiojamas policijos. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje. 1863 m. , prasidėjus sukilimui, slapta grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Augustavo (Užnemunės) vaivadijos civiliniu sukilimo komisaru. Jis organizavo sukilėlių būrius, tiekė sukilėliams ginklus, maistą, literatūrą. Spėjama, kad M. Akelaitis į lietuvių kalbą išvertė 1863 m. sausio 22 d. sukilimo manifestą. 1864 m. pasiraukė į Prūsus, čia buvo nuteistas, tačiau iš teismo salės pabėgo ir išvyko gyventi į Prancūziją. Čia sukūrė šeimą, tačiau ir toliau dirbo Lietuvai - iki pat mirties vadovavo Paryžiuje veikusiai „Želmens” draugijai. Mirdamas visą savo archyvą užrašė Krokuvos universitetui. Po mirties išspausdinta nemažai jo darbų, iš kurių savo verte labiausiai išsiskiria „Gramatyka j kęzyka litewskiego”.

Bernardas Aleknavičius. Žurnalistas, fotomenininkas. 1990 m. apdovanotas V. Kudirkos premija. Žemaitijoje dirba per 30 metų. Spaudai yra parengęs atskirus nuotraukų rinkinius apie Žemaitijos miestelius, Orvydų sodybą, šio krašto Rūpintojėlius, kryžius, bažnyčias, Vydūną, kitus žymius žmones. Jo darbai - tai kelių dešimtmečių Žemaitijos gyvenimo metraštis. B. Aleknavičius ne tik fotografuoja, bet ir rašo, leidžia fotoalbumus. Daug jo straipsnių paskelbta „Klaipėdos”, „Vakarų ekspreso” laikraščiuose, respublikinėje spaudoje ir kitur.

Alminas. Alemanas, Algminas. Vienas iš žemaičių kunigaikščių. Kaip rašoma Livonijos kronikoje, po to, kai Mindaugas sudarė sąjungą su Livonijos ordinu ir paliko Žemaitiją likimo valiai, Žemaitijos kunigaikščiai Alminą išsirinko savo vadu ir kovojo toliau su Ordinu. Spėjama, kad jis buvo vienas iš pagrindinių Žemaičių vadų Durbės mūšyje.

Jonas Andriusevičius. Muziejininkas, kraštyrininkas, pedagogas. Yra įsteigęs keletą visuomeninių muziejų Žemaitijoje (vienas iš jų - Gaulėnuose, netoli Šatrijos kalno), surinkęs nemažai medžiagos apie Telšius ir jo apylinkes. Aktyvus spaudos bendradarbis. Daugelį savo kraštotyrinių darbų yra paskelbęs Telšių rajono laikraštyje, „Žemaičių saulutėje”, kituose spaudos leidiniuose. Keletą metų dirbo Žemaičių „Alkos” muziejaus direktoriu.

Stasys Anglickis. Poetas, vertėjas, pedagogas. Gimė 1905 m. gruodžio 23 d. Plungės rajono Bernotavo kaime. Mokėsi Telšiuose, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Po to dirbo mokytoju Šiauliuose, Kuršėnuose, vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1923 m. Pirmas eilėraščių rinkinys ”Žingsniai prie sfinkso” išėjo 1931 m. Vienas iš Žemaičių rašytojų sambūrio organizatorių, parengęs spaudai žemaičių poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai”. Yra išleidęs nemažai poezijos rinkinių, autobiografinį romaną „Čiupikai”.

Juzė Augaitytė. Gimė 1906 m. gegužės 1 d. Tauragės apskrityje. Operos dainininkė, pedagogė. Lyrinis sopranas. Mokėsi Klaipėdos konservatorijoje, Milano muzikos institute. 1933 m. pradėjo dainuoti Lietuvos valstybinėje operoje, vėliau dirbo Vilniaus operoje. Koncertavo Milane, Romoje, Berlyne, Taline, Rygoje ir kitur. Karo pabaigoje išvyko į Vakarus. Nuo 1949 m. dirbo dainavimo mokytoja JAV, koncertavo.

Paulius Augius (Augustinavičius). (Dailininkas grafikas. Gimė 1909 m. rugsėjo 2 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Paryžiuje. Nuo 1933 m. Lietuvos jaunųjų menininkų, kurie buvo susibūrę į „FORMOS” grupę, narys. Yra iliustravęs Žemaitės, M. Valančiaus, S. Neries ir kitus kūrinius. 1944 m. emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Jo kūriniams būdingas dekoratyvumas, stilizacijos elementai, formos ekspresyvumas, lietuvių liaudies gyvenimo tematika. Meno klausimais daug straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1966 m. išleista monografija „Paulius Augius”. Lietuvoje daugiausia žinomi jo darbų ciklai „Žemaičių Kalvarijos”, „Žemaičių simfonijos”.

Augustas II - asis. l697 - 1733 metais buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis.

Aukštuolaitis Jurgis. Kariškis, politikas. Gimė R. Prūsijoje. Buvo Augustino Voldemaro ministrų kabineto Vidaus reikalų ministerijos patarėjas. 1919 m. sausyje Tauragėje suorganizavo Žemaičių savanorių batalioną ir buvo jo vadas. 1919 m. keletą mėnesių dirbo Lietuvos Krašto apsaugos ministerijoje. 1919 m. apsigyveno Klaipėdoje. Yra žinių, kad bendradarbiavo su lenkų žvalgyba, rūpinosi Klaipėdos prijungimu prie Lenkijos.

B

Apolinaras Bagdonas. Gimė 1912 m. birželio 4 d. Šiaulių apskrities Užvenčio valsčiaus Talainių kaime. Pedagogas, poetas, pirmųjų žemaitiškos poezijos knygų, išleistų užsienyje, autorius. Mokėsi Kražiuose, Vilniaus Universitete. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į Vakarus, čia steigė lietuvių mokyklas (1944 m. Vokietijoje - Braunscweige, Blomberge), o nuo 1951 m. mokytojavo Čikagoje veikusioje šeštadieninėje aukštesniojoje lietuvių mokykloje. Filologas. Daug savo straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1991 m. jo žemaitiškos poezijos ir prozos knyga „Likėma laiptaas” išspausdinta Lietuvoje.

Juozas Bagdonas. Dailininkas. Gimė 1911 m. gruodžio 11 d. Telšių apskrities Videikių kaime. Mokėsi Kauno meno mokykloje. Parodose dalyvauja nuo 1933 m. Gyvendamas Lietuvoje savo kūrybos darbų parodas buvo surengęs Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai buvo būdinga sodrių spalvų gama, dekoraciniai piešiniai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Jis vienas iš pirmųjų užsienyje gyvenančių menininkų parėmė idėją Plungės Oginskių rūmuose įkurti Žemaičių dailės muziejų ir čia surengė keletą savo kūrybos parodų, ta proga muziejui padovanodamas nemažą savo paveikslų kolekciją.

Vytautas Balčiūnas. Humanitaras. Vienas iš Žemaičių dailės, Žemaitijos vyskupystės diecezijos muziejaus, Žemaičių akademijos įkūrimo iniciatorių.

Jurgis Baltrušaitis. Gimė 1873 m. gegužės 2 d. Raseinių apskrities Skirsnemunės parapijoje. Poetas ir diplomatas. Mokėsi Kaune, Maskvoje. Nuo 1895 m. pradėjo garsėti kaip vertėjas, o nuo 1899 m. spausdino ir savo eilėraščius. Mokėjo keliolika užsienio kalbų. 1942 m. pasirodė jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas” (I dalis) lietuvių kalba. Poetas simbolistas. Gyvendamas Rusijoje, aktyviai rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių savo tautiečių šalpa. 1919 m. buvo išrinktas visos Rusijos rašytojų sąjungos pirmininku. Nuo 1920 m. paskirtas Lietuvos atstovu Maskvoje. Šias pareigas ėjo iki 1939 m. Po to J. Baltrušaitis buvo Lietuvos atstovybės tarėjas Paryžiuje. 1932 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Mirė 1944 m. sausio 3 d. Paryžiuje.

Vladas Baltrušaitis. Operos solistas, chormeisteris. Gimė 1912 m. liepos 14 d. Jurbarko valsčiaus Žindaičių kaime. Baigė Kauno konservatoriją, kurioje studijavo dainavimą ir chorvedybą. 1937 - 1942 m. dainavo Kauno operoje, 1942 - 1944 m. - Vilniaus teatro operoje. Po to emigravo į Vakarus. Toliau savo muzikinę veiklą tęsė Vokietijoje ir JAV: vadovavo chorams, dirbo muzikos mokytoju, vargonininku.

 Antanas Baranauskas. Poetas, vyskupas, kalbininkas. Gimė 1831 m. sausio 5 d. Anykščiuose. Mirė 1902 m. lapkričio 13 d. Seinuose. Mokėsi Anykščiuose, Rumšiškėse, o 1856 - 1858 m. - Varnių kunigų seminarijoje. Vėliau Žemaičių vyskupo M. Valančiaus buvo pasiųstas tęsti studijas į Petrapilio dvasinę akademiją. Žinias gilino Miunchene, Romoje ir kitur. Nuo 1865 m. gruodžio dirbo Žemaičių vyskupijoje, nuo 1867 iki 1884 m. - Kauno kunigų seminarijoje, 1884 - 1897 m. - Žemaičių pavyskupiu, 1884 - 1902 m. - Seinų vyskupas. Jo literatūrinis palikimas - lyrinė poema „Anykščių šilelis”, „Kelionė Peterpurkan”, „Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva” ir keletas kitų eilėraščių. Dideli A. Baranausko nuopelnai ir kalbotyros, matematikos bei kai kuriose kitose mokslo srityse.

 Fabijonas Barkauskis. Vienuolis pranciškonas. Gimė apie 1781 metus, mirė 1855 m. sausio 14 / 26 d. Kretingoje. Kurį laiką gyveno Dotnuvoje, vėliau - Kretingoje. Rašė lietuviškus eilėraščius ir siuntė juos S. Daukantui. Iš jų yra išlikusios šios eilutės: „ Sziltas alus ka padare: / Prie malones mus privare.

Fedoras - Teodoras Bartolomėjus. Vokietis, rusų kariuomenės karininkas. Gimė 1800 m. , mirė 1862 m. Per 1831 metų sukilimą Lietuvoje ėjo gvardijos pulkininko pareigas ir kovojo prieš sukilusius žemaičius. 1831 m. kovo 25 / 26 dienomis puolė sukilusius Raseinius, bet, negalėdamas atsilaikyti prieš Kalinausko ir Rimkevičiaus būrius, pasitraukė per Jurbarką į Prūsus. Vėliau iš Klaipėdos puolė Palangą, o balandžio 20 d. susijungęs su gen. Rennenkamfu, ­ Šiauliuose buvusius sukilėlius.

Aleksandras Beresnevičius. Gimė 1823 m. birželio 16 d. Pašušvio valsčiuje, mirė 1902 m. Lenkijoje(Vloclavke). Žemaičių vyskupas. Šias pareigs ėjo po M. Valančiaus mirties (1875 - 1883). Prieš tai buvo Petrapilio dvasinės akademijos rektorius. Dirbdamas Žemaitijoje jis sugebėjo taip paveikti rusų valdžią, kad ji kiek sušvelnino katalikybės persekiojimą Lietuvoje. Iš Žemaitijos A. Beresnevičių išstūmė rusų valdžia, paskirdama jį Kujavų Kališo vyskupu, kurio būstinė buvo Vloclavke.

Napoleonas Bernotas. Aktorius, režisierius. Gimė 1914 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono Judrėnų kaime, mirė 1959 m. balandžio 7 d. Klaipėdoje. 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą. 1940 - 1945 metais dirbo „Vaidilos” teatre, 1945 - 52 metais - Žemaičių teatre Telšiuose, 1952 - 1956 metais - Klaipėdos dramos teatre aktoriumi, nuo 1956 metų - Lietuvos kino studijoje aktoriumi ir režisieriumi.

Jonas Beržanskis. Spaudos ir visuomenės veikėjas. Gimė 1862 m. liepos 25 d. Viekšnių valsčiuje, mirė 1936 m. liepos 12 d. Kaune. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje. Matematikas. Nuo 1918 m. dirbo Lietuvos finansų ministerijoje. Buvo vienas iš „Varpo” kūrėjų. Aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose, dažniausiai pasirašinėdamas Dagio, Klausučio slapyvardžiais. Vertėjas. 1905 metais dalyvavo Vilniaus Didžiajame seime. Nepriklausomoje Lietuvoje organizavo bajorų draugiją. 1932 m. išleido genealoginę studiją „Lietuvių heraldika 1930”.

Mykolas Beržanskis. Vilniaus jėzuitas, išspausdinęs „Flaminia universae Romae” (1723). Gimė 1691 m. , mirė 1736 m.

Petras Bielskis. Teatrologas, režisierius. Gimė 1935 m. vasario 20 d. Šilalės rajono Mėčių kaime. Baigė Lietuvos konservatoriją. 1970 - 1980 m. televizijos režisierius. Režisavo Vilniaus „Novelės” teatro pastatymus. Nuo 1980 m. dėsto Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar - Klaipėdos universiteto Menų fakultete). Spektaklius yra statęs daugelyje Lietuvos dramos teatrų.

Bijeika Vincas. Kunigas, žymus spaudos draudimo laikų kultūros veikėjas. Gimė 1857 metais. 1901 - 1902 metais, dirbdamas Nemakščių klebonu, privertė vietos gyventojus atsiimti vaikus iš cerkvinės mokyklos, vėliau vikaravo Šiauliuose ir ten toliau skleidė lietuvybės idėjas. Už tai susilaukė sulenkėjusių kunigų nemalonės ir buvo paskirtas dirbti kaimo parapijos vikaru.

Bikšis (Bikšys). Vienas iš Deltuvos kunigaikščių, kartu su Erdvilu, Mindaugu ir kitais dalyvavęs sudarant taikos sutartį su Voluinės Haličo kunigaikščio Romano našle ir jo sūnumi Danila apie 1219 metus.

Bilevičiai. Įtakinga žemaičių bajorų giminė, XVI -XVIII amžiais garsėjusi Rietave, Dirvėnuose, Beržėnuose, Šiauduvoje.

Jonas Bilevičius. Jurgio Bilevičiaus sūnus, Žemaitijos seniūnas, vienas iš pirmųjų protestantizmo skleidėjų Žemaitijoje. Turėjo dvarą Viduklėje. Čia apie 1526­1527 metus surinko gabius jaunuolius, kuriuos jo pasamdytas mokytojas Stanislovas Rapalionis ruošė aukštosioms studijoms. Šių mokinių tarpe buvo ir Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis. J. Bilevičiaus globojami jaunuoliai toliau mokydavosi Krokuvoje, Karaliaučiuje.

Birutė. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Vytauto motina. Pasak legendos, ji kildinama iš Palangos apylinkių. Birutė buvusi Vydimanto dukra, vaidilutė, o vėliau - antroji Kęstučio žmona. Vytautas - vyriausias Kęstučio ir Birutės sūnus, gimęs apie 1350 m. Jos sūnūs taip pat Tautvilas ir Žygmantas bei dukros Miklausa, Danutė ir Ringailė. Dėl konkrečios Birutės mirties datos, vietos, palaidojimo aplinkybių istorikai nesutaria. Žemaičiai, ypač Palangos krašto žmonės, linkę laikyti, kad Birutė po Kęstučio mirties grįžo į Palangą, toliau kurstė šventąją ugnį, o po mirties buvo palaidota Palangoje, Birutės kalno pašlaitėje, kur pastatyta K. Tiulienės skulptūrėlė „Birutė”.

Mykolas Biržiška. Lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, lietuvių tautosakos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose. Mokėsi Peterburge. Nuo 1915 m. aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atstatymu, veiklą. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, 1918 m. M. Šleževičiaus kabineto švietimo ministras, 1919 - 1921 metais redegavo įvairius lietuvių leidinius, ėjusius lenkų kalba, bendradarbiavo ir kitoje spaudoje, dirbo Lietuvių Mokslo draugijoje. Boikotavo Želigovskio seimo rinkimus. 1922 m. M. Biržiška profesoriavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926 - 1927 m. buvo šio universiteto rektorius, o 1939 - 1943 m. dirbo rektoriumi ir profesoriavo Vilniaus universitete. Svarbiausi M. Biržiškos darbai: „Senasis Vilniaus universitetas”, „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos”. 1944 m. M. Biržiška emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele.

Vaclovas Biržiška. Bibliografas, kultūros istorikas, profesorius. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose. Teisės specialistas. 1923 - 1944 m. V. Biržiška buvo VDU, 1940­1941 metais ­ Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius. 1924 - 1939 m. išleido penkis „Lietuvos bibliografijos” tomus, kurie apima 1547 -1910 metų lietuvišką spaudą ir dalį lituanistikos. V. Biržiška buvo ir „Lietuviškosios enciklopedijos”, išleistos lietuvių kalba 1931 - 1944 metais (išėjo 9 tomai), atsakingasis redaktorius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno JAV. Gyvendamas Amerikoje, daug dirbo leisdamas Bostone spausdintą „Lietuvių enciklopediją”, kurios išėjo 35 pagrindiniai ir du papildomi tomai. V. Biržiška buvo šios enciklopedijos pirmųjų trijų tomų vyriausiasis redaktorius. Didžiausias jo darbas emigracijoje - trys „Aleksandryno” dalys. Šios knygos žinomos ir „Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m. , biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos” vardu. Vaclovas Biržiška mirė 1952 m. sausio 2 d. JAV Voterberio mieste.

Viktoras Biržiška. Profesorius, visuomenės veikėjas, matematikas. Gimė 1886 m. vasario 23 d. Viekšniuose. Mokėsi Šiauliuose, Peterburge. 1920 m. buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nariu. 1922 metais, atidarius Lietuvos universitetą, tapo jo docentu, o nuo 1928 m. šio universiteto profesorius. 1940 - 1943 m. Viktoras Biržiška profesoriavo Vilniaus universitete. Į užsienį emigravo 1944 metais. Nuo 1950 metų gyveno JAV. Leidžiant „Lietuvių enciklopediją”, redagavo matematikos skyrių. Daug savo straipsnių yra paskelbęs Lietuvos ir užsienio spaudoje. Mirė V. Biržiška 1964 m. sausio 27 d. JAV Čikagos mieste.

Tadas Blinda. Apie XIX a. vidurį Žemaitijoje pagarsėjęs „Svieto lygintojas”. Veikė Luokės (Telšių rajonas) apylinkėse. Priešintis tuometinei valdžiai, dvarininkams, plėšikauti, kaip teigiama užrašytiuose žmonių prisiminimuose, jį labiausiai paskatino nepasitenkinimas Lietuvoje buvusia baudžiava. Padavimus ir legendas apie Tadą Blindą pirmoji buvo surinkusi Lazdynų Pelėda (S. Pšibiliauskienė). Lietuvoje pastatytas meninis filmas „Tadas Blinda”, kuriame bandyta kiek tai įmanoma objektyviau pavaizduoti šią legendinę žemaičiams asmenybę ir jo gyvenamąjį laikotarpį. Užrašyti gyventojų atsiminimai apie Tadą Blindą gana prieštaringi. Vieni jį laiko piktadariu, kiti - didvyriu, treti - kankiniu ir t. t.

Domininkas Bociarskis. Lietuvos lenkų veikėjas. Gimė 1836 m. Tryškių valsčiuje, mirė 1914 m. Varšuvoje. Teisės mokslus baigė Maskvoje. Po to kurį laiką dirbo Varnių kunigų seminarijos rusų kalbos mokytoju, o, ruošiantis baudžiavos panaikinimui, Šiaulių apskr. taikos tarpininko valstiečių reikalams pavaduotoju. 1863 metų pradžioje buvo kalinamas Daugpilyje, paskiau ištremtas į Sibirą. Nuo 1868 metų gyveno Varšuvoje, vėliau ­ Petrapilyje, Kaune.

Povilas Bokša. Pirmasis Lietuvos jėzuitų provinciolas (nuo 1608 m). Gimė 1552 m. Slucke, mirė 1627 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Septynerius metus buvo Vilniaus akademijos rektorius, ilgą laiką valdė Vilniaus profesų namus.

Simonas Borisevičius. 1831 metų sukilimo dalyvis. Dar 1831 metų vasario mėnesį kartu su Gedrimu sukurstė Gintališkės ir Salantų parapijų valstiečius pulti rekrutus gabenančius maskolius. Šis žygis pavyko, bet, kai Telšių įgula parėmė policiją, Borisevičiaus būriai buvo išsklaidyti ir pasitraukė į Prūsus, iš kur vokiečių policija daug ten pasitraukusių valstiečių išdavė maskoliams. Borisevičius sukilime aktyviai dalyvavo iki pat jo pabaigos, o paskui emigravo į Prancūziją. Ten jis mokėsi spaustuvininko amato, svajodamas sugrįžęs į Žemaitiją spausdinti žemaitiškas knygas. Mirė emigracijoje, savo svajonės taip ir neįgyvendinęs.

Stasius Būdavas. Rašytojas, kunigas. Gimė 1908 m. kovo 5 d. Šiaulių apskrities Papilės miestelyje. Baigė Kauno kunigų seminariją, dirbo vikaru įvairiose Lietuvos parapijose, kapelionu keliose Kauno miesto aukštesniosiose mokyklose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno JAV ir dirbo airių parapijoje. Savo kūrybą pradėjo spausdinti 1922 m. Lietuvoje. Bendradarbiavo Lietuvos ir užsienio periodinėje spaudoje, Lietuvos radijuje, dalyvavo žemaičių kultūriniame sąjūdyje. 1946 - 1947 m. Vokietijoje redagavo kultūros žurnalą „Pėdsakai”. 1947 - 1950 m. buvo Lietuvių Rašytojų draugijos sekretorius. Yra išspausdinęs eilėraščių, apysakų knygų, keletą romanų (“Mokytojas Banaitis”, „Loreta”, „Sala”, „Varpai skamba” ir t. t. ). Jo kūriniuose išryškinami tautiniai motyvai. Kūryba realistinė, perpinta idealistinėmis nuotaikomis.

Elena Nijolė Bukelienė - Lapinskaitė. Vilniaus universiteto profesorė, filologė. Gimė 1934 m. rugpjūčio 14 d. 1953 - 1958 metais studijavo Vilniaus universitete, 1960 - 1964 metais mokėsio šio universiteto aspirantūroje. 1960 - 1964 metais dirbo Telšių rajone, 1964 - 1978 metais - Vilniaus universitete dėstytoja, o nuo 1991 metų ji - šio Universiteto profesorė. Kelių monografijų apie lietuvių rašytojus, straipsnių, paskelbtų periodinėje spaudoje, apie lietuvių grožinę literatūrą ­ daugiausia prozą, autorė.

Alfredas Bumblauskas. Istorikas. Gimė 1959 metų lapkričio 18 d. Žemaitijoje. 1974 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus universitete studijavo istoriją, o nuo 1979 metų pradėjo dirbti šio Universiteto Istorijos fakultete. 1989 ­ 1997 metais A. Bumblauskas buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas. Populiarių Lietuvos televizijos laidų „Būtovės slėpiniai” vedėjas.

Ignas Bušinskis. Prieš 1863 metų sukilimą buvo Raseinių apskrities bajorų vadas. Gimė 1806 m. Šaukote, mirė 1873 m. spalio 30 d. Mintaujoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje. Už dalyvavimą sukilime buvo ištremtas. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Parašė keletą istorinio, geografinio turinio knygelių apie Žemaitiją. Pasirašinėjo inicialais J. B. Visuose jo darbuose yra panaudota daug dokumentų, paminėta tokių istorinių faktų, kurių kituose leidiniuose neaptinkama.

Butautas. Kaip tvirtina istoriniai šaltiniai, tai buvo iš eilės trečias Kęstučio sūnus. Pirmą kartą jį paminėjo Dlugošas, aprašydamas 1336 m. lietuvių žygius į Mozūrus. Tačiau ten rašoma, kad Butautas - Gedimino sūnus. Manoma, kad tikresnės žinios yra išlikusios apie tai, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti Liubartui, Butautas susimokė su kai kuriais bajorais ir, padedamas vokiečių ordino, ruošėsi užgrobti valdžią Lietuvoje. Tai sužinojęs Vilniaus vietininkas Dirsūnas suėmė Butautą ir uždarė į rūsį. Survilos vedami sąmokslininkai Butautą išvadavo, o Dirsūną nužudė. Nepasisekus paimti valdžios į savo rankas, Butautas su Survila bei 15 palydovų 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį ir paprašė Ordino globos. Karaliaučiuje jis kartu su savo palydovais buvo pakrikštytas Henriko vardu. Yra žinių, kad jis 1365 m. rugpjūtyje Lietuvon vedęs magistrą su kariuomene ligi Ukmergės ir Vilniaus. Po šio žygio Butautas išvyko į Prahą, kur 1380 m. gegužės 7 d. mirė. Lietuvoje Butautas buvo palikęs sūnų Vaidutį. Jis nuo savo senelio pabėgo į Vakarus, mokėsi Prahos universitete ir 1401 m. tapo antruoju Krokuvos akademijos rektoriumi.

Feliksas Bugailiškis. Kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimė 1883 m. gruodžio 3 d. Panevėžio apskrityje. Teisininkas, kultūros draugijų steigėjas ir daugelio iš jų vadovas. Nuo 1915 m. dirbo Šiauliuose, padėjo nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Nuo 1918 m. ilgam įsikūrė Šiauliuose. Jis buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos teisėjas. Kurį laiką dirbo Šiaulių apskrities tarybos pirmininku, ėjo kitas atsakingas pareigas. 1927 metais įsteigė Šiaulių kraštotyros draugiją ir „Aušros” muziejų prie jo, vėliau tapusį žymiausiu kraštotyros muziejumi Lietuvoje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, pats redagavo keletą leidinių, parašė ir išleido nemažai knygų.

Juozas Butkus (Butų Juzė). Rašytojas, kultūros veikėjas. Gimė 1893 m. liepos 9 d. Kretingos apskrities Kulių valsčiuje, mirė 1947 m. balandžio 22 d. Klaipėdoje. Mokėsi Gargžduose, Liepojoje, Telšiuose, Voroneže, Maskvoje, Berlyne, Jenoje. Dirbo Palangoje, Čikagoje, Tauragėje, Ukmergėje, Klaipėdoje, Telšiuose. Nuo 1911 savo kūrybą spausdino periodikoje. Dažniausiai pasirašinėdavo Butkų Juzės pavarde, o kartais ir J. Velėnaičio, B. Jurgino, Buteikos slapyvardžiais.

Petras Butkus. Kunigas. Gimė 1914 m. sausio 9 d. Nemakščių valsčiuje. Mokėsi Raseiniuose, Telšiuose. Iki 1944 metų kapelionavo Tauragės ir Telšių mokytojų seminarijose. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas užsienyje, aktyviai dalyvavo užsienio lietuvių kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo spaudoje.

Stasys Butkus. Žurnalistas. Gimė 1897 m. kovo 13 dieną Kurtuvėnuose (Šiaulių apskritis). 1919 m. sausio 1 d. dalyvavo pirmą kartą pakeliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje. Aktyvus spaudos bendradarbis, redagavo keletą periodinių leidinių. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.

Adomas Butrimas. Istorikas. Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos steigėjų, pirmasis Žemaičių akademijos rektorius. Gimė Žemaitijoje 1955 metais. Baigė Telšių vidurinę mokyklą, aukštąjį istoriko išsilavinimą įsigijo Lietuvoje. Docentas, Istorijos mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos prorektorius, daugelio mokslinių konferencijų apie Žemaitijos istoriją organizatorius, knygų leidėjas, kelių istorijos vadovėlių mokykloms autorius ir bendraautoris.

Danielius Butvila. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1600 metais Žemaitijoje, mirė 1682 metų sausio 10 d. Naugardėlyje. 1661 metais buvo Kražių kolegijos rektorius. Parašė mokyklinę dramą „Architectura fraudium „ (1670) ir keletą kitų tikybinių raštų ir prakalbų.

Vincentas Borisevičius. Antrasis Telšių vyskupas. Gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio apskrityje. Baigė Seinų kunigų seminariją. Teologijos mokslus studijavo Šveicarijoje. Ten 1910 m. buvo įšventintas į kunigus. 1927 metais atkeltas į Telšius ir įsitraukė į kunigų seminarijos kūrimo darbą, buvo jos profesorius, rektorius. Už dorą ir atsidavimą Bažnyčiai, paprastų žmonių reikalams, daugelio vadintas šventuoju. 1940 m. paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. , o vyskupiją perėmė 1944 m. kovo 4 d. 1946 m. vyskupas buvo apkaltintas „antitarybine veikla”, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, iš kurio jau ir nebegrįžo.

 C

Chodkevičiai (Katkevičiai, Katkai). XV - XVII amžiais visuomenės gyvenime didelę įtaką turėjusi LDK didikų giminė. Tai buvo viena iš galingiausių giminių (nuo 1555 metų - grafai), kurie savo įtaka konkuravo su Radvilomis.

Jonas Karolis Chodkevičius. Žymus LDK veikėjas. Gimė 1560 m. , mirė 1621 m. rugsėjo 24 d. Černovcų srityje. Studijavo Vilniuje, Vokietijoje, Italijoje. Buvo Žemaitijos seniūnas, LDK etmonas, Vilniaus vaivada. Vienas iš žymiausių to laikotarpio Europos karvedžių. Mūšiuose priešininką dažniausiai įveikdavo taktiniu manevravimu, staigumu, išankstiniu priešo planų atskleidimu, rūpindamasis griežta drausme kariuomenėje. 1602 m. Kretingoje įkurdino bernardinus, po Kretingos bernardinų bažnyčia įrengė savo šeimos mauzoliejų, 1614 m. Kražiuose įkūrė jėzuitų kolegiją. Jis taip pat įkūrė Skuodo mokyklą, Kražiuose ir Skuode pastatė bažnyčias.

Edardas Cinzas (tikr. pav. - Čiužas). Rašytojas. Gimė 1924 m. balandžio 14 d. Rietave, mirė 1996 m. Belgijoje. Į Vakaryus pasitraukė 1944 metais. Nuo 1947 metų gyveno Belgijoje. Žymiausi jo kūriniai - novelių romanas „Brolio Mykolo gatvė”, „Raudonojo arklio vasara”, „Mona”, „Švento Petro šunynas”.

 Gasparas Felicijonas Cirtautas. Gimė 1841 m. birželio 9 d. Kretingos apskrityje, mirė 1913 m. rugsėjo 4 d. berlyne. Žemaičių vyskupas. Mokėsi Rietave, Šiauliuose, Varniuose, Petrapilyje. Profesorius. Nuo l888 m. - Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Žemaičių vyskupu paskirtas po M. L. Palilionio mirties. Jis buvo humanistas, daug dėmesio labdarai skyręs dvasiškis. Mirė 1913 m. Berlyne. Palaidotas Kauno katedroje.

 Č

Čartoriskiai. Lietuvos ir Lenkijos istorijoje reikšmingą pėdsaką palikusi didikų giminė. Broliai Jonas ir Aleksandras Čartoriskiai 1440 m. Trakuose nužudė Lietuvos Didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį, vėliau buvo Vladislovo Jogailaičio šalininkai, veikė kartu su Švitrigaila Lucke.

Vincas Čepinskis. Fizikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Gimė 1871 m. gegužės 3 d. Šiaulių apskrities Pašvitinio valsčiuje, mirė 1940 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje, Ciuriche, Giotingene, Leipcige

Stanislovas Čerskis. jėzuitas, pedagogas, spaudos bendradarbis ir visuomenės veikėjas, teologijos mokslų daktaras. Gimė 1777 m. spalio 10 d. Latgaloje, mirė 1833 m. balandžio 20 / gegužės 2 d. Varniuose. 1807 - 1811 m. Salantuose buvo Gorskio šeimos vaikų mokytojas. 1821 m. tapo Žemaičių kapitulos kanauninku. 1825 m. Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje katalikų kolegijoje. 1823 m. paskirtas Salantų parapijos klebonu ir čia 1824 m. įkūrė dirbtuvę, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslėlius. Po 1831 m. gyveno Varniuose. Buvo pramokęs žemaitiškai, bičiuliavosi su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plioteriu. 1830 m. išspausdino iliustruotą savo surinktą Žemaičių vyskupystės istoriją - „Opis Žmudzkiej dyecezyi”. Šioje knygoje buvo išspausdinti ir jo dirbtuvėje padaryti Salantų parapijos, Skuodo dekanato bei Žemaičių vyskupystės žemėlapiai. 1810 m. išleido „Bayki Fedra”, kurias 1824 m. lietuviškai išvertė ir 1846 m. išspausdino Simonas Daukantas (Pasakas Phaedraus). Buvo parašęs ir keletą kitų darbų.

Algirdas Čėsna. Vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejaus Nasrėnuose (Kretingos rajonas) direktorius, M. Valančiaus fondo įkūrėjas.

Gintautas Česnys. Gydytojas anatomas, antropologas, profesorius. Gimė 1940 m. balandžio 23 d. Raseiniuose. Baigė Vilniaus universitetą, kuriame toliau ir dirba mokslinį ir atsakingą administracinį darbą. Knygų „Kūdikių fizinis išsivystymas”, „Žmogaus augimo ir brendimo diagnostika” bei daugelio kitų mokslo darbų autorius.

Juozapas Čiulda. Kunigas, Žemaičių gramatikos ir kelių kitų knygų, mokslo darbų autorius. Gimė 1796 m. Plungės parapijoje, mirė 1861 m. gegužės 30 / birželio 11 d. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, vėliau - Varnių ir Vilniaus dvasinėse seminarijose, kurias baigė magistro laipsniu. Tuo pat metu klausėsi paskaitų Vilniaus universitete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1823 - 27 metais dirbo kapelionu Kauno bajorų mokykloje, 1827 - 30 metais buvo Šiaulių vikaras, vėliau dirbo daugelyje kitų Lietuvos vietų.

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Rašytoja. Gimė 1885 m. kovo 13 d. Joniškyje, mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune. Mokėsi Rygoje, Krokuvoje. 1909 m. sausio 1 d. ištekėjo už M. K. Čiurlionio. Dirbo pedagoginį darbą, 1930 - 1936 m. buvo Lietuvos skaučių vadė. Savo kūrybą pradėjo skelbti 1905 m. Periodinėje spaudoje publikuota nemažai jos straipsnių visuomeninio, kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo klausimais. Yra parašiusi nemažai scenos veikalų. S. Čiurlionienė-Kymantaitė ilgą laiką gyveno Žemaitijoje, labai mėgo šį kraštą, jo žmones ir, neblogai mokėdama žemaičių kalbą, parašė keletą didelės meninės vertės prozos kūrinių žemaičių kalba. S. Kymantaitė Čiurlionienė buvo Žemaičių rašytojų sambūrio narė.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Dailininkas, kompozitorius. Gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje , mirė 1911 m. balandžio 10 d. Lenkijoje. S. Čiurlionienės -Kymantaitės vyras. Mokėsi Plungėje veikusioje kunigaikščio Oginskio orkestro mokykloje, kur išmoko griežti keliais muzikos instrumentais ir parašė savo pirmuosius kūrinius. Tapyti taip pat pradėjo Plungėje. Labai mėgo Palangą ir jūrą. Kūryboje ryški žemaitiška tematika. Paskutinieji jo tapybos darbai - „Žemaičių kryžiai”, „Žemaičių kapinės”.

 D

Aleksas Dabulskis. Poetas. Gimė 1934 m. balandžio 10 d. Tauragės rajono Pilsūdų kaime. Baigė Kauno politechnikos institutą, kurį laiką dirbo inžinieriumi, o vėliau atsidėjo žurnalistikai ir literatūrai. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Pirmieji jo poezijos rinkiniai - „Lašas medaus”, „Kregždžių šokis”, „Dienovidžio žemė”, „Nuliada”, „Basas Pegasas”, „Porimtės poringės” „Žalias orkestras”, „Ei, vyručiai” ir kiti. tai ir Horacijaus Drapako vardu pasirašinėjantis jumoristas, aforizmų rinkėjas, kelių knygelių vaikams autorius.

Aleksandras Dambrauskas (slapyvardis - Jakštas). Prelatas, katalikiškos visuomenės ideologas, tautinio atgimimo veikėjas, mokslininkas, poetas, kritikas, kelių periodinių leidinių steigėjas, redaktorius ir spaudos bendradarbis. Gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. Ukmergės apskr. , mirė 1938 m. vasario 19 d. Kaune.

Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius). Lakūnas. Gimė 1896 m. sausio 8 d. Rubiškių kaime (Klaipėdos rajonas), žuvo 1933 m. liepos 17 d. Lenkijoje, netoli Soldino. Nuo 1907 m. gyveno JAV, 1917 - 1919 metais tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo kautynėse Prancūzijoje. 1920 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kautynėse su lenkais. 1921 metais baigė karo mokyklą. 1922 metais pradėjo tarnauti aviacijoje. Nuo 1923 metų buvo karo lakūnas (1927 metais gavo kapitono laipsnį). Nutaręs atlikti transatlantinį skrydį, 1927 metais persikėlė į JAV ir ten įkūrė Amerikos lietuvių aeroklubą. 1933 metų liepos 15 d. kartu su Stasiu Girėnu (Girskiu) „Lituanikos” lėktuvu iš Niujorko išskrido į Kauną. Perskridus Atlantą, jų lėktuvas ne visai dar aiškiomis aplinkybėmis nukrito Lenkijoje, netoli Soldino. Palaidotas Kaune.

Alfonsas Dargis. Tapytojas, dekoratorius, grafikas. Gimė 1909 m. gegužės 12 d. Mažeikių apskrities Reivyčių kaime, mirė 1996 metais Vokietijoje. Dailės meno mokėsi Kaune, Vienoje. 1940 - 51 metais dirbo teatro scenos dekoratoriumi įvairiuose Vokietijos miestuose. Jis buvo lietuvių menininkų, susibūrusių į „FORMOS” grupę, narys. Kurį laiką gyveno, kūrė JAV, tačiau vėliau sugrįžo į Vokietiją, kur 1996 m. sausio 20 d. mirė.

Boleslovas Dluskis. Vienas iš 1863 - 64 metų sukilimo vadų Lietuvoje. Gimė 1829 m. Ukmergės apskrityje, mirė 1905 m. balandžio 11 d. Krokuvoje. Pagal išsilavinimą - medikas. 1862 metais, dirbdamas gydytoju Pasvalyje, įsitraukė į sukilimo ruošimo komiteto veiklą. Sukilimui prasidėjus, organizavo sukilėlių būrius, pats jiems vadovavo, pasižymėjo narsumu, sumanumu. 1863 m. birželio 30 d. Šilalės valsčiuje jo vadovaujamiems sukilėliams pralaimėjus, išvyko į užsienį, kur planavo suformuoti naują sukilėlių legioną ir su juo grįžti į Lietuvą. Vėliau gyveno Paryžiuje, Londone, nuo 1873 metų - Krokuvoje Lietuvos bažnyčioms piešė šventųjų paveikslus.

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Istorikė. Gimė 1899 m. rugpjūčio 16 d. Kaukazo Piatigorske, mokėsi Dono Rostove, Maskvoje, mokytojavo Šiauliuose, vėliau dirbo Kauno spaudos biure ir „Lietuvos „ redakcijoje, 1921 - 23 metais studijavo Berlyno universitete, vėliau - Lietuvos universitete. Po to dirbo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1944 metų gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė gyventi į JAV. Bendradarbiavo įvairiuose Lietuvoje ir užsienyje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose. Kelių knygų autorė. Spaudai paruošė leidinį „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose”. Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos istorijos skyriaus redaktorė. Mirė metais.

Nelė Dauguvietienė-Vosiliūtė. Aktorė. Gimė 1899 m. gegužės 30 d. Marijampolėje, mirė 1986 m. spalio 13 d. Vilniuje. Aktore dirbo nuo 1919 m. Pradžioje - Tautos, „Vilkolakio”, Valstybės teatruose, 1935 - 36 metais - Šiaulių teatre. 1944 - 1947 metais gyveno užsienyje, 1947 - 1959 metais buvo Lietuvos dramos teatro aktorė.

Borisas Dauguvietis. Režisierius, aktorius, dramaturgas. Gimė 1885 m. kovo 26 d. Biržų rajone, mirė 1949 m. liepos 13 d. Vilniuje. Dirbo kartu su Konstantinu Glinskiu, kitais teatro meno meistrais.

Daujotas. XIII a. pirmame ketvirtyje gyvenęs Lietuvos kunigaikštis. Paminėtas Ipatijaus metraštyje. Jis buvo vienas iš 5 vyresniųjų kunigaikščių, vadovavusių Lietuvos žemių konfederacijai ir 1219 sudariusių taiką su Haliču - Voluine. Daujotą ir jo brolį Viligailą veikiausiai nužudė Mindaugas, kai buvo vienijama Lietuva.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Literatūrologė, profesorė, daugelio knygų ir vadovėlių mokykloms autorė. Lietuvos nacionalinės ir „Santarvės” premijų laureatė. Gimė 1945 m. spalio 1 d. Telšių rajono Keiniškės kaime. Baigė Vilniaus Universitetą, kuriame nuo 1972 m. ir dirba. Pirmieji svarbesni jos darbai: „Jurgis Baltrušaitis”, „Lietuvių filosofinė lyrika”, etiudų rinkinys apie lietuvių poetų kūrybą rinkinyje „Kas tu esi, mokymo priemonė aukštosioms mokykloms „Lyrikos teorijos pradmenys”, monografinė apybraiža „Janina Degutytė”, „Tautos žodžio lemtys”, „Moters dalis ir dalia” ir kt. Viena iš paskutiniųjų jos knygų, „Šatrijos Raganos pasaulyje”.

Marijonas Daujotas. Miškininkas, mokslininkas. Gimė 1891 m. liepos 20 d. Liepojos žemaičių šeimoje, mirė 1975 m. gruodžio 13 d. Kauno rajone. Žemdirbystės ir miškininkystės institutą baigė Lenkijoje ( Pulavuose). Iš pradžių miškininku dirbo Rusijoje, o nuo 1922 m. - Lietuvoje. Vadovavo Palangos - Šventosios pajūrio ruožo apželdinimo, apmiškinimo darbams. Miškininkystės, apželdinimo klausimais parašė keletą knygų. Ilgą laiką dirbo vadovaujantį darbą, mokytojavo.

Vladas Daujotas. Marijono Daujoto sūnus. Dailininkas tekstilininkas, profesorius. Gimė 1921 m. spalio 21 d. Sedoje. Baigė Vilniaus dailės institutą. Dirbo Kauno dailės kombinato dailininku, nuo 1957 metų dėsto Vilniaus dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1955 metų. Labiausiai kaip menininkas išgarsėjo rištiniais kilimais ir gobelenais.

Feliksas Daukantas. Dailininkas dizaineris, vienas iš žymiausių gintaro meistrų, profesorius. Žemaitis. Gimė JAV išeivių žemaičių šeimoje 1915 m. vasario 6 d. Mirė 1995 m. Lietuvoje. 1949 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Parodose (daugiausia eksponuodavo gintaro dirbinius) dalyvavo nuo 1950 m. Sukūrė nemažai kamerinių skulptūrų, odos, metalo, gintaro, medžio dirbinių, modelių etalonų serijinei gamybai, žaislų, viršelių periodiniams leidiniams, parašė ir paskelbė daug straipsnių apie pramoninę dailę, buities estetiką.

Simonas DaukantasSimonas Daukantas. Istorikas, švietėjas, rašytojas. Gimė 1793 m. spalio 28 d. Skuodo rajono Kalvių kaime. Mokėsi Kretingoje, žemaičių Kalvarijoje, Vilniuje. Dirbo Rygoje, Peterburge, Vilniuje, Varniuose. Studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus. Nuo 1861 m. gyveno Papilėje, kur 1864 m. gruodžio 6 d. ir mirė. Palaidotas Papilėje. Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Svarbiausi S. Daukanto veikalai: „Istorija žemaitiška”, „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių”, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. S. Daukantas pats ir per savo talkininkus, kurių turėjo apie 50, rinko lietuvių tautosaką ir parengė spaudai rinkinius „Dainės žemaičių”, „Pasakos masių”. Parašė Lietuvių - lotynų ir Lenkų - lietuvių kalbų žodynus, vadovėlius „Prasma lotynų kalbos”, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos”, išvertė iš lotynų kalbos „Pasakas Fedro”, parašė ir išvertė į lietuvių kalbą nemažai kitų darbų. Dažniausiai pasirašinėdavo J. Laukio, M. Šauklio, J. Girdenio, J. Einoro ir kt. pavardėmis.

 

Daumantas. Rusų metraščiuose ir kituose šaltiniuose vadinamas Dovmont arba Domont. Lietuvos dalinių kunigaikščių giminės atstovas. Ši giminė žinoma nuo XIII a. Jų palikuonys ­ Daumantų - Siesickių šeima. XVI - XVII a. Žemaičiuose buvo daug smulkių akalicų bajorėlių Daumantų. Labiausiai istorijoje Daumanto vardas susijęs su XIII a. kunigaikščiais Daumantais. 1299 metų gegužės 20 d. miręs Daumantas buvo Nalšėnų, vėliau Pskovo dalinis kunigaikštis, žymus karo vadas. Daumanto žmona buvo Mindaugo žmonos sesuo. Tačiau tarp Mindaugo ir Daumanto, kai Mindaugas po savo žmonos mirties prievarta savo namuose sulaikė Daumanto žmoną, įsivyravo didelė nesantaika. Daumantas kartu su Žemaičių kunigaikščiu Trainaičiu sudarė sąjungą ir ėmė ruošti sąmokslą prieš Mindaugą. Kaip rašoma Ipatijaus kronikoje, Mindaugui suruošus žygį į Brianską, Daumantas apsimetė, kad ir jis išvyksta kartu su kariuomene, tačiau iš šio žygio paslapčia grįžo ir nužudė Mindaugą. Kartu buvo nužudyti ir du jo sūnūs - Ruklys ir Rupeikis. Apie paties Daumanto mirties aplinkybes istoriniuose šaltiniuose randama prieštaringų teiginių: vienur teigiama, kad po 1299 metų pavasarį įvykusio mūšio Velikaja upės pakrantėse Daumantas mirė savo mirtimi, kitur tvirtinama, kad Daumantą nužudė Traidenio giminės. Kronikose rašoma, kad Daumantas buvęs religingas žmogus, kad padėjęs vargšams, neleidęs skriausti silpnųjų, išmintingai teisęs prasižengėlius. Rusų cerkvė Daumantą laiko net šventuoju.

Mikalojus Daukša. Pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės rašytojas, rašęs lietuvių kalba. Gimė apie 1527 m. Babėnuose, prie Kėdainių. Kur gavo išsilavinimą, tikslių žinių nėra. 1570 m. jau buvo Krakių klebonas, o 1572 m. - Varnių kanauninkas, kurį laiką ėjo ir Žemaičių vyskupystės oficiolo pareigas, reikalui iškilus, pavaduodavo iš vyskupijos dažnai išvykstantį vyskupą Merkelį Giedraitį. 1595 m. Vilniuje, M. Giedraičiui finansuojant, buvo išleista pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje - M. Daukšos iš lenkų kalbos išverstas Ledesmos „Katekizmas”, o 1599 m. - M. Daukšos išversta „Postilė”. Imtis šio darbo M. Daukšą paskatino Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Mirė Mikalojus Daukša 1613 m. vasario 16 d. Varniuose, kur ir buvo palaidotas.

Dausprungas. XIII a. pirmosios pusės Lietuvos kunigaikštis. Pirmą kartą Dausprungas paminėtas Lietuvos kunigaikščių sutartyje su Haličo kunigaikštiene Romanova, jos vaikais Danieliumi ir Vasilku 1219 m. Dausprungas ­ Mindaugo brolis. Yra žinių, kad Dausprungas buvo vedęs Žemaičių kunigaikščio (tur būt 1236 m. Saulės - Šiaulių kautynių laimėtojo) Vykinto seserį, o Dausprungo (ir Mindaugo) sesuo buvo ištekėjusi už Vykinto, o gal kito žemaičių kunigaikščio Erdvilo. Iš turimų šaltinių daroma išvada, kad Dausprungas pirmoje XIII a. pusėje vienijant valstybę yra turėjęs svarbią įtaką, o dvigubi jo ir Mindaugo šeimyniniai ryšiai parodo ir šių santykių politinį charakterį. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Dausprungo ryšiai su žemaičiais buvo sėkmingi. Įsigalėjus Mindaugui, Dausprungo sūnus Tautvila buvo sudaręs sąjungą su Žemaičių kunigaikščiu Vykintu. Dausprungo dukters vedybos su Haličo Danieliumi turėjo politinį charakterį, nes yra žinių, kad Dausprungas galėjo turėti nuolatinių interesų Rusijos pietuose.

Henrikas Dembinskis. Lenkų generolas, 1831 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1791 m. , mirė 1864 m. Dalyvavo 1812 m. Napoleono žygyje, 1831 metų sukilime vadovavo raitininkų brigadai. Po nesėkmingo Šiaulių - Kuršėnų puolimo atsisakė kartu su Gelgaudu ir kitais eiti į Prūsus. Tada su 4000 žmonių būriu nutarė grįžti į Lenkiją, aplenkdamas Vilnių iš rytų. Taip jis pasiekė Varšuvą. Vėliau gyveno Prancūzijoje, Turkijoje.

Vladislovas Dembskis. Kunigas, 1863 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1831 m. gegužės 19 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės parapijoje. Mokėsi Raseiniuose, Šiauliuose, Varnių kunigų seminarijoje. Vikaravo Varniuose, Plungėje, Ylakiuose ir Kražiuose. V. Dembskis iš sakyklos perskaitė 1863 metų sukilėlių manifestą ir pats išėjo į sukilimą, Robako slapyvardžiu stojo į Banevičiaus ir Šimkevičiaus sukilėlių būrį ir ten ėjo kapeliono pareigas. Vėliau persikėlė į Stanevičiaus (Pisarskio) būrį ir su Bagdanavičiaus vyrais Varniuose puolė rusų dragūnus. Po 1863 metų spalio pradžioje nesėkmingo sukilėliams mūšio ties Tryškiais pasitraukė į Klaipėdą, o vėliau - į Paryžių. Atlikęs atgailą, dirbo pagal pašaukimą Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. 1900 - 1910 metais buvo Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje sekretorius. Yra išleidęs keletą knygelių, aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose.

Petras ir Povilas Dirgėlos. Broliai, rašytojai. Povilas gimė Klaipėdos rajone 1941 m. gruodžio 23 d. Petras gimė ten pat 1947 m. vasario 21 d. Povilas studijavo Kauno medicinos institute, Petras - Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, dirbo įvairiuose spaudos leidiniuose, Lietuvos kino studijoje. Broliai kartu parašė apysakų ir apsakymų rinkinį „Žaibai gęsta rudenį”, „Pasimatymai”, „Aistrų atlaidai”, romanus „Likime, keliauk sau”, „Šalavijų kalnas”, „Pogodalis”, „Šermenų vynas”, Petras - novelių apysaką „Mažas vaikelis su senelio lazda”, istorinius romanus „Kūlgrinda”, „Joldijos jūra” ir kt. , scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė”, nemažai kitų kūrinių.

Jonas Domanovskis. Žemaičių vyskupas. Lenkas, geras Žygimanto Augusto, kuris jį ir paskyrė vyskupu, bičiulis. Žemaičiuose tarnavo pareigingai. Jo laikais vyskupija padalinta į 38 parapijas. Žinomas kaip geras teisininkas. Buvo aplankęs daug užsienio šalių. Nuo 1557 metų dirbo Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėju. Buvo komisijos pirmininkas rengiant Lietuvos Statuto II - ąjį projektą, taisant jį. Jo rūpesčiu parengtas Žemaitijos kapitulos statutas, kurio čia laikytasi dar ir M. Valančiaus laikais. Mirė 1563 m.

Juozapas Silvestras Dovydaitis. Kunigas, rašytojas, blaivybės veikėjas. Gimė 1826 m. sausio 12 d. Mantviliškiuose, mirė 1883 m. sausio 7 d. Latvijoje. Mokėsi Šiaulių bajorų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1858 m. - Žemaičių vyskupo M. Valančiaus sekretorius ir Varnių kunigų seminarijos kapelionas. J. S. Dovydaitis darė didelę įtaką M. Valančiui, ypač plečiant blaivybės sąjūdį Žemaičiuose, pats šiais klausimais susirašinėjo su valdžios atstovais, dvarininkais ir kunigais, skelbė blaivybę savo pamoksluose , rašė vyskupui M. Valančiui laiškus blaivybės klausimais. Blaivybės akcijai vadovavo ir vėliau. 1860 m. rugpjūčio 25 d. buvo paskirtas Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi. Rusų valdžiai reikalaujant, iš šių pareigų atsistatydino, bet ir toliau buvo persekiojamas, o 1865 m. kovo mėnesį suimtas, kalintas Kaune, o vėliau ištremtas į Sibirą. 1882 m. spalio mėnesį gavo leidimą apsigyventi Alūkstoje, tačiau vos tik atvykęs ten mirė.

Labiausiai J. S. Dovydaitį išgarsinęs kūrinys - „Šiaulėniškis senelis”, į lietuvių literatūrą įėjęs kaip vienas iš pirmųjų didaktinių pasakojimų. Jo straipsniai blaivybės klausimais buvo spausdinami L. Ivinskio leistuose „Kalendoriuose” ir „Tygodnik Peterburgski” laikraštyje.

Algirdas Dovydėnas. Dailininkas vitražistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Gimė 1944 m. liepos 11 d. Krasnojarsko krašte. 1962 - 71 metais studijavo Vilniaus dailės institute. Dailininkų sąjungos narys. Daugiausia jo kūrinių yra sukaupta Klaipėdoje, Palangoje, Vilniuje.

Klemensas Dulkė (Baltutis). Gimė 1909 m. balandžio 1 d. Akmenės rajono Žibikų kaime. Kaune studijavo humanitarinius mokslus ir dailę. Pirmasis poezijos rinkinys - „Po tėviškės klonius” - išspausdintas 1929 m. Redagavo poezijos almanachą „Septyni”, dalyvavo Žemaičių rašytojų sambūryje, rašė apsakymus, eilėraščius vaikams. Mirė Kaune 1944 m. gruodžio 7 d.

Petras Dusburgietis. XIV a. pirmosios pusės kronikininkas, kurio Prūsų žemės kronika yra pirmasis ir svarbiausias Ordino istoriografijos šaltinis. Gimė Vestfalijoje. Kunigas. Rašydamas kroniką, gyveno Karaliaučiuje. „Chronicon terrae Prussiae” (rašyti baigė1326 m. ). Vėliau buvo parašytas šios (1326 - 30 metai). Kronika itin svarbi tuo, kad tai pirmasis ir seniausias išlikęs vokiečių ordino istoriografijos paminklas Prūsuose, ja plačiau naudojosi kiti kronikininkai, istorijos tyrinėtojai.

E

Edivydas (Eidivydas). XIII a. lietuvių kunigaikštis, veikiausiai Dausprungo sūnus, Mindaugo brolėnas, Tautvilos brolis. 1248 m. pabaigoje su Tautvila ir savo dėde Vykintu, Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemėse. Mindaugui sumanius juos nužudyti, 1249 metais visi šie trys kunigaikščiai pabėgo pas kunigaikštį Danijilą Galičietį ir padėjo jam telkti koaliciją prieš Mindaugą.

Einoras. Žemaičių bajoras nuo Kražių. Jis 1390 m. gegužės 26 d. kartu su savo broliu Eiviltu ir dar kitais 24 Žemaičių bajorais Vokiečių ordinui pasižadėjo remti Vytautą.

F

Adamas Freitagas. Gimė 1608 m. Lenkijoje, mirė 1650 m. Kėdainiuose. Karo inžinierius, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras. Išleido knygas „Naujoji ir išaugusi karo architektūra”, „Astrologinės prognozės”.

G

Antanas Gabrėnas. Aktorius. Gimė 1922 m. vasario 7 d. Kuršėnuose, mirė 1984 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. 1952 m. baigė Teatro meno institutą Maskvoje. Dirbo Kauno dramos teatre, režisavo Kauno mokytojų namų liaudies teatre, nuo 1960 m. vaidino kino ir televizijos filmuose. (Jo vaidyba išsiskyrė nuoširdumu ir santūrumu. )

Mykolas Gadonas. Telšių apskrities bajorų vadas, kurį laiką buvęs ir teisėju. Gimė 1807 m. , mirė 1855 m. Ilgą laiką rinko medžiagą apie Žemaitijos praeitį ir ją skelbė įvairiuose leidiniuose, dažniausiai po jais pasirašydamas tim M. G. 1846 m. išleido „Opisanie powiatu Telszewskiego”. M. Gadono paliktus rankraščius vėliau tvarkė Prekeris. Yra žinių, kad bus davęs lėšų S. Daukanto „Dainoms” (1846 m. ) išleisti. Tai spėjama ir iš to fakto, kad šį leidinį S. Daukantas paskyrė M. Gadono žmonai Teklei Šukštaitei - Gadonienei.

Gadonai buvo garsi bajorų šeima, atsikėlusi į Žemaičius iš Livonijos, kur anksčiau vadinosi Gaden. Lietuvos gyvenime be Mykolo Gadono garsus buvo ir Liubomiras, Valdemaras, Vladimiras Dionizas Gadonai. .

Povilas Gaidamavičius. Ekonomistas,žurnalistas. Gimė 1905 m. gruodžio 13 d. Šiaulių apskrities Meškuičių valsčiuje. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Nuo 1931 m. dirbo Telšių apygardos kultūrtechniku. Nuolat domėjosi Žemaitijos krašto gamta, išmatavo Žemaitijos ežerus ir parašė apie juos nemažai straipsnių, kuriuos spausdino „Žemėtvarkoje”, „Melioracijoje”, „Kosmose”, „Gimtajame krašte”, „Gamtoje”. Parašė darbą „Masčio ežero morfometrija”, „Masčio ežero baseinas”, „Babrungo upės aukštupio baseinas”, „Virvyčio aukštupio baseinas”, „Biržulio ežeras”, „Reškečio ežeras”, „Germanto, Gelžės ir Šekščio ežerai”, „Kultūrtechnikų ekskursija į Čekoslovakiją”.

Bonaventūra Gailevičius. Kunigas, J. A. Giedraičio pagalbininkas leidžiant „Naująjį testamentą”. Gimė 1752 m. Žemaitijoje, mirė 1834 m. rugpjūčio 23 d. Varniuose. Kunigavo Žemaičių vyskupystėje.

Adomas Galdikas. Dailininkas. Gimė 1893 m. spalio 18 d. Kretingos apskrities Mosėdžio valsčiuje. Tapybos ir grafikos mokėsi Petrapilyje ir Berlyne. Vėliau studijavo Švedijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. 1923 - 1940 metais buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas, o karo metais profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1946 -1947 metais dirbo profesoriumi Freiburge, 1947 - 1952 metais gyveno Paryžiuje, o nuo 1952 m. - JAV (Niujorke). Nuo 1920 metų dalyvavo daugelyje Lietuvoje ir užsienyje surengtų lietuvių meno parodų. 1937 metais pasaulinėje parodoje už triptiką „Lietuva” gavo Grand Prix. Kūrybos kelią pradėjo plastiniu simbolizmu, kur formos, paimtos iš realybės, menininko buvo savaip interpretuotos. Dirbo tapybos, grafikos srityse, yra iliustravęs keletą knygų, sukūręs nemažai dekoracijų. Labiausiai žinomi jo tapybos darbai. Mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke.

Jurgis Galdikas. Kunigas, pedagogas, filosofijos mokslų daktaras. Gimė 1883 m. balandžio 23 d. Kretingos apskrities Lazdininkų kaime. Mokėsi Palangoje, Kaune, Insbruke, Louvaine. Kurį laiką buvo Telšių vyskupystės kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos inspektorius, Šilalės, Palangos klebonas, Šiaulių vikaras. Mirė 1963 m. birželio 17 d. Šilalėje.

Valerijonas Galdikas. Dailininkas grafikas. Gimė 1923 m. rugsėjo 12 d. Telšių rajono Šilų kaime. 1948 m. baigė Vilniaus dramos teatro studiją, 1950 m. - Vilniaus dailės institutą. Dailės parodose dalyvauja nuo 1950 m. Kuria ekslibrisus, akvareles, estampus, iliustruoja knygas. Jo kūrybai būdinga racionali, dinamiška kompozicija, realistinis ekspresyvių linijų piešinys. Darbai subtiliai perteikia nuotaikų įvairovę.

Julija Gascevičiūtė - Zmirskienė. Aktorė. Gimė 1928 m. sausio 2 d. Radviliškio rajone. 1944 - 1945 metais dirbo Žemaičių teatre, o 1946 - 1948 m. ir nuo 1950 m. - Šiaulių dramos teatre.

Jonas Gasiūnas. Kunigas, visuomenės veikėjas. Gimė 1904 m. rugsėjo 20 d. Biržų valsčiuje. 1921 - 1924 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Dirbo įvairiose katalikų visuomeninėse organizacijose, aktyviai bendradarbiavo spaudoje.

Gediminas. Lietuvos didysis kunigaikštis, gyvenęs apie 1275 - 1341 metus. Save vadindavo Lietuvos arba Lietuvos ir Rusų karaliumi. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pirmą kartą jį pavadino J. Dlugošas ( XV amžius).

Merkelis Elijaševičius Geišas. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš garsios Gedgaudų giminės nuo Raseinių. Mokėsi Varniuose, Vilniuje. Į kunigus įšventino Žemaičių vyskupas M. Giedraitis. 1620 m. buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendoriumi. Žinomas kaip M. Giedraičio darbų tęsėjas. Gerai kalbėjo žemaitiškai, pamokslus taip pat sakė žemaitiškai. Jo vyskupavimo metais Žemaitijoje Katalikų bažnyčia itin sustiprėjo. Prieš M. E. Geišo mirtį Žemaičiuose jau buvo 73 bažnyčios. M. E. Geišas mirė 1633 m. Jo palaikai palaidoti Varnių katedros rūsyje.

Jokūbas Geištoras. Bajoras, 1863 m. sukilimo veikėjas. Gimė 1827 m. balandžio 18 d. , mirė 1897 m. lapkričio 15 d. Varšuvoje. 1844 - 1848 m. studijavo teisę Peterburge. Vėliau gyveno Lietuvoje. Prisidėjo prie 1861 m. reformos rengimo, savo dvare lažą buvo pakeitęs činšu. Nuo 1862 m. buvo vienas iš Lietuvos baltųjų politinės grupuotės vadų. Per 1863 metų sukilimą ­ Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas. Už tai buvo suimtas, kalintas, o 1865 - 1872 metais ištremtas į Sibirą. Nuo 1872 m. gyveno Suvalkuose, o vėliau - Varšuvoje. 1913 m. išleisti du jo parašytų atsiminimų tomai.

Antanas Gelgaudas. Kariškis. Gimė 1792 m. , žuvo 1831 m. liepos 12 d. Napoleonui užėmus Lietuvą, kovojo jo pusėje ir už nuopelnus prancūzų kariuomenei buvo gavęs pulkininko laipsnį. Vėliau perėjo į Lenkijos kunigaikštystės tarnybą ir buvo pakeltas į generolus. Per 1830 - 1831 metų sukilimą vadovavo pėstininkų brigadai ir dalyvavo keliose kautynėse, o po divizijos vado Žimirskio žuvimo pats vadovavo šiai divizijai. Liepos 7 d. puolė Šiaulius, tačiau šis puolimas nepavyko. Prie Rekyvos ežero neteko gurguolės, kuriai vadovavo Plateraitė. Kuršėnuose sukilėliai susiskirstė į tris savarankiškas voras. A. Gelgaudas su grupe sukilėlių pasuko Žarėnų, Plungės, Švėkšnos kryptimi ir pasiekė Prūsų sieną. Buvo apsisprendęs pereiti į Prūsus ir ten kapituliuoti, tačiau liepos 13 ­ ąją, einant per sieną, jį nušovė kapitonas G. Skulskis. Palaidotas Klaipėdos apskrities Dovilų valsčiaus Kisinų kaime.

Pranas Genys. Poetas, muziejininkas, vienas iš Žemaičių kultūrinio sąjūdžio (1935 -1945 metais) vadovų. Gimė 1902 m. kovo 1 d. Telšių apskrities Kalnėnų kaime, mirė 1952 m. rugpjūčio 26 d. Šilutėje. 1931 m. įsteigė Žemaičių „Alkos” muziejų, ilgą laiką jam vadovavo, pats surinko didelę dalį pirmųjų šio muziejaus eksponatų. Išleido tris poezijos rinkinius: „Džiugo varpai” (1929), „Atnašavimai” (1935), „ Rūpintojėliai” (1941). Redagavo Telšiuose leistą „Šatrijos” laikraštį.

Jonas Steponas Giedraitis. Karaliaus Poniatovskio šalininkas, iš jo gavęs ir Žemaičių vyskupo vietą. Kartu buvo ir karaliaus patarėjas - senatorius. Žemaičių vyskupystę daugiausia valdė laiškais. Po antrojo Lietuvos - Lenkijos padalijimo įsikūrė Alsėdžiuose ir iš čia tvarkė vyskupystės reikalus. Jį palaikė ir carienė Kotryna, ir caras Povilas I - asis. Žemaičiuose Vyskupavo 25 - erius metus. Visą tą laiką itin rūpinosi savo giminės iškėlimu, tačiau neužmiršo ir kitų. Gyvendamas Alsėdžiuose nuolat šelpė vargšus. Iš vyskupo pareigų pasitraukė savo noru, stipriai negaluodamas - ištiko paralyžius. Mirė 1803 m. vasario 23 ar liepos 16 d. Alsėdžiuose.

Juozapas Arnulfas Giedraitis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1754 m. birželio 29 d. Giedraičiuose (Kosakovsčiznoje), mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose. Mokėsi Vilniuje, Varniuose, Varšuvoje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigu įšventintas 1781 m. Carienės Kotrynos šalininkas. Žemaičių vyskupo pareigoms jį rekomendavo vysk. Steponas Giedraitis. Valdydamas vyskupiją, gyveno Varniuose. Napoleono šalininkas karo su rusais metu. Nuo 1820 m. nuolat rūpinosi parapijinių mokyklų kūrimu prie bažnyčių. Pritarė 1831 metų sukilimo idėjoms. Varniuose leido įkurti patrankų liejyklą ir ginklų gamybai panaudoti net bažnyčių varpus. Sukilimui pralaimėjus, išliko gyvas vien dėl savo garbaus amžiaus - jam, 77 - erių metų senukui, griežtos bausmės už sukilėlių palaikymą niekas nebeskyrė - tik pašalino iš vyskupo pareigų, pavesdami vyskupiją valdyti sufraganui Simonui Giedraičiui. Po to J. A. Giedraitis atsidėjo literatūrinei veiklai. 1816 m. išvertė „Naują įstatymą Jėzaus Christaus”. Yra žinoma, kad buvo surinkęs nemažai medžiagos apie žemaičių kalbą ir ją aprašęs, tačiau šis darbas neišliko. Iš italų kalbos vertė eilėraščius, domėjosi lietuvių kalbos mokslu bei gramatika. Mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose. Balzamuotas jo kūnas atvirame karste palaidotas Varnių katedroje po Didžiuoju altoriumi.

Merkelis Giedraitis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1536 metus, mirė 1609 m. balandžio 6 d. Varniuose. Kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės. Žemaičių vyskupu paskirtas kaip didžiai išsilavinęs (studijavo Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene, Leipcige), žemaičių kalbą mokąs ir iki tol (1576 m. ) Lietuvos politiniame gyvenime jau plačiai pasižymėjęs žmogus. Šioms pareigoms jį rekomendavo ir Vilniaus jėzuitai. Laikomas antruoju Žemaitijos krikštytoju, nes itin daug nuveikė sugrąžindamas reformacijos ir atgimstančios pagonybės bangos apimtą Žemaitiją į krikščionių katalikų tikėjimą. Nuolat rūpinosi kunigų ruošimu Žemaitijai, bažnyčių grąžinimu katalikams, pastatė naujas bažnyčias Skuode, Palangoje, Gargžduose. Rėmė pirmųjų lietuviškų knygų išleidimą (Ledesmos „Katekizmo” ir „Postilės”) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, šiam darbui skatindamas M. Daukšą. Mirė M. Giedraitis 1609 m. Daugelį metų žemaičiai jį laikė šventuoju. 1900 - aisiais Amerikos lietuviasi kreipėsi į Popiežių, kad M. Giedraitis oficialiai būtų paskelbtas šventuoju.

Simonas Giedraitis. Žemaičių vyskupijos sufraganas. Gimė 1764 m. Vilkijoje, mirė 1844 m. rugpjūčio 7 d. Alsėdžiuose. Caro pavedimu administravo vyskupiją po J. A. Giedraičio pašalinimo iš pareigų. Atstovavo žemaičių vyskupijai Petrapilio dvasinėje kolegijoje. Nepritarė 1831 metų sukilimui, buvo lojalus rusų valdžiai.

Popiežius Simono Giedraičio generalinio vikaro ir vyskupijos administratoriaus pareigose nebuvo patvirtinęs.

Juozas Giedrimas. 1831 metų sukilimo dalyvis, baudžiauninkas. Gimė 1802 m. netoli Gintališkės (dabar Plungės r. ). 1831 m. kartu su Simonu Borisevičiumi vadovavo valdžiai pasipriešinusiems Gintališkės ir Salantų parapijų valstiečiams. 1831 m. kovo mėnesį su būriu valstiečių pasitraukė į Prūsus. Kai sukilimas apėmė visą Lietuvą, įstojo į Telšių apskrities sukilėlių pulką. Nuslopinus sukilimą, su valstiečių būriu kovojo toliau, o dar vėliau su sukilėliais vėl pasitraukė į Prūsus. 1832 m. vasario 3 d. Mosėdžio apylinkėse buvo sugautas ir atiduotas į rekrūtus.

Simonas Gineitis. Bajoras. XVIII a. pabaigos Lietuvos valstiečių bruzdėjimų ir 1794 metų sukilimo dalyvis. 1789 - 1792 metais vadovavo Palangos seniūnijos valstiečių ir miestiečių kovai su Palangos seniūnijos savininku Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu. Per 1794 m. sukilimą buvo Darbėnų parapijos kavalerijos karininkas, rūpinosi pasienio apsauga.

Petras Gintalas. Rašytojas, aktorius. Gimė 1908 m. sausio 30 d. Telšių rajono Rubežaičių kaime, mirė 1971 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Valstybės teatro dramos studijoje. Kauno „Žvaigždikio” teatro aktorius, redagavo Klaipėdoje leistą „Darbininkų balso” laikraštį, rūpinosi Žemaičių teatro įsteigimu 1941 m. , po karo dirbo Telšių ir Klaipėdos laikraščių redakcijose. Žinomas kaip poetas, feljetonistas, dramaturgas. Yra parašęs kūrinių ir vaikams.

Jonas Krizostomas Gintila. Žemaičių vyskupijos skirtinis valdytojas. Gimė 1788 m. lapkričio 14 d. Alsėdžių valsčiuje, mirė 1857 m. liepos 25 d. Alsėdžiuose. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose, Kraslavos kunigų seminarijoje. Teologijos mokslų daktaras. Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje kolegijoje. Pasisakė prieš 1831 metų sukilimą. 1844 m. buvo paskirtas vyskupo nominatu ir valdė Žemaitiją iki 1850 m. Paskirti J. K. Gintilą Žemaičių vyskupu popiežius atsisakė. M. Valančius apie J. K. Gintilą atsiliepė itin neigiamai ir pirmiausia dėl jo parsidavimo rusų valdžiai. Palaidotas Alsėdžių šventoriuje.

Aleksas Girdenis. Kalbininkas, profesorius, Lietuvos Mokslų akademijos narys­korespondentas. Gimė 1937 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. Baigė Vilniaus universitetą, kuriame ir dirba - vadovauja Bendrosios kalbotyros katedrai. Yra parašęs ir išspausdinęs nemažai darbų apie lietuvių kalbos tarmių ir bendrinės kalbos fonologines sistemas, lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo tipus, prūsų kalbos vokalizmo bei morfologijos ir kitais klausimais. Jis ­ knygų „Taip šneka tirkšliškiai”, „Teoriniai fonologijos pagrindai” ir daugelio kitų leidinių autorius.

Gediminas Girdvainis. Aktorius. Gimė 1944 m. sausio 19 d. Kretingoje. Baigė Lietuvos konservatoriją, dirbo Šiaulių dramos, Vilniaus jaunimo dramos teatruose, nemažai įdomių vaidmenų yra sukūręs ir kituose Lietuvos dramos teatruose, dirbdamas su talentingiausiais Lietuvos teatro režisieriais. Žinomas ir kaip Lietuvos televizijos, kino aktorius.

Juozas Girdzijauskas. Literatūrologas, profesorius. Gimė 1935 m. liepos 10 d. Jurbarko rajono Kalupių kaime. Baigė Vilniaus Universitetą, kuriame dirba mokslinį ir pedagoginį darbą, tyrinėdamas eilėdarą, senąją lietuvių literatūrą, dėstydamas studentams. Yra parengęs XVII - XIX a. literatūrologinių darbų antologiją „Lietuvių poetikos pradmenys”, parašė studijas „Lietuvių eilėdara”: Silabinės­toninės sistemos susiformavimas”, „Lietuvių eilėdara XX a. ”, kitų mokslo darbų. Spaudai parengė XVII­XIX a. literatūrologinių darbų antologiją „Liet. poetikos pradmenys”, Jurgio Lebedžio darbų rinktinę „Lituanistikos baruose”, keletą kitų leidinių.

Vytautas Girdzijauskas. Rašytojas. Gimė 1930 m. balandžio 19 d. Jurbarko rajono Bulzgeniškių kaime. Baigė Vilniaus Universitetą. Yra išleidęs apsakymų rinkinį „Trys moterys ir vienas vyras”, prozos rinkinį „Vienas prieš vieną”, romanus „Žmonės man buvo geri”, „Laimingųjų laimė” ir kt.

Stasys Girėnas (Girskis). Legendinis lietuvių lakūnas. Gimė 1893 m. spalio 4 d. Šilalės rajono Vytogalos kaime, žuvo 1933 m. liepos 17 d. Soldino miške (Lenkija). 1917 - 1919 m. , tarnaudamas JAV karo aviacijoje, baigė mechanikų, o 1924 m. - aviacijos mokyklą. Nuo 1931 m. dirbo transporto pilotu. Žuvo kartu su kitu žemaičiu lakūnu Dariumi, legendiniu „Lituanikos” lėktuvu perskridęs Atlantą.

Algirdas Girininkas. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro darbuotojas, archeologas, žurnalo „Baltų archeologija” redaktorius.

Konstantinas Glinskis. Aktorius, režisierius, vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų. Gimė 1886 m. liepos 25 d. Jurbarke, mirė 1938 m. gruodžio 3 d. Kaune. 1905 -1912 m. vaidino Jurbarko mėgėjų teatro spektakliuose, kai kuriuos iš jų ir režisavo. Scenos meno mokėse Peterburge, 1910 - 1916 metais mokydamasis kartu dirbo aktoriumi ir režisieriumi. 1919 metų pavasarį Vilniuje subūrė pirmąją Lietuvių valstybinio teatro trupę. Po to, kai Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, ši teatro studija persikėlė į Jurbarką, o 1919 m. lapkrityje - į Kauną ir čia veikė iki 1920 m. lapkričio 15 d. 1920 - 1922 metais režisavo, vaidino Dramos ir Operos teatruose. 1920 m. režisavo pirmąjį operos spektaklį - Dž. Verdžio „Traviatą”. 1908 - 1937 metais K. Glinskis pastatė kelias dešimtis tuo metu garsių spektaklių. Jis žinomas ir kaip talentingas teatro pedagogas. Žymiausių jo mokinių būryje - Stepas Jukna, Juozas Miltinis, Gražina Jakavičiūtė, Valerijonas Derkintis, Stasys Čaikauskas, daug kitų aktorių ir režisierių.

Jūratė Grabytė. Žurnalistė. Gimė 1956 m. Kretingos rajono Salantų miestelyje. Baigė Vilniaus universitetą ir dirba Lietuvos radijuje. Lietuvos atgimimo metais pirmoji Lietuvos radijuje ėmė rengti laidas žemaičių kalba. Šios laidos žinomos pavadinimu „Būds žemaitiu”.

Vincas Grybas. Dailininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas. Gimė 1890 m. spalio 3 d. Šakių rajone, mirė 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke. vienas iš žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų. Vienas iš žymiausių jo sukurtų skulptūrų - Simono Daukanto Papilėje (1928 - 30), neišlikusi Vytauto skulptūra Kaune (1931), „Žemaičio” Raseiniuose (1934) ir kitos. Jo kūriniams būdingas romantinis pakilumas, apibendrintos realistinės formos, kartais dekoratyvi stilizacija, o portretams - psicologiškumas.

Alfonsas Gricius. Poetas, Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvis. Gimė 1924 m. birželio 1 d. Telšių valsčiaus Paežerio kaime. Mokėsi Telšiuose, Vilniuje, Frankfurte prie Maino. Nuo 1947 m. gyveno Australijoje. Savo kūrybą pradėjo spausdinti 1942 m. Telšiuose ėjusiame „Žemaičių žemės” laikraštyje. Pirmasis jo kūrybos rinkinys „Žemė ir žmogus” išleistas 1947 m. Antroji knyga - „Tropikų elegijos” - išleista 1953 m. Australijoje, trečioji ­ „Pažadinti sfinksai” (1961 m. ) ten pat. Dėl egzotinių motyvų kūryboje jis gretinamas su V. Ališu, o pagal eilėraščių formos grubumą, abstrakcijas jis artimas S. Anglickiui.

Augustinas Gricius. Rašytojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1899 m. gruodžio 12 d. Šiaulių rajono Šiupylių kaime, mirė 1972 m. vasario 28 d. Vilniuje. 1921 - 1923 m. mokėsi Antano Sutkaus vaidybos studijoje. Pradžioje dirbo „Vilkolakio” teatre, nuo 1927 m. - žurnalistu. 1939 -1940 metais vadovavo Lietuvos Žurnalistų sąjungai. Vėliau dirbo įvairų kultūrinį ir literatūrinį darbą. Reikšmingiausią jo kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Yra parašęs ir paskelbęs ir jumoreskų, feljetonų, satyrinių apsakymų. Nemažai užsienio dramaturgų veikalų išvertė į lietuvių kalbą.

Jonas Gricius. Pulkininkas leitenantas. Gimė 1884 m. Papilės valsčiaus Rimšių kaime. Matematiką studijavo Dorpate ir Petrapilyje. Karininko laipsnį gavo Rusijoje. Lietuvos kariuomenėje buvo pulko vadas, Vyriausiojo štabo viršininkas, III - osios karo apygardos viršininkas. 1927 metais iš kariuomenės pasitraukė ir toliau dirbo bankų sistemoje. Dideli jo nuopelnai sugrąžinant Klaipėdos kraštą Lietuvai.

Jonas Grinius. Literatūrologas, menotyrininkas. Gimė 1902 m. vasario 21 d. Joniškio valsčiaus Giminėnų kaime, mirė 1980 m. lapkričio 10 d. Miunchene ( Vokietija). Mokėsi Kaune, Grenoblyje, Paryžiuje. 1929 - 40 metais dėstė Kauno universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno ir dirbo Miunchene. Parašė knygas „Sąžinė” (1929), „V. Milašius ­ poetas” (1930), „Visuotinė literatūra” (kartu su A. Vaičiulaičiu ir J. Ambrazevičiumi), „Putino lyrika” (1932), „Grožis ir menas” (1938), „Vilniaus meno paminklai” (1940), „Varpai” (1944), „Žiurkių kamera” (1954), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje” (1973­1977), „Mano viešnagė Amerikoje” (1963), nemažai dramos ir kitų kūrinių.

Aleksandras Mikalojus Gorainis. Žemaičių vyskupas. Prieš atvykdamas dirbti į Varnius ėjo Smolensko vyskupo pareigas. Žemaičiuose jis buvo rūpestingas vyskupas, įkurdino Varniuose, prie katedros, kanauninkus, pastatė keletą bažnyčių. Vėliau iš Žemaitijos persikėlė gyventi į Tilžę ir iš čia toliau valdė vyskupiją (iki pat savo mirties - 1735 m. gruodžio 7 d. ). 1734 m. Vilniuje buvo išleista vysk. Aleksandro Gorainio tais laikais gana populiari knygelė „Kninga S. Juzupa apei wisokies Broctas”. Dažnai šis vyskupas maišomas su jo brolio sūnumi Aleksandru Gorainiu - Žemaičių vyskupystės sufraganu Aleksandru Gorainiu, kuris šias pareigas ėjo net 44 - erius metus.

Stanislovas Gorskis. Gimė 1489 m. , mirė 1572 m. Krokuvos kanauninkas, Krokuvos vyskupo Tomickio sekretorius, sudaręs vad. Acta Tomiciana. Tai susistemintas bei S. Gorskio paaiškinimais papildytas dokumentų rinkinys - pagrindinis 1506 - 1548 laikotarpio dokumentų rinkinys. Šį darbą jis atliko jau būdamas karalienės Bonos sekretoriumi. Iš viso parašyta 10 tomų.

Vincentas Gosievskis. Aleksandro Gosievskio (Smolensko vaivados) sūnus, Lietuvos lauko hetmonas ir iždininkas. 1655 m. rugpjūčio 17 d. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais, bet netrukus nuo jos atsimetė ir ėmė dėrėtis su Maskva. Radvila jį suėmė ir atidavė švedams. V. Gosievskis nuo švedų pabėgo ir vadovavo daliai Lietuvos kariuomenės kovose prieš švedus Lenkijoje ir Rytprūsiuose. 1657 m. vadovavo kautynėms su švedais Žemaitijoje ir Latvijos teritorijoje. Vienas iš žymiausių to laikotarpio politikų ir karo vadų, kurio autoritetas buvo didžiulis ne tik Lietuvoje, Rusijoje, Švedijoje, bet ir Prancūzijoje bei kai kuriose kitose šalyse. Žuvo 1662 m. lapkričio mėnesį - Vilniuje buvo užkluptas sąmokslininkų ir, išvežus į Astriną, nužudytas.

Romualdas Granauskas. Rašytojas. Gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. 1957 m. baigė Sedos vidurinę mokyklą, po to dirbo įvairų darbą. Nuo 1972 m. gyvena Vilniuje. Jį ypač išgarsino apsakymai ir apysakos „Jaučio aukojimas”, „Duonos valgytojai” ir paskutiniųjų metų prozos kūriniai. Yra parašęs keletą scenarijų meniniams kino filmams ir kt.

Vladas Grinaveckis. Kalbininkas, profesorius. Gimė 1925 m. rugpjūčio 15 d. Šilalės rajone, baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1955 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. Žymiausi jo darbai - „Kalbininkas Kazimieras Jaunius”, „Žemaičių tarmių istorija (fonetika)”, mokymo priemonės mokykloms: „Gimtosios mokinio tarmės panaudojimas literatūrinės kalbos tarties ir rašybos mokymui”, „Gimtosios tarmės fonetikos tyrinėjimo pagrindai”, „Tarmės ir literatūrinė kalba”, „Pietų žemaičių tekstai”, „Žemaičių leksikos pagrindai”, „Bendrinės kalbos mokymas remiantis mokinio tarme” ir kt. Daug V. Grinaveckio staipsnių kalbos klausimais paskelbta Lietuvos ir užsienio šalių periodikoje.

Aleksandras Griškevičius. Vienas iš aviacijos pradininkų. Gimė 1809 m. sausio 6 d. netoli Krakių, mirė 1863 m. vasario 11 d. Viekšniuose. Kilęs iš neturtingų bajorų. 1843 - 1850 metais padarė keletą skraidymo aparato projektų. Parašė knygelę „Žemaičio garlėkys”, 1855 - 1862 metais darė skraidymo aparatus ir juos bandė. 1860 m. parašė filosofinį kūrinį „Gamtos tikrovė arba Matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais”, kuriame išsakė dualistinę pasaulio sampratą. Už tą kūrinį buvo persekiojamas teismo.

Jonas Gruževskis. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1578 m. Naugarduko apskrityje, mirė 1646 m. rugpjūčio 12 d. Varšuvoje. Studijavo Vilniuje ir Romoje. 1625 - 1628 m. buvo Vilniaus Akademijos rektorius, 1622 m. liepos mėn. Vilniaus kongregacijoje išrinktas Lietuvos jėzuitų prokuratoriumi. 1644 - 1646 m. - Lietuvos jėzuitų provinciolas. Mirė grįždamas iš 1646 m. Romoje vykusios VIII generalinės jėzuitų kongregacijos. Manoma, kad jis išvertė į lietuvių kalbą 1647 m. išspausdintą popiežiaus Urbono VIII „Bulla in soena Domini” (“Gromata arba istatimas Urbono Aszmojo Popieziaws”). Jis sueiliavo pagrindines katekizmo tiesas vaikams ir rūpinosi, kad jos būtų viešai giedamos aikštėse. Jonas Gruževskis paliko ir dar kelių savo darbų rankraščius.

Julius Gruževskis. 1831 m. sukilimo veikėjas. Gimė 1808 m. vasario 8 d. Kelmėje, mirė 1865 m. lapkričio 3 d. Paryžiuje. Su Benediktu Dobroslavu Kalinausku ir Ignotu Stanevičiumi suformavo keletą žemaičių sukilėlių dalinių. Šie daliniai 1831 m. vasario 26 d. užėmė Raseinius ir čia buvo sudaryta laikinoji valdžia, o po to sukilimas išsiplėtė beveik visoje Lietuvoje. J. Gruževskis rūpinosi ir Žemaitijos ulonų pulko suformavimu, tam skyrė nemažai lėšų. Žymus partizaninio karo organizatorius. Talkino (dengė) Antano Gelgaudo kariuomenę, kai ši traukėsi į Prūsus. 1831 m. su sukilėliais pasitraukė ten, o vėliau išvyko į Prancūziją, po kiek laiko - į Šveicariją. Vykstant 1863 m. sukilimui, dalyvavo emigrantų politinėje kovoje.

Ieva Gurinaitė - Paskienė. Aktorė. Gimė 1916 m. sausio 12 d. Plungės rajone. 1945 - 1949 metais buvo Žemaičių teatro aktorė, nuo 1949 metų dirbo Šiaulių dramos teatre. Jos sukurti vaidmenys dažniausiai charakteriniai, komiški.

H

Konstantinas Herubavičius. Vienas iš 1831 metų sukilimo vadų Lietuvoje. Gimė 1796 m. Žemaičiuose, mirė po 1839 metų. Kartu su Pranu Šemeta ruošė sukilimą Šiaulių apskrityje ir abu buvo paskelbti sukilimo vadais. Jis E. Stanevičiui padėjo išvyti rusų kariuomenę iš Raseinių, dalyvavo sukilėliams puolant Palangą, mūšiuose Šiaulių rajone, ties Meškuičiais, susirėmimuose su Pahleno kariuomene. Kai Gelgaudo vadovaujama lenkų kariuomenė įėjo į Lietuvą, kovojo kartu su ja ir drauge pasitraukė į Prūsus. Vėliau gyveno Paryžiuje ir dalyvavo emigrantų politiniame judėjime.

I

Vaclovas IntasVaclovas Intas.Gydytojas, respublikinio Unikalių akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėjas. Gimė 1925 m. lapkričio 14 d. Žemaitijoje. 1955 metais baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1955 metų dirbo gydytoju Mosėdžio apylinkėje. Nuo 1979 metų - Unikalių akmenų muziejaus direktorius.

 

 

 

 

Andrius Ivaškevičius. Žemaičių bajoras, jėzuitas. Gimė 1714 m. vasario 2 d. , mirė 1754 m. balandžio 15 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės kaime. Baigęs mokslus Vilniuje, dėstė retoriką ir poetiką Pašiaušės kolegijoje, kurį laiką Tilžės misijoje sakė pamokslus lietuviškai.

Samuelis Ivaškevičius. Žemaičių bajoras, jėzuitas. Gimė 1661 m. birželio 6 d. , mirė 1719 m. rugpjūčio 28 d. Pašiaušėje. 1699 metais buvo Kražių kolegijos pamokslininkas ir bibliotekos tvarkytojas, 1701 - 1705 metais vėl dirbo Kražių kolegijoje ir Varniuose misininku. 1709 - 1714 metais buvo Pašiaušės kolegijos rektorius. Nuo 1717 metų iki pat mirties Kražių kolegijoje ėjo Tilžės misijos viršininko pareigas.

Laurynas Ivinskis. Pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, liaudies švietėjas, literatas. Gimė 1810 m. rugpjūčio 15 d. Šilalės apylinkėse, mirė 1881 m. liepos 29 d. Palaidotas Kuršėnuose. Nuo 1841 metų įvairiose Lietuvos mokyklose dirbo mokytoju, 1845 metais prie Varnių knygyno įsteigė skaityklą. 1864 - 1866 metais Kaune dirbo lietuviškų raštų transkribavimo rusų rašmenimis (graždanka) komisijoje. Jo leisti kalendoriai populiarino mokslo žinias, teikė valstiečiams praktinių patarimų, populiarino grožinę literatūrą ir tautosaką. Jis taip pat rašė eilėraščius, vertė, parengė lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, aprašinėjo Lietuvos augalus, kūrė lietuviškų augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, parašė gamtos mokslo veikalą „Prigimtumenė” ir kita. 1960 metais Kuršėnuose L. Ivinskiui pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius).

Zenonas Ivinskis. Istorikas, filosofas. Gimė 1908 m. gegužės 25 d. Plungės valsčiaus Kaušėnų kaime, mirė 1971 m. gruodžio 24 d. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Miunchene, Berlyne. Nuo 1933 metų dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių buvo labiau žinomas kaip filosofas. Pirmieji jo kaip istoriko darbai: „Vytauto Didžiojo veikimas iki 1392 metų”, „Saulės - Šiaulių kautynės 1236 m. ”, „Lietuvos istorija 1385 - 1572 metais”. I Vakarus pasitraukė 1944 metais. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, dirbo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktoriumi. Z. Ivinskis mirė nebaigęs monografijos apie Merkelį Giedraitį, palikęs neišspausdintų daug kitų mokslo darbų.

J

Anupras Jacevičius. Vienas iš 1831 metų sukilimo rengėjų. Gimė 1800 m. Telšių apskrityje, mirė 1836 m. kovo 17 d. Prancūzijoje. Buvo Telšių apskrities bajorijos sekretorius. 1831 m. kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimėjus pasitraukė į Prancūziją.

Jonas Jamielkovskis. Kražių kolegijos rektorius. Jėzuitas. Gimė 1576 m. Žemaitijoje, mirė 1649 m. spalio 1 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniuje. 1616 m. rugsėjo 18 d. buvo paskirtas naujai kuriamos Kražių kolegijos rektoriumi. J. Jamielkovskis padėjo pagrindus Kražių kolegijai išaugti į svarbų švietimo židinį Žemaičiuose.

Kipras Jančiauskis. Žemaičių bajoras, „Juodųjų brolių” draugijos veikėjas. Gimė 1805 m. gruodžio 9 d. Raseinių apskr. , mirė 1853 m. rugsėjo 19 d. ten pat. Mokėsi Raseiniuose, Kaune. Mokydamasis Kauno gimnazijoje pradėjo rašyti satyrines eiles, nukreiptas prieš policiją, ir todėl kilo nesutarimų tarp jo ir vietos valdžios. Po to buvo priverstas mokslus tęsti Kražių gimnazijoje. Čia jis su draugais įsteigė „Juodųjų brolių” draugiją, kurios tikslas buvo veikti prieš rusų valdžią ir baudžiavą. Kai 1823 metais šios draugijos veikla buvo susekta, K. Jančiauskas nuteistas mirti. Vėliau ši bausmė pakeista 10 m. kalėjimu, o dar vėliau - tarnyba kariuomenėje ar tremtimi Sibire. Paleistas iš įkalinimo vietos tarnavo kariuomenėje, gavo karininko laipsnį ir išėjo į dimisiją. Grįžęs į Žemaičius, gyveno dvare, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo bajorų maršalka.

Liūnė Janušytė. Rašytoja. Gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Kretingoje, mirė 1965 m. Vilniuje. Mokėsi Klaipėdoje, Kaune, kurį laiką gyveno Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Žinoma kaip feljetonistė, vertėja. Jos kūrybai būdingos buitinės, moralinės temos ir politinė satyra.

Kazimieras Jaunius. Kalbininkas, teologas. Gimė 1848 m. Kvėdarnos valsčiuje, mirė 1908 m. vasario 25 d. Kaune. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Tyrinėjo lietuvių tarmes, baltų kalbų raidą. Žymiausias jo veikalas - „Lietuvių kalbos gramatika”, o žymiausias mokinys - Kazimieras Būga.

Jogaila. Lietuvos didysis kunigaikštis (1377 - 1381), (1382 -1392) ir Lenkijos karalius (1386 - 1434). Gimė apie 1351 metus Vilniuje, mirė 1434 m. birželio 1 d. Ukrainoje.

Jonas Žiaurusis. Maskvos Didysis kunigaikštis (1533 - 1584), pirmasis oficialiai priėmęs caro titulą ­1547 m. Mirus jo tėvui Vosyliui III - ajam, už nepilnametį sūnų Joną iš pradžių valdė jo motina Elena Glinskytė, LDK rūmininko Vosyliaus Glinskio duktė. Jonas Žiaurusis gimė 1530 m. , mirė 1584 m.

Adomas Liudvikas Jucevičius. Kunigas, vienas iš aktyviausių XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Gimė 1813 m. gruodžio 15 d. Pakėvio dvare, mirė 1846 m. kovo 24 d. Vitebsko gubernijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, vikaravo Švenčionyse, Svėdasuose. Čia atsisakė kunigystės, vedė ir 1843 m. priėmė provoslavų tikėjimą. 1836 m. išleido patriotišką Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams. Parašė apybraižas „Žemaitijos bruožai”, „Žemaitijos atsiminimai”, išleido tautosakos rinkinius „Lietuvių liaudies priežodžiai”, „Lietuvių dainos”. Svarbiausias jo veikalas - „Lietuvos senovės paminklai, papročiai ir įpročiai”. Žymus darbas „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius”.

Adolfas Jucys. Gimė 1904 m. rugsėjo 12 d. Kretingos rajono Klausgalvių Medsėdžiuose, mirė 1974 m. vasario 4 d. Vilniuje. Akademikas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, fizikas.
1931 m. baigė Kauno universitetą, kuriame pats pradėjo dirbti 1933 m. 1938, 1939-1940 stažavosi Mančesterio ir Kembridžo universitetuose. Nuo 1940 m. dėstytojavo Vilniaus universitete , 1944-1971 m. buvo Vilniaus universiteto teorinės fizikos katedros vedėjas , 1945-1949 m. – Vilniaus pedagoginio instituto direktorius, Lietuvos švietimo ministerijos aukštųjų mokyklų valdybos viršininkas, ėjo kitas atsakingas pareigas. Jis – Lietuvos fizikų teoterikų mokyklos tėvas. Sukūrė, žymiai patobulino arba apibendrino atomų kvantmechaninio tyrimo metodus: vienkonfigūracinį ir daugiakonfiguracinį Hartrio ir Foko suderintinio lauko, nepilno kintamųjų atsiskyrimo bei išplėstinį skaičiavimo metodus, dvielektronių būsenų modelį. Jis yra ir daugelio kitų mokslinių atradimų, knygų įvairiais fizikos klausimais autorius.

Jonas Juknius. Precizinio skraidymo sporto lakūnas, vienmotoriu lėktuvu perskridęs Atlanto vandenyną iš JAV į Lietuvą. Dirba Lietuvos aeroklube.

Stepas Jukna. Aktorius. Gimė 1910 m. rugsėjo 2 d. Raseiniuose, mirė 1977 m. kovo 28 d. Vilniuje. 1931 metais baigęs Valstybės teatro vaidybos mokyklą, vaidino Šiaulių, Klaipėdos dramos teatruose, Valstybės teatre, o nuo 1940 metų - Lietuvos dramos teatre. Jo vaidyba įtaigi, plastiška, turi romantizmo elementų, subtiliai perteikia personažų bruožus.

Jonas Juknevičius. Žemaitis jėzuitas. Gimė 1618 metais, mirė 1687 m. sausio 17 d. Drogičine. 1651 - 1664 metais sėkmingai misionieriaudamas specialiai kalbėjo lietuviškai. 1665 - 1671 metais buvo Kražių kolegijos rektorius, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Gardine, Vilniuje ir kitur. Jo gyvenimas daugeliui jėzuitų buvo šventumo pavyzdys.

Romualdas Juknevičius. Režisierius, aktorius. Gimė 1906m. spalio 18 d. Peterburge, mirė 1963 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Žemaičių teatrui vadovavo 1946 - 1948 metais. Po to persikėlė dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, vėliau dirbo Kauno, Lietuvos dramos tetruose režisieriumi. Savo kūrybinį kelią pradėjo 1931 m. dirbdamas Valstybės teatre, vėliau - Jaunųjų teatre, Klaipėdos dramos teatre, studijuodamas režisūrą Maskvos dramos teatruose. Jo režisūriniams darbams būdingas ansambliškumo siekimas, masinių scenų išradingumas, vidinio monologo, potekstės išryškinimas, subtilus psichologinių būsenų atskleidimas.

Justinas Juodaitis. Kanauninkas, profesorius. Gimė 1899 m. lapkričio 2 d. Sintautų valsčiuje. Baigė Gižų kunigų seminariją. Įsteigus Telšių kiunigų seminariją, pradėjo ten dirbti dėstytoju ir dvasios tėvu. Vėliau, nuo 1931 metų, studijavo Romoje. 1933 m. grįžęs vėl dėstė Telšių kunigų seminarijoje filosofiją ir mistinę teologiją, o nuo 1941­ųjų buvo seminarijos inspektoriumi, nuo 1943 metų - rektoriumi. Jis buvo ir Telšių vyskupijos blaivybės akcijos direktorius.

Vladas Jurgutis. Akademikas, Lietuvos banko įkūrėjas, kunigas, Lietuvos Mokslų akademijos pirmininkas, profesorius. Gimė 1885 m. lapkričio 17 d. Palangoje, mirė 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Palangoje. Mokėsi Palangoje, Kaune, Petrapilyje, Miunchene. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju. Šiose pareigose dirbo iki 1929 m ir darė didelę įtaką Nepriklausomos Lietuvos ekonominei politikai. Po 1929 m. V. Jurgutis atsidėjo akademiniam darbui. Parašė keletą didelės vertės turinčių veikalų finansų klausimais: „Finansų mokslo pagrindai”, „Pinigai”, „Bankai”. 1943 m. išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, nes nepalaikė vokiečių politikos Lietuvoje. Sugrįžęs iš Štuthofo, kurį laiką dar dirbo Vilniaus universitete, tačiau dėl savo įsitikinimų iš darbo buvo atleistas ir paliktas be materialinės paramos.

Paulius Jurkus. Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1916 m. liepos 29 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Telšiuose, Vilniaus universitete. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 metų pabaigos gyvena JAV. 1949 - 1950 metais buvo „Aidų”, 1951 - 55 metais - „Ateities” žurnalų redaktorius. Savo kūrybą spausdina nuo 1937 metų. Rašo noveles, romanus, poemas, eilėraščius.

Juozas Jurkus. Kalbininkas. Gimė 1915 m. rugpjūčio 27 d. Sedos valsčiuje. Mokėsi Sedoje, Telšiuose, Vilniuje. Dirbo Telšių suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi, Vilniaus pedagoginio instituto vyr. dėstytoju, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Pokario metais išvežtas į Sibirą, kur 1954 m. gruodžio 23 d. ir mirė.

Antanas Juška. Tautosakininkas ir žodynininkas. Gimė 1819 m. birželio 16 d. Čekiškės valsčiuje, mirė 1880 m. lapkričio 1 d. Kazanėje. Kilęs iš Žemaitijos bajorų Juškevičių. Mokėsi Kražiuose, Vilniaus Dvasinėje seminarijoje. Svarbiausias jo darbas - Lietuvių kalbos žodyno sudarymas, kuriam buvo surinkęs apie 70 tūkst. žodžių. Kunigavo Pušalote, Alsėdžiuose, Veliuonoje. A. Jušką moraliai rėmė M. Valančius. Kazanėje buvo išleistos trys A. Juškos užrašytų dainų ( iš viso 1569) knygos, 1883 m. Petrapilyje išleista A. Juškos surinkta, J. Juškos spaudai parengta tūkstančio šimto vestuvinių dainų „Lietuviškos svodbinės dainos” rinktinė.

Jonas Juška. Kalbininkas. Gimė 1815 m. birželio 8 d. Žarėnų valsčiuje, mirė 1886 m. gegužės 11 d. Kazanėje. Mokėsi Kražiuose, Charkove, vėliau mokytojavo. Vienas iš svarbiausių jo darbų - pirmasis lietuvių kalbos tarmių suskirstymo ir aprašymo veikalas. Nuo 1875 m. gyveno Kazanėje, kur rūpinosi brolio Antano surinktų dainų ir žodyno leidimu, padėjo redaguoti žodyną.

Antanas Juzumas. Kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Gimė 1822 m. lapkričio 21 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1871 m. kovo mėnesį tremtyje (Archangelsko srityje). Mokėsi Varniuose, Petrapilyje. 1852 - 1855 metais dėstė Varnių kunigų seminarijoje. 1855 m. išleido brolio Tado Juzumo „Didysis elementorius ir katekizmas”. Parašė teologijos, Lietuvos bažnyčios istorijos veikalų. Už pritarimą 1863 m. sukilimui buvo kalintas ir ištremtas.

Juozapas Juzumas. Vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1825 m. spalio 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, nužudytas 1877 m. lapkričio 12 d. Varšuvoje. Mokėsi Kėdainiuose, Vilniuje, Petrapilyje. Medikas. Dirbo Varšuvos medicinos akademijos ir Varšuvos universiteto profesoriumi. Sukilimo metais Varšuvoje vadovavo sukilėlių sveikatos priežiūrai ir sužeistųjų globai. Juozapas Juzumas savo brolio Vincento Juzumo vardu išleido Žemaičių vyskupijos žemėlapį.

Tadas Juzumas. Kunigas, profesorius. Gimė 1810 m. liepos 14 d. Sedos valsčiuje, mirė 1851 m. birželio 14 d. Varniuose. Mokėsi Varniuose, Vilniuje, dirbo Varnių kunigų seminarijos profesoriumi. Kartu su Kiprijonu Račkauskiu 1848 m. parengė spaudai maldaknygę „Senas aukso altorius”, kuri buvo išleista net 40 kartų. Paliko nespausdintus moralinės teologijos užrašus, kuriais naudodamasis brolis Vincentas išleido kelias lietuviškas knygeles.

Vincentas Juzumas. Kunigas, kelių knygų autorius. Gimė 1819 m. vasario 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1901 m. birželio 14 d. Varniuose. Baigė Varnių kunigų seminariją. Populiari buvo jo 1854 metais išleista knygelė „Šventas Izidorius artojas”. 1855 m. išleido brolio Juozo sudarytą „Žemaičių diecezijos žemėlapį”, parengė spaudai „Naują žemaitišką elementorių”, kuris spaudos draudimo metais buvo perspausdintas per 20 kartų. Nespėjo pabaigti „Aprašymo žemaičių vyskupystės”.

K

Henrikas Kačinskas. Aktorius. Gimė 1903 m. sausio 23 d. Viduklėje. Baigęs mokslus, mokytojavo Papilėje, Degimuose, Šiaulėnuose ir Mažeikiuose. 1922 metais įstojo į A. Sutkaus studiją Kaune ir ten mokydamasis pradėjo dirbti Tautos ir „Vilkolakio” teatruose, nuo 1926 metų - Kaune veikusiame Valstybės teatre. 1936 - 38 metais dirbo Klaipėdos teatre, vėliau su R. Juknevičiumi ­ Kaune, Vilniuje ir kitur.

Jeronimas Kačinskas. Kompozitorius, dirigentas. Gimė 1907 m. balandžio 17 d. Viduklėje. 1931 metais, baigęs studijas užsienyje, grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Valstybės teatre, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur dirbo pedagogu. Čia 1933 metais subūrė simfoninį orkestrą, operą, kurį laiką pats dirigavo Klaipėdos operoje, vadovavo keliems uostamiesčio chorams. Vėliau gyveno ir dirbo Kaune bei Vilniuje, o 1944 metais pasitraukė į Vakarus, 1949 metais įsikūrė JAV. Jo kūryba labai gausi ir įvairi. Tai simfoniniai, kameriniai ir kiti kūriniai.

Vida Kanapkienė. Ilgametė Kretingos kraštotyros muziejaus direktorė, 1996 metais apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Jurgis Kairys. Aviatorius, sporto meistras, Lietuvos, Europos, Pasaulio čempionatų prizininkas, Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno aeroklubų narys. 1970 metais baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, o 1980 - 1984 metais - Leningrado civilinės aviacijos akademijoje. 1973 - 1977 metais dirbo Kauno, 1977 - 1989 metais - Vilniaus aeroklubuose. Nuo 1989 metų Suchojaus aviacijos gamyklos lakūnas, nuo 1994 metų - įmonės „Kairio skrydžiai” steigėjas ir lakūnas. Gyvena Vilniuje.

Kantautas (Kontowt, Kintowt). Žemaičių seniūnas 1435 - 1438 metais. Šias pareigas užėmė tada, kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis buvo suėmęs Žemaičių seniūną Kęsgailą, jį įkalinęs ir pašalinęs iš seniūno pereigų. J. Wolfas teigia, kad Kantautas seniūnu buvęs 1441 - 44 metais, tačiau kiti šaltiniai tai paneigia.

Eduardas Kaniava. Dainininkas. Gimė 1937 m. liepos 1 d. Klaipėdoje. Nuo 1958 m. - Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas. 1960 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar - Muzikos akademija). 1966 - 1967 metais stažavosi Sofijos operos teatre.

Gediminas Karalius. Skulptorius. Gimė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Baigė Dailės institutą, dirbo Čiurlionio meno mokykloje. Parodose dalyvauja nuo 1971 metų. Jo kūriniams būdingas metaforiškumas, transformuoti ir savitai įprasminti natūros vaizdai, raiški kompozicija. Iš pirmųjų jo darbų labiausiai žinonomos skulptūros „Rytas”, „Skrydis”, „Vėtra”, „Legenda”, „Nueinanti”, „Vaisius”, „Dana” ir kitos.

Antanas Karosas. Seinų - Vilkaviškio vyskupas. Gimė 1856 metais Anykščių valsčiuje, mirė 1947 m. liepos 7 d. Marijampolėje. Nuo 1875 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau Petrapilyje. 1883 m. įšventinus į kunigus, paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir lietuvių kalbos profesoriumi, o 1885 metais - ir vyskupo Paliulionio sekretoriumi. Nuo 1896 m. buvo Žemaičių vyskupystės kapitulos kanauninkas, nuo 1900 m. - Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1906 metų lapkričio 8 d. paskirtas Žitomiro vyskupo pagalbininku, 1910 metais - Seinų vyskupu, 1926 m metais - Vilkaviškio vyskupu.

Pranciškus Karevičius. Žemaičių vyskupas. Gimė 1825 m. Mosėdžio valsčiaus Giršinų vienkiemyje, mirė 1907 m. ten pat. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Valdė Žemaitiją po vysk. M. Cirtauto mirties. Jo darbo metais Žemaičių bažnyčiose lietuvių kalba buvo pradėta vartoti oficialiai. Rėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, dalyvavo Steigiamojo Seimo atidaryme. Tai buvo giliai išsilavinęs, plačių humanistinių pažiūrų dvasiškis, nuolat rėmęs lietuvybės išlaikymą. Rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu. 1926 m. vasario 22 d. savo noru atsisakė nuo užimamų pareigų, užleisdamas jas jaunesniems. Mirė 1945 m. gegužės 30 d. Palaidotas Kauno katedroje.

Juozapas Mykolas Karpis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1679 m. Šiaulių apskrities Rekyvos dvare, mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Garsi visa Karpių giminė, iš kurios kilęs ir šis vyskupas. Ji Lietuvos politiniame gyvenime turėjo didelę įtaką iki pat Lietuvos nepriklausomybės laikų. J. M. Karpis mokėsi Vilniaus akademijoje, dirbo LDK sekretoriumi. Vėliau mokėsi kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1719 m. Žemaitijos vyskupo pareigas ėjo tik apie tris metus, tačiau suspėjo pagarsėti kaip rūpestingas vyskupas. Jo nuopelnas, kad, susitarus su Vilniaus vyskupu, tais laikais buvo nustatytos Žemaitijos vyskupystės ribos. Jo rūpesčiu buvo atstatyta daug per karą nukentėjusių bažnyčių. Vyskupas šelpė vargšus. 1737 m. išleido lotynišką laišką kunigams, kuriame yra išdėstyta daug svarbių duomenų iš Žemaičių kultūros, papročių istorijos. Mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.

Kalikstas Kasakauskas. Kalbininkas. Gimė apie 1792 metus Šilalės rajone, mirė 1886 m. gegužės 25 d. Akmenėje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigavo Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, Akmenėje. Parašė gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško” (1832 m. lenkiškai), kurioje pateikė bendras žemaičiams ir aukštaičiams lietuvių kalbos normas ir kita. Parašė keletą populiarių knygelių.

Stasys Kasparavičius. Pilotas - instruktorius, Žemaičių „Alkos” muziejaus direktorius, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas. Gimė 1947 m. lapkričio 12 d. Telšių rajone. 1967 m. baigė Luokės vidurinę mokyklą, 1972 m. - Maskvos pilotų - instruktorių mokyklą. 1972 - 1993 metais dirbo Telšių aviacijos sporto klube, po to buvo patvirtintas Žemaičių „Alkos” muziejaus direktoriaus pareigoms. Žemaičių kultūros draugijai vadovauja nuo 1987 metų.

Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas ( Kosaževskis). Kunigas, gamtininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1821 metais Telšių rajone, prie Pavandenės, mirė 1882 m. gruodžio 14 d. Tomske. Dirbo Baisogaloje, Pajūryje, Telšiuose. 1852 -1864 metais buvo Varnių kunigų pataisos namų vedėjas. Žinomas ir kaip archeologas. Jis buvo Vilniaus archeologų komisijos bendradarbis, dalyvavo geologinėje ekspedicijoje, kuri tyrė Dubysos slėnį, aprašė retesniuosius Žemaitijos augalus. Surinko daug tautosakos, skelbė straipsnius apie lietuvių kalbą ir kita. 1865 metais buvo ištremtas į Sibirą, tačiau ir čia tęsė mokslinę veiklą.

Raimondas Kašauskas. Rašytojas. Gimė 1934 m. spalio 10 d. Telšių rajono Birikų kaime. Baigė Vilniaus universitetą. Dirbo „Genio”, „Pergalės” žurnalų redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Apsakymus spausdina nuo 1953 metų. Žinomiausios jo parašytos knygos ­ „Senojo miesto amžius”, „Suaugusiųjų žmonių žaidimai”, „Motociklininkai”, „Mažos mūsų nuodėmės” , „Mano motinos akys”. Yra parašęs keletą knygų vaikams, kino filmų spektakliams.

Stasys Kašauskas. Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1943 m. rugpjūčio 10 d. Telšių rajono Birikų kaime. Baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Tiesos”, „Gimtojo krašto”, „Literatūros ir meno”, „Moksleivio” redakcijose. Yra parašęs ir išleidęs nemažai publicistinių ir grožinės literatūros kūrinių. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto signataras. Leidžia Lietuvą reprezentuojantį žurnalą „Lithuania in the world”, įvairias knygas, kitus periodinius ir neperiodinius leidinius.

Jonas Katakinas. Baleto artistas. Gimė 1950 m. spalio 16 d. Viekšniuose. 1971 metais baigė Čiurlionio meno vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais pardėjo dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre. Jo šokis lengvas, dažnai grindžiamas šiuolaikinio šokio plastika.

Giedrė Kaukaitė. Dainininkė. Gimė 1943 m. gruodžio 2 d. Plungėje. Baigė Lietuvos konservatoriją. Stažavosi Milane, 1968 - 1978 metais dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre. Nuo 1978 m. dėsto Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos akademija). Balsas lyriškas, gražaus tembro. Daug gastroliuoja, subtiliai atlieka įvairių epochų kompozitorių kūrinius, lietuvių liaudies dainas, daugelio tarptautinių festivalių, konkursų laureatė.

Zita Kelmickaitė. Lietuvos folkloro sąjūdžio iniciatorė ir organizatorė, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio vadovė. Dirba Lietuvos Muzikos akademijoje. Mokslų daktarė, J. Basanavičiaus premijos laureatė (1995 metai).

Kęstutis (Keistutis. Keistutas). Lietuvos Didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus. Gimė apie 1300 metus, nužudytas 1382 m. apie rugpjūčio 15 d.

Ignas Končius. Profesorius, etnografas, fizikas, muziejų kūrėjas. Gimė 1886 m. liepos 31 d. Žarėnų valsčiaus Purvaičių kaime, mirė 1975 m. vasario 19 d. JAV. Mokėsi Palangoje, Liepojoje, Petrapilyje. Fizikas, tačiau visą gyvenimą domėjosi Žemaičių krašto etnografija, kultūros praeitimi. Profesoriaus vardas suteiktas 1932 metais. Žemaitijos kryžius ir koplytėles pradėjo surašinėti ir fotografuoti dar būdamas studentas. Šį darbą tęsė 30 metų ir iš viso surašė 3234 kryžius ir koplytėles. Jo iniciatyva įkurtas Kauno „Tėviškės” muziejus. Padėjo rinkti etnografinę medžiagą Šiaulių „Aušros”, Telšių „Alkos” muziejams. 1941 m. buvo areštuotas ir išvežtas sušaudyti į Červenę, bet per stebuklą liko gyvas. Karo metais rūpinosi pagalba nuo karo nukentėjusiems žmonėms. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Išleido knygas „Žemaičio šnekos”, „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės”, paskelbta nemažai mokslo ir kitų darbų.

Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška. Generolas, žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas, kovojęs už Lietuvos, Lenkijos ir JAV laisvę. Gimė 1746 m. , mirė 1817 m. Gudų kilmės bajoras. Karo mokslus baigė Prancūzijoje. 1794 m. prasidėjęs vadinamasis Kosciuškos sukilimas buvo paskutinis lietuvių ir lenkų patriotų mėginimas apginti Lietuvos - Lenkijos respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Sukilimas buvo užgniaužtas bendromis rusų ir prūsų kariuomenių pastangomis ir 1795 metais pravestas trečiasis Lietuvos - Lenkijos padalijimas.

Kazimiera Kymantaitė (Banaitienė). Režisierė, aktorė. Gimė 1909 m. birželio 29 d. Kuršėnuose. 1929 metais vaidino Valstybės teatre, nuo 1931 m. - Kauno universiteto studentų teatro draugijos „Stedra” spektakliuose. 1932 m. baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą. 1933 - 1934 m. ji buvo Jaunųjų, 1934 - 1940 m. - Valstybės, 1940 - 1941 m. - Vilniaus dramos teatro aktorė. Per karą Maskvoje padėjo rengti radijo laidas lietuvių kalba. 1943 - 1944 m. buvo valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944 - 1945 m. - „Vaidilos” teatro aktorė, nuo 1945 m. - Lietuvos dramos teatro aktorė, o nuo 1945 m. dėstė šio teatro vaidybos studijoje. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. 1950 ir vėlesniais metais Lietuvos valstybiniame teatre ir kituose Lietuvos teatruose, televizijoje režisavo, pastatė kelias dešimtis Lietuvos ir užsienio šalių rašytojų pjesių, inscenizavo apsakymus, noveles, romanus, pati nemažai vaidmenų sukūrė televizijoje ir radijuje, konsultavo Lietuvos teatrus.

Kazimieras Jogailaitis. Lietuvos Didysis kunigaikštis (1440 - 1492), Lenkijos karalius (1447 - 92), jaunesnysis Jogailos sūnus. Gimė 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje, mirė 1492 m. birželio 7 d. Gardine. Nužudžius Didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį (1440), LDK didikai prieš Lenkijos ponų norą paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kol jis buvo nepilnametis, LDK valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Turėjo 6 sūnus. Garsiausi iš jų - Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II - asis. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos Didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai.

Stanislovas Kiška. Žemaičių vyskupas. Iš pradžių išpažino kalvinų tikėjimą, o mokydamasis pas jėzuitus Vilniuje perėjo į katalikų tikėjimą. Žinomas kaip rūpestingas vyskupas. Per 8 jo vyskupavimo metus pastatyta 10 bažnyčių: Lieplaukės, Gardų, Pamūšio, Pavandenės, Girkalnio, Laukuvos, Klovainių, Kuršėnų, Radviliškio, N. Žagarės, keletas bažnyčių atgauta iš kalvinų. Mirė 1626 m. vasario 13 d. Palaidotas Vilniuje.

Nikolajus Klingerbergas. Mirė 1908 m. Rusų caro generolas, kilęs iš vokiškos šeimos. Dirbo Vilniuje prokuroro padėjėju, paskui policmeisteriu, o vėliau paskirtas Kauno vicegubernatoriumi. Po gubernatoriaus Melnickio pašalinimo N. Klingerbergas tapo Kauno gubernatoriumi ir 1893 metais asmeniškai vadovavo Kražių skerdynėms.

Klausgaila (Klausigaila). Vienas iš Raseinių srities bajorų, kuris 1390 metų gegužės 26 d. Karaliaučiuje kartu su kitais 25 Žemaitijos bajorais pažadėjo remti pas kryžiuočius pabėgusį Vytautą, jei Ordinas sutinka leisti Žemaitijos pasienyje laisvą prekybą. Kaip Vytauto patikėtinis Klausgaila veikė per 1409 metų Žemaičių sukilimą. Buvo vienas iš penkių vadovų Vytauto pusėje, kurie atėjo paremti Žemaičių sukilimo ir jo vardu užimti kraštą.

Vytautas Klova. Kompozitorius, profesorius. Gimė 1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose. 1951 m. baigė Lietuvos konservatoriją. 1950-1954 metais dėstė Kauno Gruodžio muzikos mokykloje, nuo 1954 m. ­ Lietuvos konservatorijoje. Žymiausią savo kūrinį - operą „Pilėnai”- sukūrė 1955 m. (pastatyta 1956 m. ).

Antanas Kmieliauskas. Tapytojas monumentalistas, skulptorius, grafikas. Gimė 1932 m. kovo 8 d. Mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1957 metais baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1979 m. šio instituto profesorius. Yra sukūręs per 50 granitinių skulptūrų, tapo freskas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m. ).

Ona Knapkytė (Juknevičiūtė). Aktorė. Gimė 1919 m. kovo 15 d. Kaune. 1941 - 1946 metais dirbo Vilniaus miesto, 1946 - 1948 metais - Žemaičių, 1948 - 52 metais - Klaipėdos, 1952 - 1954 metais - Kauno muzikinio dramos teatro, 1954 - 1969 - aisiais­ Lietuvos dramos teatro aktore. Kūrė tikroviškai ryškius, įtaigius vaidmenis. Yra sukūrusi nemažai vaidmenų radijuje ir televizijoje, kine.

Vijukas Albertas (Vaitiekus) Kojalavičius. Jėzuitas, Lietuvos istorikas, heraldikos ir gausių pastoracinių asketinių, poleminių, filosofinių raštų autorius. Gimė 1609 m. Kaune, mirė 1677 m. Varšuvoje.

Boleslovas Kolyška. Vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1838 m. Lydos apskr. , mirė 1863 m. gegužės 28 m. Vilniuje.

Česlovas Kontrimas. Tapytojas akvarelistas. Gimė 1902 m. gegužės 23 d. Mažeikių rajono Dapšių kaime, studijavo Kaune. Nuo 1923 metų dėstė piešimą Kauno, Pasvalio, Mažeikių, Telšių mokyklose. Dirbo Kauno „Dailės” kombinate. Parodose dalyvauja nuo 1930 metų. Yra sukūręs per 2000 akvarelių, apipavidalinęs keletą Telšių teatro spektaklių, parašęs ir paskelbęs daug straipsnių dailės klausimais. Jo kūrybai būdinga lyrinė nuotaika, gamtos poetizavimas, ryškios ir skaidrios spalvos, dekoratyvūs jų deriniai.

Šv. Stanislovas Kostka. Lenkų jėzuitas, kilęs iš senos lenkų didikų giminės

Jonas Jeronimas Krišpinas - Krišenšteinas. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1654 metus Žemaitijoje, mirė 1708 m. liepos 14 d. Kilęs iš vokiečių kilmės bajorų. Augusto Saksoniečio šalininkas. Žemaičiuose daug nuveikė rūpindamasis nuo švedų nukentėjusio krašto atstatymu, parama vargstantiems žmonėms. Pastatė bažnyčias Eržvilke, Šateikiuose, Ylakiuose. Jis pasirūpino, kad būtų leista rengti muges Papilėje, Kaltinėnuose, Surviliškyje, Alsėdžiuose, Mosėdyje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus daugiausia praleido tėvo dvare (netoli Jurbarko).

Jurgis Jeronimas Krišpinas - Krišenšteinas. Lietuvos kariuomenės generolas. 1722 metais buvo Žemaičių pilininkas. Mirė apie 1737 metus.

Mykolas Krupavičius. Kunigas, politikas. Gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. 1944 - 1955 metais buvo VLIK'o pirmininkas.

Mykolas Kuchmeisteris. Kryžiuočių vietininkas Žemaičiuose (1405 - 1409), vyr. Ordino magistras (1414 - 1422). Gimė apie 1370 m. , mirė 1423 m.

Česlovas Kudaba. Geografas, kelių knygų apie Žemaitiją autorius. Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos rajone, mirė 1993 metais. Knygą „Kalvotoji Žemaitija” išleido 1972 metais. Paskutinis jo didesnis darbas - knyga „Septyni keliai iš Varnių”.

Stanislovas Kuizinas. Pulkininkas leitenantas. Gimė 1881 m. gegužės 8 / 20 d. Šilalės valsčiuje, mirė 1943 m. Kaune. Mokėsi Palangos progimnazijoje, dalyvavo statant pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje” Palangoje. Vėliau Tauragėje rengė ir režisavo lietuviškus vakarus. 1919 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo 1 - ojo pėstininkų Žemaičių bataliono vadas, o šį batalioną išformavus - Šiaulių karo komendanto padėjėjas, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Lietuvos kariuomenėje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dažnai pasirašinėdamas Sistos slapyvardžiu.

Birutė Kulnytė. Gimė 1949 m. liepos 4 d. 1967 - 1973 metais studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1973 m. dirba Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1992 m. paskirta šio muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinio muziejaus) muziejaus direktore. Daugelio knygų leidėja, autorė, bendraautorė.

Algirdas Kumža. Gimė 1956 m. lapkričio 29 d. Žemaitijoje. 1975 metais baigė Varnių vidurinę mokyklą, po to Vilniaus universitete įsigijo teisininko specialybę, o vėliau dirbo atsakingą partinį ir valstybinį darbą. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signataras, 1990 -1992 metais buvo Lietuvos AT deputatas, 1992 metais įkūrė privačią juridinę kontorą, dirbo „Lietuvos ryto”, kitų respublikinių laikraščių redakcijose.

Darius Kuolys. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, dirbęs Kultūros ministru. Mokslininkas, daugelio knygų apie kultūros raidą Lietuvoje autorius.

L

Romualdas Lankauskas. Rašytojas. Gimė 1932 m. balandžio 3 d. Klaipėdoje. 1950 - 1953 metais mokėsi Vilniaus universitete, 1952 - 53, 1959 - 60, 1970 metais dirbo įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose, 1978 - 79 metais - dailininku dekoratoriumi. Grožinės literatūros kūrinius pradėjo spausdinti 1952 metais. Labiausiai pagarsėjo savo novelėmis, apsakymais, romanais, kelionių įspūdžių knygomis, pjesėmis, vertimais iš kitų kalbų. Žymiausi jo kūriniai ­ novelių rinkinys „Klajojantis smėlis”, romanai „Vidury didelio lauko”, „Netikėtų išsipildymų valanda”, „Prisiminimai po vidurnakčio”, „Apsilankymas” ir kt. Jo kūryba verčiama į daugelį užsienio kalbų.

Jonas Lankutis. Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Gimė 1925 vasario 8 d. Gargžduose. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1955 m. Parašė knygas „Vinco Mykolaičio Putino kūryba”, „Lietuvių dramaturgijos raida”, studijas „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija”, „Justino Marcinkevičiaus poetinis pasaulis”, „Etiudai apie Juozą Grušą”. Jis ­ „Lietuvių literatūros istorijos” knygų, išleistų 1977 ir 1979 ­1982 metais, vienas iš autorių ir redaktorių, bei daugelio kitų knygų ir studijų autorius. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III - iojo laipsnio ordinu.

Marija Ivanauskaitė - Lastauskienė. Rašytoja. Gimė 1872 m. birželio 1 d. Šiauliuose, mirė 1957 m. liepos 19 d. Kaune. Mokėsi namuose pas tėvą. Eilėraščius pradėjo rašyti lenkiškai būdama 17 metų. Lietuvių spaudai pradėjo rašyti sesers ir Povilo Višinskio paskatinta. Rašė lenkiškai, o į lietuvių kalbą jos raštus vertė Sofija. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu - Lazdynų Pelėda. Po sesers Sofijos mirties Marija rašė lietuviškai.

Žygimantas Liauksminas. Jezuitas, Kražių kolegijos rektorius. Gimė 1597 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus akademijoje. Vėliau dirbo šios akademijos profesoriumi, o 1661 - 1665 m. buvo Kražių kolegijos rektorius. Išleido lotynų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlius, graikų kalbos gramatiką.

Stasys Laucius. Poetas, dramaturgas, žurnalistas, Broniaus Laucevičiaus-Vargšo brolis. Gimė 1897 m. spalio 11 d. Kelmėje. Mokėsi Petrapilyje, Kijeve. Apie 20 metų mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose ir kartu bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos ir, gyvendamas užsienyje, taip pat dirbo pedagoginį bei žurnalistinį darbą. Savo publikacijas dažnai pasirašinėdavo Stellos slapyvardžiu. Yra išleidęs eilėraščių, eiliuotų satyrų rinkinių, parašęs nemažai dramos veikalų.

Samuelis Leskis. jėzuitas. Gimė 1611 m. Lietuvoje, mirė 1678 m. vasario 10 d. Pašiaušyje. 1647 - 1649 metais buvo Varnių jėzuitų misijos viršininkas. Misininku dirbo taip pat ir Kražiuose bei kitose Lietuvos vietose.

Stanislovas Leščinskis. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1704­1709). Gimė 1677 m. , mirė 1766 m. Žinomas dar ir Stanislovo I - ojo vardu. Kilęs iš senos ir įtakingos lenkų Leščinskių giminės. Jo vardas susijęs su vienu iš audringiausių ir tragiškiausių Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpiu - vadinamuoju Didžiuoju Šiaurės karu.

Pranas Liatukas. Generolas, Lietuvos kariuomenės vyriausias vadas. Gimė 1876 m. sausio 29 d. Raseinių apskrities Padievaičių kaime. Mokėsi Palangoje, Rygoje, Vilniuje. Nuo 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. spalio mėnesį pakeltas generolu leitenantu ir paskirtas eiti vyr. kariuomenės vadu. Šias pareigas ėjo iki 1920 m. vasario 23 d. Vadovavo kovoms prieš bermontininkus. Kovoms dėl Lietuvos laisvės pasibaigus, išėjo į atsargą ir tarnavo finansų ministerijoje.

Žygimantas Liauksminas. jėzuitas. Gimė 1579 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Filosofijos ir teologijos mokslų daktaras. Nuo 1661 m. gruodžio iki 1665 m. sausio mėnesio dirbo Kražių kolegijos rektoriumi.

Stasys Ličkūnas. Muziejininkas. Gimė 1884 m. gruodžio 12 d. Mažeikių apskrities Žemalės kaime, mirė 1944 m. kovo 28 d. 1924 - 28 metais buvo Mažeikių pradžios mokyklos vedėjas. 1930 m. rugsėjo 30 d. įkūrė Mažeikių „Alkos” muziejų ir jam iki mirties vadovavo. Leido ir redagavo „Senovės” leidinuką (1930 m. ), „Karo archyve” aprašė 1863 - 1864 m. sukilimą, 1915 - 18 m. - vokiečių okupacijos teismą Mažeikiuose, nemažai straipsnių paskelbė kituose leidiniuose.

Lygeikis. Vienas iš XIII a. Deltuvos kunigaikščių. 1219 metų Voluinės sutartyje tarp keturių vardais paminėtų Deltuvos kunigaikščių jis užrašytas Likiik vardu. Plačiau apie jį nieko nežinoma. Lygeikis tapatinamas su 1260 metais donaciniame Mindaugo dokumente Livonijos ordinui pažymėtu liudininku Lygeyke, nors šis dokumentas daugelio tyrinėtojų laikomas falsifikatu.

Adamas Liudvikas Levenhauptas. Švedų generolas, pasižymėjęs Šiaurės karo (1700 -1721) vadas Latvijoje ir Lietuvoje. Gimė 1695 metais, mirė 1719 metais.

Mykolas Linkevičius. Poetas. Gimė 1909 m. balandžio 28 d. Šiluvos valsčiaus Plauginių kaime, mirė 1941 m. sausio 12 d. Kaune. Mokėsi Šiluvoje, Raseiniuose, Kauno kunigų seminarijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, priklausė „Šatrijos” meno draugijai, Žemaičių rašytojų sambūriui. Pirmasis jo poezijos rinkinys „Žydrynių atspindžiai” išspausdintas 1929 metais, o antrasis (paskutinis) - „Ateina Dievas” - 1936 m. Paliko eilėraščių rinkinio „Žmogus pakelėj”, dramos „Šiluvos šventovė” ir nebaigto romano „Bedarbiai” rankraščius.

Janina Liustikaitė - Saurazas. Operos dainininkė. Gimė 1924 m. rugpjūčio 9 d. Telšių apskrities Tryškių kaime. Mokėsi Papilėje, Viekšniuose, Kaune, Anglijoje, Romoje. Į Vakarus pasitraukė 1944 metais. Nuo 1947 m. daug koncertavo įvairiose užsienio šalyse.

Viktoras Liutkus. Lietuvos Kultūros ministerijos dailės skyriaus vedėjas, dailėtyrininkas. Gimė 1950 m. birželio 28 d. 1968 metais baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, 1968 - 1973 metais - Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, 1979 -1983 metais mokėsi Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto aspirantūroje. Nuo 1976 metų dirba Lietuvos Kultūros ministerijoje, nuo 1994 m. yra Europos tarybos kultūros komiteto Lietuvos atstovas. Dailininkų sąjungos narys nuo 1983 m.

Lizdeika. Tariamasis lietuvių krivių krivaitis, vyriausiasis žynys, su kuriuo siejama Geležinio vilko legenda.

Jonas Domininkas Lopacinskis. Žemaičių vyskupas, teisių mokslų daktaras. Gimė 1708 m. gegužės 9 d. Mstislaulio vaivadijos Lopacinės dvare. Mokėsi Vilniuje, Varšuvoje. Kunigu įšventintas 1732 m. Buvo žinomas kaip talentingas žmogus, energingas ir uolus kunigas. Didelis jo nuopelnas, kad, norėdamas geriau pažinti savo vyskupiją, buvo nurodęs visiems klebonams kuo tiksliau aprašyti savo parapijas ir ši medžiaga buvo pristatyta į Alsėdžius, kur gyveno vyskupas. Platų vyskupijos aprašymą J. D. Lopacinskis nusiuntė į Romą.Stengėsi, kad šviestųsi visi kunigai, kad sakytų paprastiems žmonėms suprantamus pamokslus. Vyskupaudamas nuolat rūpinosi naujų bažnyčių ir koplyčių, klebonijų statyba, mėgo gražią architektūrą ir skatino visoje vyskupijoje žmones statytis gražius namus. Labai mėgo Viržuvėnus, kuriuos pavadino Janapole, ir čia buvo pasistatęs gražius rūmus. Nėjo į jokius kompromisus su kitatikiais. Vertė knygas iš prancūzų į lenkų kalbą. Jo nurodymu išleistos dvi religinio turinio lietuviškos knygos. Parašė 2 išsamias reliacijas Šventam Sostui. Mirė 1778 m. sausio 11 d. Janapolėje. Palaidotas Varniuose.

Balys Lukošius. Aktorius. Gimė 1908 m. birželio 10 d. Kuršėnuose. 1933 metais baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą, vėliau dirbo Jaunųjų, Valstybės, Vilniaus, Lietuvos, „Vaidilos” teatruose - aktoriumi ir administracinį darbą. 1945 - 1950 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1949 - 1952 m. - Vilniaus universitete. 1949 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1958 metais įkūrė Vilniaus lėlių teatrą ir iki 1968 metų jam vadovavo. Nuo 1968 metų dėstė Lietuvos dailės institute.

M

Regina Maciūtė. Dainininkė. Gimė 1946 m. birželio 18 d. Kretingos rajono Šašaičių kaime. 1971 m. baigė Lietuvos konservatoriją. Nuo 1971 m. - Lietuvos filharmonijos solistė. Yra sukūrusi daugelį vaidmenų Lietuvos operos ir baleto teatre, daug kartų koncertavusi užsienio šalyse. Dirba Lietuvos Muzikos akademijoje.

Antanas Mackevičius. Kunigas, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1828 m. birželio 14 d. Raseinių apskrities Liolių parapijoje, mirė 1863 m. gruodžio 16 d. Kaune. Mokėsi Vilniuje, Kijeve, Varnių kunigų seminarijoje. Dirbo Krekenavoje, Paberžėje prie Surviliškių. 1863 m. suorganizavo apie 300 ginkluotų žmonių būrį, perskaitė bažnyčioje sukilimo valdžios išplatintą manifestą ir ėmėsi vadovauti būriui, siekdamas iškovoti lietuvių tautai politinių teisių, tautinį savarankiškumą. Jis nepritarė lenkų sukilėlių siekiams sujungti Lietuvą su Lenkija. Z. Sierakauskas A. Mackevičių buvo paskyręs ketvirtojo bataliono vadu. Su šiuo batalionu jis kovėsi Anykščių, Panevėžio ir Raseinių apylinkėse. Rusai A. Mackevičių suėmė 1863 m. gruodžio 17 d. ties Vilkija ir, kai A. Mackevičius atsisakė išduoti sukilimo vadus, jį viešai pakorė Kaune, Ožeškienės gatvėje.

Juozas Mačernis. Pedagogas, žurnalistas, esperantininkas. Gimė 1891 m. sausio 22 d. Žemaičių Kalvarijos valsčiaus Šarnelės kaime. Mokėsi Palangoje, Liepojoje, Vokietijoje, Ženevoje, Vilniuje. 1925 - 26 metais mokytojavo Telšiuose, įsteigė M. Valančiaus liaudies universitetą, kurį laiką redagavo „Žemaičių prietelių”, esperanto laikraštį „Litova Stelo”. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, po to - į Argentiną. Daugiausia publikacijų yra paskelbęs esperanto klausimais.

Vytautas Mačernis. Poetas. Gimė 1921 m. birželio 5 d. Plungės rajono Šarnelės kaime, žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, kur studijavo anglų kalbą ir literatūrą, filosofiją. Meniniu požiūriu vertingiausi jo poezijos ciklai „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Jis yra palikęs ir nemažai vertimų - R. Bernso, A. Bloko, Š. Bodlero, O. Milašiaus, F. Petrarkos eilėraščių.

Maironis (Jonas Mačiulis). Kunigas, Lietuvos tautinio atgimimo dainius. Gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Šiluvos valsčiaus Pasandravio kaime, mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune. Mokėsi Kaune, Kijeve, Petrapilyje. Pirmoji ir žymiausia jo poezijos knyga ­ „Pavasario balsai” išėjo 1895 m. Profesoriavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. Eidamas šias pareigas mirė.

Petras Malakauskis. Kunigas, žurnalistas. Gimė 1889 m. balandžio 18 d. Platelių valsčiaus Mikitų kaime, mirė 1948 m. Kaune. Kunigu įšventintas 1913 metais. Vikaravo Plateliuose, Vainute. Vėliau dirbo Vokietijoje, Naumiestyje, Kaune, studijavo Romoje, o 1921 - 1922 metais bažnytinę teisę. Nuo 1922 m. spalio 11 d. buvo paskirtas teisėju Kauno kurijoje moterystės klausimais, vėliau dirbo Vilniaus Universiteto profesoriumi.

Margiris (Margis, Margeris). Lietuvos kunigaikštis. Vygando Marburgiečio ir Kasparo Šiūco kronikose rašoma, kad Margiris vadovavo pilies gynimui nuo kryžiuočių. Manoma, kad ši pilis buvo Pilėnai, o jos gynimas vyko 1336 metais. Negalėdamas atmušti kryžiuočių ir apsiginti nuo jų apsuptuose Pilėnuose, Margiris drauge su visa įgula geriau ryžosi nusižudyti negu pasiduoti priešui. XIX -XX amžių istoriografijoje ir grožinėje literatūroje Margiris parodomas kaip nacionalinis didvyris.

Marcelijus Martinaitis. Poetas. Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių rajono Paserbenčio kaime. Baigė Vilniaus Universitetą. Filologas. Dirbo įvairiose periodinių leidinių redakcijose. Nuo 1980 m. dirba Vilniaus universitete. Pirma poezijos knyga - „Balandžio sniegas”- išspausdinta 1962 metais. Labiausiai poetą išgarsino 1977 metais išspausdinta knyga „Kukučio baladės” ir vėlesnių metų kūryba. Paskutiniais metais aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime. Yra paskelbęs ir publicistinių darbų.

Martynas iš Luokės. XV a. Žemaičių vyskupas. Pasižymėjo itin didele dora, atsidavimu savo darbui, geru bažnytinių reikalų tvarkymu. Žemaičių vyskupystę valdė itin trumpą laiką - apie pusę metų.

Martynas (II). Žemaičių vyskupas, į šias pareigas paskirtas 1483 m. vasario 21 d. po vyskupo baltramiejaus mirties. Yra žinių, kad buvo kilęs iš Žemaitijos ir daug jėgų atidavė katalikų bažnyčios stiprinimui Žemaičiuose. Rūpinosi Papilės, Šaukėnų bažnyčių statyba, Kražių altarijos įkūrimu. Mirė 1492 m.

Martynas (III) Lintfaras. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Vilniaus. Ilgą laiką gyveno Italijoje, kur baigė ir mokslus. Didelis teisės specialistas. Dirbo Poznanėje, Liuvene, Vilniuje, o po to jam patikėta Žemaičių vyskupija. Žinoma, kad jo valdymo metais Žemaitijoje pastatytos 7 bažnyčios. Aktyvus politikas, rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Mirė 1515 m.

Dalia Matulaitė. Skulptorė. Gimė 1942 metais Kelmės rajono Junkiškės kaime, daugelį metų gyveno Klaipėdos krašte. Nuo 1964 metų studijavo Vilniaus Dailės instituto Skulptūros katedroje. Jos diplominis darbas - skulptūra „Stumbras”. Vėliau gyveno ir dirbo pedagoginį darbą Vilniaus vaikų dailės mokykloje, Vilniaus Dailės akademijoje ir kūrė. Stambiausi ir žymiausi jos kūrinai - skulptūros „Neringa”, „Gražina”, „Eglė - medžių motina”, „Dvylika brolių”, „Seserys”, „Klajojantis ežeras”, „Šventvakarių Ėvė”.

Eugenijus Matuzevičius. Poetas, vertėjas. Gimė 1917 m. gruodžio 24 d. Volgogrado srityje. 1939 - 1943 metais Kaune ir Vilniuje studijavo lituanistiką. Žurnalistinį darbą pradėjo nuo 1939 metų - redagavo ateitininkų žurnalą „Ateitis”. Pirmasis poezijos rinkinys - „Audros paukščiai” - išleistas 1944 metais. Pokario metais dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur, išleido nemažai savo poezijos, atsiminimų knygų, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje, yra paskelbęs nemažai literatūros kritikos darbų, vertimų.

Nelė Mazalaitė. Rašytoja. Gimė 1907 m. rugpjūčio 20 d. Kretingos apskrities Darbėnų miestelyje. Grožinę kūrybą pradėjo publikuoti nuo 1929 metų įvairiuose lietuviškuose leidiniuose. Į užsienį pasitraukė baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1929 metais išleido novelių ir legendų rinkinį „Pajūrio moterys”, 1939 metais - „Miestas, kurio nėra”, 1942 m. - „Karaliaus ugnys”, 1948 m. - „Legendos apie ilgesį”, „Apversta valtis”, 1952 m. - „Gintariniai vartai”, 1951 m. - „Mėnuo, vadinamas medaus”, 1954 m. - „Saulės takas”, 1955 m. - „Negestis”, 1956 m. - „Pjūties metas”. N. Mazalaitės apysakų ir romanų pagrindiniai personažai - moterys. Būdingiausias rašytojos žanras - legendos.

Petras Maželis. Telšių vyskupas. Gimė 1894 m. rugsėjo 21 d. Rokiškio apskrityje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Kauno universiteto teologijos - filosofijos fakultete. Po to buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos profesoriumi. 1935 m. išrinktas sinodiniu teisėju, tais pačiais metais pakeltas kanauninku. Buvo garsus pamokslininkas. Nuo 1928 m. redagavo „Žemaičių prietelių”, buvo žinomas publicistas ir beletristas. Išleido novelių ir apysakų knygas „Žmogus”, „Kraujo lašai”, „Tarp audrų ir ramybės”. Kai Telšių vyskupija buvo be vyskupo, nuo 1947 iki 1950 m. ėjo vyskupijos kanclerio pareigas. Nuo 1950 iki 1955 metų - vyskupijos valdytojas. Telšių vyskupu paskirtas 1955 m. , o 1964 m. - Telšių vyskupu ordinaru.

Martynas Mažvydas. Pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai” (1547) autorius (parengėjas spaudai). Gimė apie 1510 m., mirė 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje. Studijavo Karaliaučiuje, dirbo Ragainėje. Yra išleidęs dar ir „Giesmę Šv. Ambraziejaus”, „Formą krikštymo”, parengė spaudai giesmyną „Giesmės krikščioniškos”, maldyną „Parafrazės”.

Adomas Bernardas Mickevičius. Lenkų rašytojas, kilęs iš Lietuvos bajorų Rimvydų Mickevičių giminės, dar XVII a. gyvenusios etnografiškai lietuviškoje Rodūnės parapijoje. Gimė 1798 m. gruodžio 24 d. , mirė 1799 m. sausio 4 d. Naugarduko apyl.

Juozas Mickevičius. Istorikas, tautosakininkas. Gimė apie 1907 m. Platelių valsčiaus Mačiukų kaime. Baigęs Telšių gimnaziją, studijavo Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų fakultete. Talkino Šiaulių „Aušros”, Telšių „Alkos” muziejams. Paliko surinkęs neįkainojamos vertės krašotyrinį archyvą. Žymiausi jo darbai - „Žemaičių vestuvės”, „Žemaičių krikštynos”, „Senovės linų ūkis Žemaičių krašte”, „Senovės pieno ūkis Žemaičių krašte”, „Plateliai”, „Putvės pilis”, „1863 metų sukilimo atgarsiai Platelių apylinkėje” ir kiti.

Regimantas Midvikis. Skulptorius. Gimė 1946 m. rugsėjo 27 d. 1964 m. baigė Tauragės vidurinę mokyklą, 1971 m. - Vilniaus dailės institutą. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas.

Jonas Mikulskis. Gydytojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1885 m. balandžio 3 d. Telšiuose, mirė 1959 m. sausio 8 d. Prancūzijoje. Mokėsi Palangoje, Šiauliuose, Vienoje, Ciuriche, kur 1909 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kuliuose, Šateikiuose, Plungėje, Varniuose ir Telšiuose. Dalyvavo Tautų Sąjungos gydytojų veikloje. 1922 metais išrinktas Telšių apskrities Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos valdybos pirmininku, daug prisidėjo steigiant Žemaičių „Alkos” muziejų, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Į Vakarus pasitraukė 1944 metais. Prancūzijoje gyveno nuo 1946 metų vasario mėnesio.

Algimantas Mikuta. Poetas. Gimė 1943 metų gegužės 13 d. Mažeikiuose. 1960 - 1964 metais studijavo Kauno politechnikos institute, 1965 -1969 metaais - Vilniaus universitete, vėliau dirbo „Nemuno” žurnalo redakcijoje, Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1959 metais. Pirmasis rinkinys - „Gėlės braižykloj” - išėjo 1962 metais. Pagarsėjo poezijos knygomis „Žalios vyšnios”, „Apuoko valanda”, „Švytuoklė”, „Paukščių žemė”, „Spektras”, „Ašmenys”, „Šiandien piešime žaibus” ir kt.

Vacys Milius. Etnografas, kultūrologas. Gimė 1926 m. gruodžio 8 d. Skuodo rajono Šauklių kaime. 1951 metais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1954 metų dirba Lietuvos istorijos institute. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Juozas Miltinis. Režisierius, aktorius. Gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenėje, mirė 1991 metais. Baigė Kaune veikusią Valstybinio teatro vaidybos mokyklą. 1931 - 1932 metais buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 metais baigė Š. Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje, 1937 - 1938 metais mokėsi Londone, 1938 - 1940 metais Kaune vadovavo darbo rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui, 1940 - 1980 metais ( su pertrauka) buvo Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius, vaidybos studijos vadovas, 1954 - 1959 m. - Lietuvos kino studijos režisierius.

Mindaugas. Pirmasis istoriškai minimas suvienytos Lietuvos valdovas, vienintelis iki šiol formaliai vainikuotas jos karalius. Gimė XII a. pabaigoje, mirė 1263 metais.

Kazys Mockus. Pedagogas, spaudos darbuotojas. Gimė 1910 m. liepos 4 d. Kelmės valsčiaus Rikantų kaime. Mokėsi Raseiniuose, Vytauto Didžiojo universitete, vėliau dirbo pedagoginį darbą Pagėgiuose, 1939 - 1944 metais Telšių vyskupystės M. Valančiaus gimnazijoje. 1942 metais įkūrė suaugusiųjų gimnaziją Telšiuose ir buvo jos direktorius iki vokiečiams ją uždarant 1943 m. 1929 metais pradėjo bendradarbiauti periodinėje spaudoje. 1934 - 1935 metais redagavo „Darbininko” laikraštį. 1941 metais Telšiuose įsteigė savaitraštį „Žemaičių žemę” ir jį iki 1944 metų redagavo. 1942 - 1944 metais kartu su Pr. Geniu redagavo ir išleido „Žemaičių kalendorių”, 1943 metais išspausdino knygelę „Žemaičių kankiniai”, kurią 1955 metais Lietuvos išlaisvinimo komitetas buvo išleidęs ir prancūziškai. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Gyvendamas Vokietijoje taip pat dirbo pedagoginį darbą, aktyviai dalyvavo užsienio lietuvių kultūriniame ir politiniame gyvenime, bendradarbiavo spaudoje, buvo „Lietuvių enciklopedijos” bendradarbis.

Antanas Mončys. Skulptorius. Gimė 1921 m. Kretingos apskrityje, mirė 1993 metais Paryžiuje. Mokėsi Kretingoje, Kaune. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. 1950 metais baigė „Ecole des Arts et Metiers” Freiburge( Vokietija) ir išvyko gilinti žinių į Paryžių. Vėliau Paryžiuje apsigyveno nuolatinai ir ten sukūrė žymiausius savo darbus, pasižyminčius originalia, savo stiliumi liaudies primityviajam menui gimininga ir ekspresyvia forma. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais didelę dalį savo kūrybos skulptorius padovanojo Lietuvai.

Jadvyga Monstvilaitė. Profesorė, habilituota gamtos mokslų daktarė. Gimė 1919 m. rugsėjo 22 d. Plungėje. Lietuvos mokslininkų sąjungos narė, daugelio mokslų darbų autorė. Gyvena Vilniuje.

Danutė Mukienė - Ramonaitė. Žurnalistė. Gimė 1957 m. liepos 28 d. Lenkimų apylinkėje (Skuodo r.). 1984 metais baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis”, Palangos miesto tarybos laikraščio „Palanga”, Skuodo rajono radijo redakcijose, įkūrė ir nuo 1991 iki 1993 metų redagavo pirmąjį žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?”, nuo 1993 metų spalio mėnesio redaguoja Žemaičių kultūros draugijos ir Žemaičių akademijos žurnalą „Žemaičių žemė”.

Danielius Mušinskas. Rašytojas. Gimė 1951 m. lapkričio 4 d. 1969 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, 1974 metais - Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Vėliau dirbo Tryškių vidurinėje mokykloje mokytoju, 1976 - 1988 metais - „Jaunimo gretų” žurnalo skyriaus vedėju, 1988 - 1989 metais Rašytojų sąjungos konsultantu. Nuo 1990 metų dirba „Pergalės” žurnalo, kuris nuo 1993 metų vadinasi „Metai”, redaktoriumi.

N

Jurgis Narjauskas. Prelatas, profesorius. Gimė 1876 m. balandžio 21 d. Vilkaviškio apskrityje, mirė 1943 m. sausio 29 d. Telšiuose. Dirbo įvairiose Lietuvos vietose. 1928 metais persikėlė į Telšių vyskupiją, kur buvo bažnytinio tribunolo oficiolas ir Telšių seminarijos profesorius. Išvertė į lietuvių kalbą ir savo lėšomis 1938 metais išleido Dantės „Dieviškąją komediją”. Aktyviai bendradarbiavo daugelyje lietuviškų periodinių leidinių.

Stanislovas Narutavičius. Teisininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Alsėdžių valsčiaus Brevikių dvare, mirė 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Dalyvavo Vilniaus Didžiojo Seimo darbe, 1917 m. buvo išrinktas į Tautos tarybą.

Kajetonas Rokas Nezabitauskis - Zabitis. Pirmojo lietuviško iliustruoto elementoriaus autorius. Gimė 1800 m. rugpjūčio 29 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1876 m. balandžio 11 d. Varšuvoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Kaune, Vilniuje, kur buvo vienas iš veikliausių žemaičių studentų lituanistinio sąjūdžio dalyvių. 1824 m. K. Nezabitauskis išleido knygelę „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikelių Žemaičių ir Lietuvos”. Tai pirmas iliustruotas lietuviškas elementorius. Jame išspausdinta ir pirmoji lietuviškų knygų bibliografija. Joje suregistruotos 73 knygos ir rankraščiai.

Matas Naujokas. Generalinio štabo pulkininkas leitenantas. Gimė 1901 m. gegužės 5 d. Veiverių valsčiuje. Turėjo aukštąjį karinį išsilavinimą. 1944 metais buvo Žemaičių rinktinės pėstininkų pulko vadas. 1941 metais dalyvavo rezistencinėje veikloje ir 1941 metų birželio 22 - 24 d. sukilime, eidamas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nario ir pirmininko pareigas. Po karo gyveno užsienyje. Mirė 1974 m. JAV.

Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis - Zabitis. Politinės lietuvių poezijos pradininkas. Gimė 1779 m. rugsėjo 12 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1837 m. liepos 10 d. Prancūzijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, Varniuose. 1831 m. Veliuonos bažnyčioje skelbė sukilėlių atsišaukimus, vėliau emigravo į Prūsus. 1834 m. Šiauliuose už akių karo teismo buvo nuteistas mirti. Rankraščiuose paliko poezijos rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame”

Vladas Nagius - Nagevičius. Generolas, archeologas, gydytojas, muziejininkas. Gimė 1881 m. biželio 17 d. Kretingoje, mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. JAV. Mokėsi Palangoje, Rygoje, Petrapilyje. 1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo pirmasis gydytojas savanoris. 1920 m. pakeltas į generolus leitenantus ir paskirtas vadovauti sveikatos tarnybai. 1921 metais įkūrė Karo muziejų Kaune. 1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, buvo vienas iš Suomių - lietuvių draugijos bei kelių kitų draugijų steigėjas. Nepriklausomoje Lietuvoje atliko tris didelio masto archeologinius kasinėjimus vakarų Žemaitijoje: Pryšmančių kapinyne, Apuolės ir Įpilties piliakalniuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV.

Tomas Narevičius. jėzuitas, poetas. Gimė 1691 m. lapkričio 19 d. Žemaitijoje, mirė 1761 metais. Mokėsi ir profesoriavo Vilniaus akademijoje. Sueiliavo nemažai panegirikų, parašė dramą „Nenugalimas valdovas karalius Haliotas”, kuri 1718 m. buvo pastatyta Vilniuje.

Stanislovas Narkuskis. Žemaičių vyskupas. Žinomas kaip didžiai išsilavinęs žmogus. Žemaičių vyskupu paskyrė karalius Žygimantas Augustas. Vyskupu nedirbo, nes mirė dar neatvykęs į Žemaitiją.

Juozas Nekrošius. Poetas, valstybės ir kultūros veikėjas. Gimė 1935 m. gruodžio 21 d. Raseinių rajono Rimgailių kaime. 1964 metais baigė Vilniaus universitetą. Savo kūrybą pradėjo spausdinti nuo 1953 metų. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Kaštonai ir kaktusai” išėjo 1970 metais. Vėliau pasirodė jo eilėraščių knygos „Tas akmenų švelnumas”, „Čiulbantis beržas”, „Abejoju ir klausiu”, kt. Kuria ir satyrinius eilėraščius, epigramas, dainų tekstus. Daugelį metų dirbo atsakingose valstybinėse pareigose, vadovavo ir Lietuvos Kultūros ministerijai.

Fabijonas Neveravičius. Rašytojas, vertėjas. Gimė 1900 metų liepos 19 d. Raseinių rajono Pužų kaime. , mirė 1981 m. balandžio 17 d. Londone. Baigė Lietuvos karo mokyklą. Pirmoji knyga - romanas „Dienos ir naktys” - išėjo 1935 metais. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 metų gyveno Didžiojoje Britanijoje. Savo literatūrinę veiklą tęsė ir emigracijoje. Rašė romanus, apsakymus apysakos, vertė į lietuvių kalbą S. Žeromskį, V. Reimontą, L. Tolstojų.

Stasė Niūniavaitė. Ilgametė Akmenės liaudies teatro režisierė, vadovė. Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvė, poetė, Žemaičių kultūros draugijos narė.

Petras Nonhartas. Architektas, statybininkas. Minimas 1599 - 1633 metais. Olandų kilmės. Atvyko į LDK Stepono Batoro valdymo metais. Prisidėjo prie Panemunės pilies (Jurbarko) statybos, statė daugelį svarbių tais laikais pastatų Lietuvoje.

Liudas Noreika. Politikas, visuomenės veikėjas. Gimė 1884 m. rugpjūčio 17 d. Telšių apskrities Pasruojos kaime, mirė 1928 m. gegužės 30 d. Kaune. Buvo baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Peterburgo universiteto teisės fakultetą. 1915 - 18 metais dirbo kelių Lietuvoje leistų periodinių leidinių redaktoriumi. Vienas iš „Pažangos”, Lietuvių tautininkų sąjungos partijos kūrėjų. 1918 metais buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, 1919 - 20 metais dirbo teisingumo ministru, vėliau užsiėmė advokato praktika. Nuo 1926 m. gruodžio iki 1927 m. vadovavo Lietuvių tautininkų sąjungos valdybai.

O

Grigas Antanas Oginskis. Mirė 1709 metais. Kunigaikščio Jono Oginskio sūnus, Žemaičių seniūnas ir didysis etmonas, ypač pasižymėjęs XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Jo laikais Oginskių giminėje susidarė tradicija globoti muzikus ir muziką.

Ireniejus Oginskis. Gimė 1808 m. Florencijoje, mirė 1863 m. Rietave. Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sūnus. Pagarsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 metais panaikino baudžiavą, o vėliau įėjo į specialų komitetą baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje. Jis žinomas ir kaip kultūros žmogus, pradėjo statyti Rietavo bažnyčią, įsteigė Rietavo žemės ūkio mokyklą, kur buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Jis buvo S. Daukanto, M. Akelaičio darbų rėmėjas. Jo dėka Rietavas tuo laiku buvo pasidaręs žymus Žemaitijos ūkio ir kultūros centras. Du jo sūnūs - Bagdonas ir Mykolas - itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje.

Mykolas Kleopas Oginskis. Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 metų sukilimo vadovų.

Konstantinas Olšauskas. Prelatas, katalikų visuomenės veikėjas. Gimė 1867 m. balandžio 22 d. Plungės rajono Burbaičių kaime, žuvo 1933 m. balandžio 18 d. Kretingos rajone, prie Laukžemės. 1892 metais baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Įkūrė Juozapiečių draugiją, buvo vienas iš Kazimiero ir „Saulės” draugijų steigėjų, 1914 -1916 metais rūpinosi nuo karo nukentėjusių žmonių šalpa, dirbo kitą atsakingą darbą.

Kazimieras Olšauskas. Profesorius, kunigas, „Žemaičių prieteliaus” redaktorius, teologas. Gimė 1911 m. vasario 2 d. Salantų valsčiaus Žeimių kaime, mirė 1954 m. birželio 18 d. Sibire. Mokėsi Plungėje, Telšiuose, Romoje. Nuo 1936 m. dirbo profesoriumi Telšių kunigų seminarijoje. „Žemaičių prietelių” redagavo 1938 - 1940 metais. Išspausdino knygelę apie prelatą P. Urbonavičių, keletą kitų leidinukų teologijos ir istorijos klausimais. 1946 m. buvo areštuotas ir tuometinės valdžios nuteistas 10 metų kalėti. Mirė Svardlovsko srityje po sunkaus sužeidimo.

P

Juozas Pabrėža. Gimė Skuodo mieste, baigė Skuodo vidurinę mokyklą. Kalbininkas. Docentas, mokslų daktaras, Šiaulių pedagoginio instituto prorektorius (nuo 1995 metų).

Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Gimė 1971 m. sausio 15 d. Skuodo valsčiaus Večių kaime, mirė 1849 m. lapkričio 11 d. Kretingoje, palaidotas senosiose Kretingos kapinėse. Mokėsi Lenkimuose, Kretingoje, Varniuose, Vilniuje. Dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. 1796 metais įšventintas į kunigus. Vikaravo Šiluvoje, Tveruose, Plungėje, klebonavo Raudėnuose, 1816 m. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Nuo 1817 m. dirbo Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju. Vėliau buvo paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku. Rankraščiuose paliko 250 pamokslų, parašytų žemaičių kalba. Svarbus jo darbas „Apei smerti”, dvasinio turinio knygelė „Parkratims sanžines”, knygelė „Spasabs kayp reiyk apsyete so lygoniys kor niera Daktarie”. Iš viso J. A. Pabrėža parašė apie 50 mažesnių ir didesnių knygų iš medicinos ir botanikos. Yra sukūręs ir eilėraščių.

Kazimieras Pacas. Žemaičių vyskupas. Jauniausias Petro Paco ir Elzbietos Šemetaitės sūnus. Po Radvilų Pacų giminė buvo viena iš įtakingiausių didikų giminių Lietuvos politiniame gyvenime. K. Pacas kurį laiką buvo LDK sekretorius, Vilniaus prelatas, Smolensko vyskupas. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, ilgą laiką gyveno Alsėdžiuose, toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Sudegus medinei Varnių katedrai, kitoje vietoje pastatė naują mūrinę katedrą ir jai padovanojo nemažai turto. Palaikė lietuvybę, ragino lietuvių kalbos mokytis ir kunigus. Rūpinosi paprastų žmonių reikalais. Mirė 1695 m. Palaidotas Varnių katedroje.

Mikalojus Pacas. Žemaičių vyskupas. Vilniaus jėzuitų kolegijos ir Krokuvos universiteto auklėtinis. Vyskupo pareigoms paskirtas karaliaus Žygimanto Vazos. Žemaičiuose tęsė M. Giedraičio pradėtus darbus. Yra išlikę dokumentų, kurie patvirtina jį buvus garsiu pamokslininku, uoliu ganytoju. Jo rūpesčiu pastatytos bažnyčios Tryškiuose, Tirkšliuose, Čekiškėje, Grinkiškyje, Tveruose, Pašvintinyje. Jis Kražiuose įkurdino jėzuitus ir įsteigė Kražių kolegiją, rūpinosi Varnių kunigų seminarijos statyba.

Būdamas silpnos sveikatos, 1614 metais pavedė vyskupiją valdyti kanauninkui M. Geišui, o pats gydėsi Paduvoje ir ten būdamas atsisakė vyskupo pareigų. Mirė Paduvoje 1624 m. rugsėjo 6 d.

Aleksandras Pakalniškis. Rašytojas, fizikas. Gimė 1910 m. kovo 26 d. Plungės valsčiuje. Mokėsi Plungės gimnazijoje, vėliau - Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1939 metų dirbo mokytoju. 1942 metais įsteigė ir vadovavo Plungės prekybos (vėliau - amatų) mokyklai. 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir ten toliau dirbo mokytoju. Parašė ir išleido keletą atsiminimų knygų, etnografinių pasakojimų rinkinių.

Kazimieras Pakalniškis (slapyv. - Dėdė Atanazas). Gimė 1866 m. vasario 22 d. Salantų valsčiuje, mirė 1933 m. liepos 1 d. Šiaulių apskrities Raudėnų kaime. Mokėsi Mosėdyje, Liepojoje, Kauno kunigų seminarijoje. Jis inicijavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos” leidimo pradžią Tilžėje, 1893 - 1896 metais redagavo šį leidinį. Savo kūryboje pasisakė prieš rusų valdžią.

Ričardas Pakalniškis. Literatūrologas. Gimė 1935 m. rugsėjo 3 d. Skuodo rajono Rukų kaime. Baigė Vilniaus universitetą. 1959 - 61 metais mokytojavo, o nuo 1964 metų dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Yra parašęs ir paskelbęs nemažai mokslo darbų apie lietuvių poemą, poeziją ir kitais klausimais.

Mečislovas Leonardas Paliulionis. Gimė 1834 m. Panevėžio apskrities Smilgių parapijoje, mirė 1908 m. gegužės 2 d. Kaune. Žemaičių vyskupystę valdė po to, kai iš vyskupo pareigų rusų valdžia pašalino Aleksandrą Beresnevičių. Kilęs iš Panevėžio apskrities. Profesorius, uolus kovotojas už bažnytines teises. Jo rūpesčiu seminarijose buvo prailgintas būsimųjų kunigų mokymas iki 5 - erių metų ir imta daugiau dėmesio skirti muzikiniam auklėjimui.

Petras Parčevskis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1592 m. Mstislavo apskrityje, Parčeve, mirė 1658 m. gruodžio 6 d. Alsėdžiuose. Vyskupiją valdė 10 metų ir šiose pareigose gerai užsirekomendavo. Vienas iš tų, kurie 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais. Dėl jos P. Parčevskis vėliau turėjo daug nemalonumų: buvo apšaukę, kad išdavė katalikų tikėjimą, nors jis to daryti niekada ir nesiruošė. Mirė 1659 m. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.

Stasys Paska. Aktorius. Gimė 1920 m. spalio 24 d. Radviliškyje, mirė 1981 m. lapkričio 25 d. Šiauliuose. 1940 m. baigė Panevėžio dramos studiją, 1940 - 1945 metais dirbo Panevėžio, 1945 - 1949 metais - Telšių, 1949 - 1981 metais - Šiaulių dramos teatro aktoriumi.

Mykolas Pauga. Gimė 1729 m. Joniškio rajone,. Vienas iš Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo (1769) vadų. Prieš sukilimą buvo Joniškio vaitas, po sukilimo viešai 1770 m. sausio 12 d. Joniškyje nukirsdintas.

Marija Pečkauskaitė (slapyv. - Šatrijos Ragana). Rašytoja ir pedagogė, aktyvi visuomenės veikėja. Gimė 1877 m. kovo 8 d. Telšių apskrities Medingėnų kaime, mirė 1930 m. liepos 24 d. Mažeikių apskrities Židikų kaime. Marijos tautiniam apsisprendimui didelę įtaką padarė Povilas Višinskis. Žymiausi jos kūriniai - apysakos „Sename dvare”, „Viktutė”, drama „Pančiai”.

Tarkvinijus Pekulas (Peculus). Italas, nuncijaus J. A. Caligario auditorius. 1579 metais nuncijaus atsiųstas į Žemaičius surašė Žemaičių parapijų vizitacijų aktus. Šie aktai neprarado reikšmės iki šiol ir pateikia gana aiškų Žemaitijos gyvenimo vaizdą tuo laikotarpiu, kai čia vyskupu dirbo Merkelis Giedraitis.

Adomas Petkevičius. Aktorius. Gimė 1911 m. lapkričio 30 d. Plungės rajone. Dalyvao Telšių dramos mėgėjų veikloje, 1945 - 1949 metais buvo Žemaičių, o nuo 1949 metų - Šiaulių dramos teatro aktorius. Keletą vaidmenų yra sukūręs kine.

Antanas Pikelis. Aktorius. Gimė 1922 m. Kaune. 1944 - 1949 metais dirbo Žemaičių teatre, 1949 - 1951 - Šiaulių, o nuo 1951 metų - Lietuvos dramos teatro aktoriumi.

Ignas Pikturna. Rašytojas, publicistas. Gimė 1924 m. rugpjūčio 27 d. Palangoje. 1949 - 57 metais dirbo Lietuvos kino studijos direktoriumi, vėliau - Lietuvos televizijoje, įvairių periodinių leidinių redakcijose. Savo kūrybą pradėjo publikuoti 1944 metais. Pagal jo parašytus kūrinius pastatyta keletas filmų. Marinistas.

Povilas Plechavičius. Generolas. Gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiuje, mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje. Mokėsi Lietuvoje, Rusijoje. Maskvoje baigė gimnaziją, komercijos institutą, kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare - tarnavo rusų kavalerijoje. Revoliucijos metais kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje. Čia jis suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę ir kovojo prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Vėliau buvo Mažeikių karo komendantas, kovojo su bermontininkais, lenkais. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas. 1929 metais išėjo į atsargą. 1944 metais Kaune suorganizavo Vietinę rinktinę. Vokiečiams nepasidavė, todėl buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to - į Dancingą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją, o nuo 1949 m. gyveno JAV.

Eugenija Pleškytė. Teatro ir kino aktorė. Gimė 1938 m. sausio 6 d. Plungės rajono Giliogirio kaime. 1961 m. baigė LTSR konservatoriją, vėliau dirbo Vilniaus, kauno teatruose. Jos vaidyba ekspresyvi, dramatiška. Sukūrė Kotrynos vaidmenį kine „Herkus Mantas”, Mortos „velnio sėkloje” ir kt.

Jurgis Plioteris. Literatūros istorikas, bibliografas, kalbininkas. Gimė 1810 m. liepos mėnesį netoli Švėkšnos, mirė 1836 m. vasario 5 d. Raseiniuose. Palaidotas Švėkšnoje.

Liudvikas Povilionis. 1969 m. buvo paskirtas Telšių vyskupijos bei Klaipėdos prelatūros augziliaru bei generalvikaru. Gimė Panevėžio apskrityje 1910 m. rugpjūčio 25 d. 1928 m. įstojo į marijonų vienuolyną. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, o nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universitete. Teologas, matematikas, atyvus spaudos bendradarbis. Redagavo „Šaltinėlį”. Klebonaudamas Klaipėdoje rūpinosi Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, kuri buvo užbaigta 1960 m. Tuometinės valdžios apkaltintas prasimanytais nusikaltimais ir nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų. Po 4 metų anestuotas. 1973 m. iš Telšių išvyko dirbti į Kauną ir Vilkaviškį.

Dionizas Poška. Rašytojas, XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas iš žymiausių to meto kultūros veikėjų. Gimė apie 1765 m. Mažeikių apskrities Lėlaičių kaime, mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bijotuose, palaidotas Kaltinėnuose. Mokėsi Kražiuose. Raseinių apskrityje (Barzdžiuose), išskobtame ąžuole­ Baublyje įsteigė pirmąjį Žemaičiuose senienų muziejėlį. Svarbiausias D. Poškos veikalas - poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”..

Jurgis Petkevičius. (Petkūnas). Medininkų vyskupas. Gimė apie 1530 Eišiškių srityje, mirė 1574 m. liepos mėnesį Varniuose. Mokslus baigė Paduvoje ir Italijoje. Yra žinių, kad jis buvęs karaliaus gydytoju. Atvykus J. Petkevičiui į Žemaitiją, kraštas jau buvo apimtas protestantizmo. Kaip yra rašęs M. Valančius, J. Petkevičius ne itin daug dėmėsio skyrė tam, kad žemaičiai vėl sugrįžtų prie katalikų tikėjimo, tačiau jis rūpinosi kunigų ruošimu ir finansavo jų ruošimą Žemaičių vyskupystei Vilniuje. Mirė Varniuose. Ten ir palaidotas (Varnių katedros rūsyje).

Juozapas Pletkus. Gimė 1895 m. gegužės 22 d. Kėdainių apskrityje. Kunigu įšventintas 1921 m. Dirbo Kaltinėnuose, Papilėje, Gargžduose, Leckavoje. Mirus P. Maželiui, buvo išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, o nuo 1967 m. paskirtas vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, netrukus ir vyskupu. Mirė 1976 m. rugsėjo 29 d. Palaidotas Telšiuose.

Karolina Praniauskaitė. Pirmoji lietuvių poetė, rašiusi lietuviškai. Gimė 1828 m. sausio 18 d. netoli Telšių, mirė džiova 1859 m. gegužės 26 d. Utenoje. Išleido keletą savo kūrybos knygelių, vertė iš lenkų į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinius. Didelę įtaką darė jaunam poetui Antanui Baranauskui prieš jam įstojant į kunigų seminariją.

Sofija Ivanauskaitė - Pšibiliauskienė (slapyv. - Lazdynų Pelėda, kuriuo pasirašinėjo kartu su seserimi Marija Ivanauskaite­Lastauskiene). Rašytoja. Gimė 1867 m. rugsėjo 28 d. Tryškių valsčiaus Paragių kaime, mirė 1926 m. kovo 14 d. Paragiuose. Pagarsėjo kūriniais „Klaida”, „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Motulė paviliojo”.

Kazys Aleksandras Puida ( slapyv. - K. Žegota, Aitvaras, J. Driskius, kerų dėdė, K. Vargas ir kt.). Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Gimė 1883 m. Šakių rajone, mirė 1945 m. sausio 24 d. netoli Babtų. Savo kūrybą publikuoti pradėjo apie 1905-uosius metus. Pirmoji eilėraščių knyga ­ „Iš sermėgiaus krūtinės” išleista 1906 m. Vėlesniais metais daugiausia kūrė romanus, apysakas ir dramas. Labiausiai žinomos jo prozos knygos „Ponaitis”, „Geležinis vilkas”, apysakų rinkiniai „Raudonas gaidys” , „Magnus Dux”, „Žemės giesmė” ir kt. Iš K. A. Puidos parašytų dramų didžiausio pasisekimo sulaukė „Mirga”. K. A. Puida paliko nemažai ir literatūros kritikos darbų, kuriuose nagrinėjama A. Strazdo, D. Poškos, A. Vienažindžio, A. Baranausko, P. Vaičaičio ir J. Saueverino kūryba.

Baltramiejus Pultuskietis (Baltramiejus I iš Pultusko). Gimė 1459, mirė 1460 metais. Žemaičių vyskupas. Yra žinoma, kad, valdydamas Žemaitijos vyskupystę, prie žemaičių dėl savo sunkaus charakterio nepritapo, pastarieji net buvo sumanę jį nužudyti. Sužinojęs apie tai, Baltramiejus Pultuskietis pasitraukė į Kėdainius, vyskupijos atsisakė ir į Žemaitiją daugiau nebesugrįžo.

Vladas Puškorius. Operos solistas, vargonininkas. Gimė 1893 m. balandžio 20 d. Palangoje, mirė 1958 m. sausio 27 d. JAV. 1924 - 44 metais dirbo Valstybės teatro operoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.

Vladas Gerardas Putvinskis. Gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje, mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, palaidotas Kelmėje. Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, rašytojas, grafaitės Idalijos Plateraitės sūnus, daugiau žinomas Pūtvio pavarde.

R

Jeronimas Kiprijonas Račkauskas. Profesorius, vienas iš žymiausių XIX amžiaus lietuvių asketinės teologijos specialistų. Gimė 1825 m. gruodžio 21 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1889 m. gruodžio 22 d. Kaune. Išleido keletą orginalių raštų teologijos klausimais. Varnių kunigų seminarijos profesorius, o 1864 - 1884 metais ir šios seminarijos rektorius. Didelis lietuvybės šalininkas. Jį labai vertino vysk. M. Valančius.

Mikalojus Radvila. Žemaičių vyskupas, pranciškonas. Mirė 1529 m. Į šias pareigas buvo paskirtas vos turėdamas 20 metų. Vilniaus vaivados Mikalojaus sūnus. Valdydamas vyskupiją, ne itin sutarė su vietiniais didikais ir su kapitula. Jo rūpesčiu buvo pradėta statyti Varnių katedra, įkurta Šeduvos parapija.

Romualdas Rakauskas. Fotomenininkas, žurnalistas. Gimė 1941 m. rugpjūčio 19 d. Akmenėje. 1959 metais baigė Mažeikių rajono Pikelių vidurinę mokyklą, 1962 metais - Vilniaus universitetą, kur įsigijo žurnalisto specialybę. Spaudoje dirba nuo 1961 metų. Gyvena Kaune. daugelį metų dirbo „Nemuno” žurnalo redakcijoje.

Pranciškus Ramanauskas. Telšių vyskupas. Gimė 1893 m. spalio 16 d. Betygaloje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1917 m. Dirbo Raseiniuose, Telšiuose, vėliau mokėsi Romoje. Teologijos mokslų daktaras, profesorius. Nuo 1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi, nuo 1940 m. liepos paskirtas šios seminarijos rektoriumi,pakeltas prelatu 1944 m. vasario 28 d. konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru. 1946 m. gruodžio mėnesį bolševikų suimtas, apkaltintas „antitarybine veikla” ir ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo po 10 metų.

P. Ramanauskas buvo didelis teologijos žinovas, gabus pedagogas ir administratorius, ilgą laiką bendradarbiavo spaudoje ir pats keletą metų redagavo laikraščius „Spauda ir gyvenimas”, „Žemaičių prietelių”. 1934 m. išleista jo knyga „Tikybos pamokos praktikoje”. Mirė 1959 m. spalio 15 d. Palaidotas Telšių katedroje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

Rolandas Rastauskas. Rašytojas, Klaipėdos universiteto docentas. Gimė 1954 m. spalio 13 d. 1972 metais baigė Palangos vidurinę mokyklą, 1978 metais - Vilniaus universitetą. Yra išleidęs keletą poezijos knygų, parašęs nemažai dramos veikalų.

Stasys Raštikis. Kariškis, Lietuvos valstybės veikėjas. Gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose, mirė 1985 m. gegužės 2 d. Los Andžele. Nuo 1935 m. sausio l d. - Lietuvos kariuomenės vadas. Jis rūpinosi reformomis kariuomenėje ir jos perginklavimu. Iš šių pareigų atleistas 1940 m. sausyje. 1941 m. birželio 23 d. paskirtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministru. Kai ši ministerija buvo likviduota, vokiečių siūlymo tapti Lietuvos Tarybos pirmininku, pirmuoju generaliniu tarėju ir lietuvių legiono vadu atsisakė. Dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1944 m. pasitraukė į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė atsiminimų knygas „Įvykiai ir žmonės”, „Lietuvos likimo kelias” ir kita.

Domininkas Rubinas. Knygnešys. Gimė 1856 m. rugsėjo 18 d. Telšių apskrities Gadūnavo valsčiuje, mirė 1940 m. lapkričio mėnesį Telšių apskrityje. Iš Prūsijos draudžiamą literatūrą pradėjo gabenti 1883 m. Ne kartą už šį darbą buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas.

S

Kazys Saja. Rašytojas. Gimė 1932 m. birželio 27 d. Pasvalio rajone. Mokėsi Klaipėdoje, Vilniuje. Kūrybą pradėjo publikuoti nuo 1954 metų. Plačiai žinomas kaip dramaturgas, prozininkas. Iš jo dramos veikalų labiausiai žinomos pjesės „Devynbėdžiai”, „Liepsnojanti kriaušė”, „Sielų mainai”, „Paršo gaudynės”, „Džinsai”, „Mamutų medžioklė”, „Ubagų sala”, „Imago”, diptikas „Poliglotas” ir „Abstinentas”, tragikomedijų triptikas „Oratorius”, „Maniakas” ir „Pranašas Jona” ir kt. Yra išleidęs nemažai ir apsakymų, apysakų knygų:

„Pasakysiu kaip draugui”, „Klaidžiojimas”, „Po to, kai jie pavirto medžiais” ir kt.

Arūnas Sakalauskas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1952 m. gegužės 13 d. Telšiuose. 1968 metais baigė vidurinę mokyklą Telšiuose ir toliau mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, kurį baigęs 1973 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą. 1979 m. pradėjo dirbti Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, nuo 1985 metų dirba Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1993 m. ).

Antanas Salys. Kalbininkas. Gimė 1902 m. liepos 21 d. Salantų valsčiaus Reketės kaime, mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Leipcige, Hamburge. Filologijos mokslo daktaro laipsnis suteiktas už darbą „Žemaičių tarmės”, kuriame nagrinėjama žemaičių tarmių istorija. Dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. Sudarė lietuvių kalbos terminų klasifikaciją. Nuo 1944 metų gyvena užsienyje. 1947 metais apsigyveno JAV ir čia, Pensilvanijos universitete, dėstė slavistiką ir baltistiką.

Stasys Santvaras. Poetas, dramaturgas, operos solistas. Gimė 1902 m. gegužės 27 d. Seredžiaus valsčiuje, mirė JAV. Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvis. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno JAV. Eilėraščius spausdinti pradėjo 1921 metais. Išleido eilėraščių rinkinius „Saulėtekio maldos”, „Pakalnių debesys”, „Giesmės apie saulę ir sielą”, „Laivai palaužtom burėm”, „Atidari langai”, „Aukos taurė”, „Dainos ir sapnai”, „Rubajatai”, elegorines eiliuotas dramas „Saulytė”, „Minių mylimoji”, realistines dramas „Žvejai”, „Kaimynai”, daug kitų kūrinių. S. Santvaras kūrė, vertė operų ir baletų libretus.

Antanas Sodeika. Operos solistas. Gimė 1890 metais Jurbarke. 1907 m. išvyko pas gimines į JAV ir dirbdamas mokėsi muzikos. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikiniame gyvenime. Studijavo Italijoje. 30 metų dainavo Operos teatre, vėliau - Kauno valstybinėje konservatorijoje, o jai persikėlus į Vilnių, tęsė darbą ten. Nuo 1954 metų - profesorius.

Sapiegos. Lietuvos didikų šeima, davusi didelių politikų, karių ir veikėjų, nusipelniusi krašto kultūrai. Jų įtaka Lietuvoje ypač pasireiškė XVI a. pabaigoje, XVII ir XVIII amžiais. Už juos galingesni Lietuvos istorijoje buvo tik Radvilos. XIX a. Sapiegos save jau laikė lenkais ir priklausė vienai iš 12 turtingiausių Lenkijos šeimų. Giminės pradininkas ­ Sermionas, XV-ame amžiuje buvęs LLV valdovo Kazimiero raštininkas. Povilas Sapiega (1656­1715) nuo 1713 metų buvo Žemaitijos vyskupas, Adomas Steponas Sapiega (g. 1867­ m.1951) vyskupavo Krokuvoje.

Aleksandras Sapiega. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš kunigaikščių giminės. Mokėsi Liubline, Krokuvoje, Bolonijoje, Perudžijoje, Romoje. Geras teisės žinovas. Lietuvos referendorius. Į kunigus įšventino vysk. J. Tiškevičius. Palaikė lietuvybę, nors pats lietuviškai kiek pramoko kalbėti tik dirbdamas Žemaičiuose. Pradžioje, kol Žemaitijoje siautė maras, vyskupiją buvo pavedęs valdyti Povilui Puzinui. Vėliau, atvykęs į Žemaičius, čia gana uoliai rūpinosi vyskupijos reikalais, švedų ir maro nusiaubto krašto atgimimu. Atstatė Kražių vyskupiją, galutinai iš kalvinų perėmė Šiluvos bažnyčią. Vėliau buvo paskirtas Vilniaus vyskupu ir čia dar labiau išgarsėjo kaip lietuvių teisių gynėjas. Jo rūpesčiu Vilniuje buvo pradėta statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. A. Sapiega atnaujino Vilniaus katedrą, pastatė tiltą per Nerį, nuolat rūpinosi parama vargšams. Vyskupo palaikai ilsisi Vilniaus katedroje.

Povilas Bernardas Sapiega. Žemaičių vyskupas. Gimė 1656, mirė 1715 m. Dalyvavo kare su turkais ir už nuopelnus jame buvo gavęs pulkininko laipsnį. Dvasininko kelią pasirinko 1686 m. 1701 m. įstojo į vienuolyną. Čia jam suteiktas Bernardo vardas. Žemaičių vyskupu įšventintas 1715 m. sausio 21 d. Varšuvoje. Iš čia važiuodamas į Žemaitiją susirgo ir mirė, Žemaitijos taip ir nepasiekęs.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Pasaulinio garso poetas, rašęs lotynų kalba. Gimė 1595 m. vasario 24 d. Lenkijoje, mirė 1640 m. balandžio 2 d. Varšuvoje. 1617 - 18 metais dėstė sintaksę ir poetiką Kražių kolegijoje. 1620­1622 metais studijavo Vilniaus universitete teologiją, 1622­1625 m. mokėsi Romoje. 1627­1635 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius. Teologijos mokslų daktaras. Nuo 1635 m. buvo karaliaus Vladislovo vazos dvaro pamokslininkas. Gyvendamas Kražiuose sukūrė pirmuosius savo žymesnius jaunystės kūrinius. Panegirikoje Jonui Karoliui Chodkevičiui (1619 m. ) aprašo Kražių kolegijos įsteigimą, keliuose kituose jo kūriniuose taip pat minimi Kražiai, Žemaitija. 1617­ 1630 metais parašė 5 dalių poetikos veikalą „Apie tobuląją poeziją”.

Donatas Sauka. Tautosakininkas, literatūrologas. Gimė 1929 m. spalio 13 d. Mažeikiuose. 1953 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1956 m. šiame universitete dirba. Profesorius. Jo paskelbtiems moksliniams darbams iš tautosakos, literatūros būdinga interpretacijos daugiareikšmiškumas, aforistinė, laki rašymo maniera, erudicija, teiginių ir išvadų originalumas. Parašė monografiją „Salomėjos Nėries kūryba”, studiją „Tautosakos savitumas ir vertė”, vadovėlį aukštosioms mokykloms „Lietuvių tautosaka”, mokomąją priemonę studentams „Vestuvių lyrinės dainos”, Vinco Krėvės, Žemaitės, apsakymų eseistinių interpretacijų ir kt.

Leonardas Sauka. Tautosakininkas, literatūrologas. Gimė 1931 m. sausio 5 d. Telšiuose. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1957 metų pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Profesorius. Yra paskelbęs nemažai mokslinių straipsnių, išleidęs knygų, kuriose tyrinėja lietuvių vestuvines dainas, folkloro eilėdaros istorijos ir teorijos klausimus bei kitas temas. L. Sauka kartu su kitais tautosakos tyrinėtojais sudarė ir redagavo 1962­1968 metais išėjusią „Lietuvių tautosaką” (5 tomai), parašė studijas „Lietuvių vestuvinės dainos”, „Lietuvių folkloro eilėtyros istorijos ir teorijos klausimai”, monografijas „Lietuvių liaudies dainų eilėdara”, „Tikra ir netikra liaudies kūryba” ir kt.

Zigmantas Sierakauskas. Gimė 1926 m. gegužės 17 d. Voluinės srityje neturtingų bajorų šeimoje. Mokėsi Peterburge. Taraso Ševčenkos bičiulis. Palaikė ryšius su Rusijos revoliucionieriais demokratais, buvo aktyvus „Ziemlia i volia” organizacijos narys. 1861­1863 m. tarnavo Generaliniame štabe Peterburge. Nuo 1863 metų balandžio mėn. buvo Lietuvos sukilėlių karinis viršinikas ir kauno vaivada. Į nelaisvę pateko sunkiai sužeistas. Karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje 1863 m. birželio 27 d., buvo nužudytas 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo žuvęs 1831 metų sukilimo kovose.

Kazys Sideravičius. Žurnalistas. Gimė 1907 m. spalio 8 d. Naumiestyje. 1940 metų birželio - lapkričio mėnesiais buvo Telšių apskrities viršininkas. 1957 - 68 metais - „Mokslo ir gyvenimo” žurnalo redaktoriaus pavaduotojas. Knygos „Nuo Durbės iki Žalgirio” (1944) autorius.

Ieva Simonaitytė. Rašytoja. Gimė 1897 m. sausio 23 d. Klaipėdos rajono Vanagų kaime, mirė 1978 m. Vilniuje. Lietuvių periodinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1914 m., o nuo 1936 metų atsidėjo vien literatūriniam darbui. Žymiausi jos kūriniai - romanai, apysakos „Aukštųjų Šimonių likimas”, „Vilius Karalius”, „Be tėvo”, „Pikčiurnienė”, autobiografinė trilogija „. . . O buvo taip”, apysaka „Paskutinė Kūnelio kelionė”, „Ne ta pastogė”, „nebaigta knyga”, „Gretimos istorijėlės”,autentiškais faktais pagrįstas romanas „Pavasario audroj”. Jos kūriniuose daugiausia vaizduojamas Klaipėdo krašto gyvenimas, tragiški šio pajūrio krašto žmonių likimai.

Juozas Siparis. Aktorius. Gimė 1894 m. vasario 26 d. Šilalės rajono Kusių kaime, mirė 1970 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Dirbo „Vilkolakio”, Tautos, Valstybės, Vilniaus dramos teatruose, 1945 - 49 metais dėstė Lietuvos dramos teatro vaidybos studijoje.

Rapolas Skipitis. Advokatas, visuomenės veikėjas. Gimė 1887 m. sausio 31 d. Panevėžio apskr. Mokėsi Palangoje, Šiauliuose, Maskvoje. Daugelį metų dirbo teisininku įvairiose Lietuvos vietose, 1920 - 1922 metais buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Karo ir pokario metais gyveno užsienyje. Yra parašęs keletą atsiminimų knygų apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Mirė 1976 m. vasario 23 d. Čikagoje.

Skirgaila. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis, Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Padėjo Jogailai iš Kęstučio atimti Didžiojo kunigaikščio valdžią. Spėjama, kad Krėvoje Kęstutis buvo nužudytas Skirgailos nurodymu. Gimė apie 1353 metus, mirė 1397 m. sausio 11 d. neišaiškintomis aplinkybėmis.

Edvardas Slušnys. Lakūnas. Gimė 1949 m. liepos 11 d. Žemaitijoje. 1967 metais baigė Alsėdžių vidurinę mokyklą, 1970 metais - Sasovo Toront lakūnų mokyklą, papildomai mokėsi dar keliose lakūnų mokyklose. Lakūnu dirba nuo 1970 metų. Nuo 1995 metų - lėktuvo JAK - 42 vadas. Avialinijų transporto lakūnas, Lietuvos radijo sporto federacijos, Kauno radijo klubo, Aviacijos spec. asociacijos narys. Vienmotoriu sportiniu lėktuvu kartu su Jonu Jukniu perskrido Atlantą (iš JAV iki Lietuvos) „Lituanikos” skrydžio 60 - mečio proga.

Jonas Smilgevičius. Ekonomistas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1870 m. vasario 12 d. Alsėdžių valsčiuje, mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Mokėsi Mintaujoje, Liepojoje, Karaliaučiuje, Berlyne. Jaunystėje bendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. 1917 metais išrinktas Lietuvos tarybos nariu.

Sprudeika. XIII a. pradžios Lietuvos kunigaikštis, žinomas iš vienintelio paminėjimo 1219 metais Ipatijaus kronikoje, kai žymiausieji Lietuvos kunigaikščiai su Voluinės - Haličo kunigaikščio Romano našle ir jos sūnumis sudarė taikos sutartį. Sprudeika priklausė kunigaikščių Bulevičių giminei, kurią vėliau visą išnaikino Mindaugas, nužudęs tris Bulevičių sūnus: Vismantą, Edivilą, S. Po to jo dviejų brolių vardai niekur daugiau nebeužtinkami.

Ezechielis Stanevičius. Vienas iš 1831 metų sukilimo vadų, bajoras. Gimė 1798 m. balandžio 10 d. netoli Kelmės, mirė 1855 m. Paryžiuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Buvo Lyduvėnų dvaro valdytojas. Labiausiai pasižymėjo 1831 metų sukilime, kai jo vadovaujami žmonės kovo 25 d. nuginklavo 600 žmonių Raseinių įgulą ir po to Raseiniai tapo sukilimo židiniu. Tada E. Stanevičius viešai buvo paskelbtas vyriausiuoju Žemaičių krašto sukilimo vadu. Kai vasarą A. Gelgaudo kariuomenė perėjo į Prūsus, E. Stanevičiaus vadovaujami būriai dar apie pusę metų atkakliai laikėsi Žemaitijoje ir tik 1831 m. lapkričio mėnesį, kritus Varšuvai, perėjo į Prūsus. Po to E. Stanevičius emigravo į Prancūziją ir gyveno Paryžiuje iki savo mirties.

Simonas Tadas Stanevičius. Rašytojas. Gimė 1799 m. spalio 26 d. Viduklės valsčiaus Kanopėnų kaime, mirė 1848 m. kovo 10 d. Stemplėse, palaidotas Švėkšnoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, dalyvavo XIX a. lituanistiniame sąjūdyje, kurio pagrindas buvo domėjimasis lietuvių kalba, tautosaka ir Lietuvos istorija. 1823 m. parašė odę „Šlovė Žemaičių”, kuri vėliau buvo paskelbta knygoje „Šešios pasakos Simono Stanevičiaus, žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso”. Išleido trisdešimties dainų rinkinį „Dainės Žemaičių”. Buvo Kazimiero ir Jurgio Plioterių geras bičiulis.

Kristupas Mikalojus Stankevičius. Žemaičių pakamarininkis, Ariogalos tėvūnas, dalyvavo ir pasižymėjo Polocko kautynėse. 1645 metais su broliu Adomu Raseiniuose įkurdino domininkonus ir pastatė jiems mūro bažnyčią.

Kazimieras Steponis (Steponavičius). Kanauninkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimė 1904 m. kovo 4 d. Mažeikių apskrityje. Kanauninkas. 1937 - 1944 metais buvo Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas (kai sovietmečiu seminariją uždarytė, klebonavo Mažeikiuose). 1941 metais pakeltas garbės kanauninku, o 1944 m. vasarą - seminarijos vicerektoriumi. Seminarijoje dėstė etiką, asketinę ir mistinę teologiją, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Nemažai straipsnių yra paskelbęs „Žemaičių prieteliuje”.

Justinas Staugaitis. Telšių vyskupas. Kilimo iš Šakių apskrities. Gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Mokėsi Naumiestyje, Marijampolėje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1890 m. Kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė lietuvos nepriklausomybės aktą. Telšių vyskupu paskirtas 1926 m. Pirmaisiais savo darbo metais Žemaičiuose įsteigė Telšių kunigų seminariją ir pastatė jai rūmus. Žinomas kaip žymus teologas, publicistas. Savo darbus spausdino įvairiuose to meto periodiniuose leidiniuose, knygose tikybos ir politikos klausimais. Jo rūpesčiu 1925 m. buvo įkurtas iki pat 1940 metų ėjęs katalikams skirtas savaitraštis „Žemaičių prietelius”. 1934 - 1935 m. parašė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu”. Rankraštyje liko apysaka „Tarp jausmų ir pareigos”. Mirė 1943 m. Telšiuose. Palaidotas Telšių katedros rūsyje.

Baltramiejus (II) Svirenkavičius. Mirė apie 1484 m. Žemaičių vyskupas. Studijavo Krokuvoje. Valdydamas vyskupiją, nuolat rūpinosi bažnyčių statyba, kunigų ruošimu. Pastatė bažnyčią Kurtuvėnuose, atstatė Kražiuose, padidino Alsėdžiuose. Garsėjo kaip didelis muzikos mylėtojas. Kurį laiką dirbo Vilniaus kapitulos prelatu.

Motiejus Strijkovskis. Istorikas, poetas. Gimė apie 1547 m. Lodzės vaivadijoje, mirė apie 1593 m. Lietuvoje. Rinko ir tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1578 m. jį globojo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kuris M. Strijkovskį buvo paskyręs kanauninku ir Jurbarko klebonu. Gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmą išspausdintą Lietuvos istoriją - „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką” (Karaliaučiuje 1582 m. , lenkiškai).

Aleksandras Stulginskis. Lietuvos Respublikos prezidentas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Mokėsi Kaltinėnuose, Liepojoje, Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, Insbruke, baigė Halės agronomijos institutą. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į politinę veiklą. Padėjo įsteigti Lietuvos Krikščionių demokratų partiją ir kurį laiką jai vadovavo. Buvo Tautos tarybos narys, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1920 m. gegužės 13 d. išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, o nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1926 m. birželio 7 d. buvo Lietuvos respublikos Prezidentas. Vėliau šias pareigas perdavė K. Griniui. Po 1926 m. gruodžio perversmo A. Stulginskis iš politinės veiklos pasitraukė, Kretingos apskrityje įsigijo Jokūbavo dvaro centrą ir ten gyveno bei ūkininkavo. 1941 m. birželio 14 d. su žmona buvo prievarta išvežtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 m.

Ferdinandas Stulginskis. Kunigas, profesorius. Mirė 1892 m. Smolenske. 1863 m. tremtinys. Kilęs iš Telšių apskrities. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, čia gavo teologijos magistro laipsnį ir po to buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos profesoriumi. 1863 metais buvo apkaltintas tuo, kad būk tai rėmęs sukilėlius, nors iš tiesų šis kaltinimas kunigui buvo kerštas už jo rūpinimasi blaivybės reikalais Lietuvoje.

Steponas Stulginskis. Inžinierius, architektas. Gimė 1908 m. balandžio 19 d. Peterburge. Baigė Prahos politechnikos institutą, dirbo inžinieriumi Telšiuose ir Šiauliuose, 1940 - 1949 metais ­ Kauno universitete miestų planavimo katedros vedėju, 1946 - 1949 metais ­ šio universiteto Architektūros fakulteto dekanu. Kurį laiką buvo Lietuvos Architektų sąjungos pirmininkas, dirbo kitą atsakingą darbą. Pagal S. Stulginskio projektus pastatyta Telšių gimnazija, Žemaičių „Alkos” muziejus, keletas gyvenamųjų namų Šiauliuose.

Sudargas. Kilmingas XIV a. pradžios Žemaičių žemvaldys ir karvedys. 1308 m. kartu su Mansčiu vadovaudami apie 5 tūkst. žmonių būriui, per Kuršių neriją įsiveržę į kryžiuočių užgrobtą Sembą nusiaubė Pavandenio ir Rūdavos apylinkes. Kryžiuočiai 1317 metais sunaikino Sudargo pilį, o jo šeimą ir šeimyną išsivarė į nelaisvę.

Aloyzas Sulistrovskis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis raštininkas, Kosciuškos sukilimo metu (1794) buvo Lietuvos vyriausiosios tautinės tarybos narys, po sukilimo išvyko Italijon. Mirė 1795 metais.

Surtinis. XIV a. Žemaičių kilmingasis. Vytautui antrą kartą pabėgus pas Ordiną, Surtinis drauge su kitais 29 Žemaičių bajorais iš 7 sričių 1390 m. gegužės 26 d. Karaliaučiuje sudarė Ordinui gana palankią laisvo susisiekimo ir prekybos sutartį. Surtinis buvo vienas iš keturių Viduklės srities kilmingųjų, kurių vardai minimi sutartyje.

Š

Jurgis Šalkauskis. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė Lietuvoje 1661 m. balandžio 21 d. , mirė Pašiaušėje 1709 m. balandžio 16 d. 1682 - 1683 metais mokytojavo Kražiuose. Kitus trejus metus Kražiuose studijavo filosofiją. Nuo 1689 metų vėl mokėsi Kražiuose, kur baigė moralinės teologijos kursą ir 1690 metais buvo įšventintas į kunigus. Gyvendamas Kražiuose pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, vėliau pamokslininko pareigas ėjo įvairiose Lietuvos vietose iki pat mirties.

Kazys Šalkauskis. Teisininkas. Gimė 1885 m. kovo 4 d. Ariogaloje, mirė 1960 m. Vilniuje. Mokėsi Šiauliuose, Maskvoje. Dirbo Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti įgaliotiniu Šiauliuose. Jis kartu su kunigu žemaičiu K. Olšauskiu steigė maitinimo punktus, tais reikalais rūpinosi visoje šiaurės Lietuvoje, Žemaičiuose, Rygoje, Mintaujoje, Daugpilyje. Vėliau mokytojavo Šiauliuose, Vytauto Didžiojo universitete dėstė teisę, po to su studentais dirbo Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje. daugelio mokslo darbų teisės klausimais autorius.

Stasys Šalkauskis. Gimė 1886 m. gegužės 4 d. Kėdainių apskrityje, Ariogaloje. Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose,. Filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. Baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Maskvoje. Iš stambesnių jo veikalų labiausiai žinomi šie: „Kultūros filosofijos metmenys” (1926), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai” (1926 ir 1933) „Visuomeninis auklėjimas” (1932), „Ateitininkų ideologija” (1933), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas” (1933), „Bendroji filosofijos terminologija” (1938), studija „Bažnyčia ir kultūra” (1913) ir kt.

Jurgis Šaulys. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, filosofas. Gimė 1897 m. gegužės 5 d. Švėkšnos valsčiuje, mirė 1948 m. spalio 18 d. Šveicarijoje. Mokėsi Palangoje, Žemaičių kunigų seminarijoje, Berno universitete. Buvo vienas iš Demokratų partijos kūrėjų Lietuvoje. Nuo 1918 metų daugiausia dirbo kaip diplomatas - Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje. 1923 - 1927 metais Klaipėdoje rūpinosi periodinės spaudos reikalais. 1927 - 1946 metais vėl dirbo diplomatinį darbą - Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Knygų apie Lietuvos istoriją kolekcionierius.

Kazimieras Šaulys. Kunigas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1872 m. sausio 28 d. Švėkšnos valsčiuje, mirė 1964 m. gegužės 9 d. Šveicarijoje. Mokėsi Švėkšnoje, Palangoje, Kauno kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo Lietuvos tarybos narys. 1906 - 1922 metais dėstė Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1922 metų dirbo Kauno universitete, vėliau buvo paskirtas šio universiteto profesoriumi. 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Šveicarijoje.

Šemetai. Sena žemaičių bajorų giminė, pradėjusi garsėti Lietuvos gyvenime nuo XVI amžiaus. Iš šios giminės yra kilę nemažai tijūnų, seniūnų, pakamarininkų, maršalkų, teisėjų ir kt. žymių žmonių Lietuvos valstybių veikėjų. Iš žymesnių paminėtinas Merkelis, 1548 metais buvęs Rietavo ir 1550 m. Beržėnų tijūnas, Pranciškus Stanislovas Justinas, kuris žinomas kaip vienas iš 1831 m. sukilimo vadų.

Merkelis Šemetas. Žemaičių pilininkas. 1548 metais buvo Rietavo, 1550 metais - Beržėnų tijūnas, 1564 m. dalyvavo Seime drauge su Radvilomis ir Chodkevičiais, 1566 m. buvo Žemaičių pilininkas, kartu su kitais Liublino seime priešinosi unijai su Lenkija ir buvo paskirtas į devynių asmenų komisiją Statutui redaguoti.

Pranciškus Šemetas. Vienas iš 1831 metų sukilimo organizatorių. Gimė 1802 m. gegužės 8 d. Šiaulių apskrities Šiaulėnų valsčiuje, mirė 1882 m. sausio 20 d. Drezdene (Vokietija). Kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės, kuri Lietuvos gyvenime žinoma nuo XVI a. P. Šemeto tėvas buvo Šiaulių bajorų apskrities bajorų maršalka. Pranciškus mokėsi Raseiniuose, Vilniaus universitete, kur priklausė slaptai Filaretų draugijai, artimai bendravo su Adomu Mickevičiumi. Sukilimo komitetas jam buvo pavedęs organizuoti sukilimą Šiaulių apskrityje. Šiauliuose sutelkė sukilėlių būrį, jam ir vadovavo užimant Šiaulius, padėjo E. Stanevičiui išvyti rusų dalinį iš Raseinių. Jo vadovaujami sukilėliai dalyvavo daugelyje kautynių su rusų kariuomene. Už tai A. Gelgaudas P. Šemetai suteikė majoro laipsnį ir paskyrė jį Šiaulių apskrities viršininku. Sukilimui pralaimėjus, P. Šemeta pasitraukė į Prūsus, o paskui išvyko į Prancūziją.

Rimvydas Šilbajoris. JAV lietuvių literatūrologas. Gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Augsburge, Mainze. 1949 m. atvyko į JAV ir tęsė studijas ten. Baigęs Kolumbijos universitetą, nuo 1961 metų dėstė slavistikos disciplinas Ohajo universitete. Profesorius. Be kitų darbų parašė nemažai straipsnių, studijų ir apie užsienyje gyvenančių ir Lietuvoje kuriančių lietuvių rašytojų kūrybą. Jis ­ knygos „Lietuvių literatūra svetur” novelės skyriaus autorius.

Gabrielius Šimkevičius. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė 1644 m. Žemaičiuose, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Filosofas, teologas. 1666 - 1670 metais dėstė Kražių kolegijoje, tuo pat metu Kražiuose pamokslavo. Kražių kolegijos dvasios tėvas. Kurį laiką dirbo ir Varniuose, Vilniuje, kitose Lietuvos vietose. Jo veikla buvo itin plati ir įvairi. Rašė mokyklinius dramos veikalus Kražių kolegijos moksleiviams. Dažniausiai rašė žemaitiškai.

Jonas Šimkus. Visuomenės ir politikos veikėjas, profesorius. Gimė 1873 m. balandžio 25 d. Telšių apskrities Duseikių kaime, mirė 1944 m. birželio 4 d. Kauno apskrities Maironiškių kaime. Mokėsi Telšiuose, Palangoje, Šiauliuose, Liepojoje, Maskvoje, Kazanėje, Ženevoje. Farmacininkas, chemikas. Dar studentaudamas įsitraukė į slaptų lietuviškų draugijų veiklą, platino draudžiamą literatūrą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo prekybos ir pramonės, vėliau - krašto apsaugos ministru. 1922 metais buvo paskirtas Lietuvos universiteto profesoriumi ir rektoriumi. Vėliau dirbo Chemijos technologijos katedros vedėju. J. Šimkus - vienas iš Tarptautinio banko ir daugelio ūkinių draugijų steigėjas.

Gabrielius Šimkevičius. jėzuitas, profesorius, mokyklinių dramų kūrėjas. Gimė 1644 m. gegužės 13 d. Žemaitijoje, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Dirbo daugelyje Lietuvos vietų. Ryškiausią pėdsaką paliko Kražių kolegijoje. Buvo jos rektorius, dėstė filosofiją, rašė mokyklines dramas. Jas statė Kražių kolegijoje. Išgarsėjo ir savo pamokslais, kuriuos dažniausiai sakydavo žemaitiškai.

Mykolas Šleževičius. Politikas, valstybės veikėjas. Gimė 1882 m. vasario 21 d. Viduklės valsčiuje, mirė 1939 m. lapkričio 11 d. Kaune. Mokėsi Mintaujoje, Odesoje. Redagavo keletą spaudos leidinių, rūpinosi lietuvių teatro reikalais, pats režisavo E. Slovackio „Mindaugą” ir vaidino kunigaikštį Daumantą. Odesoje, Vilniuje įsteigė „Rūtos” kultūros draugijas. Nuo 1907 metų priklausė Demokratų (Socialistų liaudininkų) partijai ir buvo vienas iš jos vadovų. 1919 m. balandžio 12 - spalio 6 dienomis buvo ketvirtojo ministrų kabineto ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, o 1926 m. birželio 14 - gruodžio 17 dienomis - ministras pirmininkas, užsienio ir teisingumo ministras. 1926 m. rugsėjo 28 d. su Sovietų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį.

Jonas Šliūpas. Gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose. 1880 m. Jonas Šliūpas Latvijoje baigė Mintaujos gimnaziją. Baigdamas gimnaziją Jonas Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kitomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne  eidamas 84 metus. Iki paskutinės savo gyvenimo valandos.Jonas Šliūpas buvo taurus, savo tautai ištikimas ir jai daug nusipelnęs lietuvis patriotas.

Petras Šniukšta. Atsargos teismo generolas leitenantas. Gimė 1877 m. lapkričio 12 d. Šiluvos valsčiuje, mirė 1952 m. lapkričio 22 d. Lietuvoje. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Taline, karinį išsilavinimą gavo Maskvoje. Nuo 1918 metų - Lietuvos taikos teisėjas, vėliau - armijos teismo pirmininkas. 1934 - 1935 metais buvo krašto apsaugos ministras, 1935 - 1936 metais - Valstybės Tarybos narys.

Adomas Šoblinskas. Kalbininkas. Gimė 1932 m. gruodžio 28 d. Mažeikių rajone. 1961 metais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1966 iki 1973 metų dirbo Mokyklų mokslinio tyrimo institute, nuo 1973 metų dėstė Vilniaus universitete. Yra paskelbęs daug mokslo darbų apie stilistiką, žanrus, lietuvių kalbos didaktiką ir kita.

Pranciškus Šrubauskis. Jėzuitas, pamokslininkas ir lietuviškų knygų autorius. Gimė apie 1620 m. Kaune, mirė 1680 m. birželio 27 d. Kražiuose. 1645 - 1647 metais dirbo Kražiuose sintaksės mokytoju, 1656 metų spalio 1 d. Kražiuose padarė įžadus ir toliau liko Žemaitijoje. Nuo 1670 metų rugsėjo dirbo Kražių kolegijos rektoriumi. Šias pareigas po trijų metų perdavė Jonui Lagauskui. Plačiai pagarsėjo savo pamokslais.

Šuazeliai. Iš Prancūzijos į Lietuvą atvykę grafai, keletą amžių turėję didelę įtaką Lietuvoje. Žemaitijoje jiems priklausė keletas dvarų. Platelių dvaras prancūzų grafui Augustui Šuazeliui ­ Gufjė atiteko 19 a. pradžioje. Šį miestelį Šuazeliai tebevaldė dar ir šio amžiaus pradžioje. Paskutinieji Platelių ir kelių kitų Žemaitijos dvarų ir kaimų šeimininkai buvo brolis ir sesuo ­ Marija ir Liudvikas ­ Šuazeliai­Gufjė. Marija mirė 1939 m. ir palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Liudvikas 1940 m. emigravo į Prancūziją. Papilės dvaro paskutinis valdytojas buvo Gabrielis Šuazelis.

Algimantas Švažas. Dailininkas grafikas. Gimė 1933 m. rugsėjo 14 d. Papilėje. 1966 metais baigė Vilniaus dailės institutą. 1952 - 1959 metais buvo Valstybinio dainų ir šokių ansamblio šokėjas solistas. 1965 - 75 metais dirbo „Literatūros ir meno” savaitraščio dailininku, 1975 - 1994 metais - Lietuvos menininkų rūmų dailės skyriaus vedėju. Gyvena Vilniuje.

Jonas Švažas. Dailininkas tapytojas. Gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. Urvikiuose (Mažeikių rajonas), mirė 1976 m. gruodžio 14 d. Vilniuje. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą ir 1953­1976 m. šiame institute dėstė. Parodose dalyvavo nuo 1953 m. Tapė temines kompozicijas, peizažus, kūrė pasteles, piešė. Jo kūryboje buvo ryškus polinkis į dekoratyvumą, apibendrintą formą, laisvą ir metaforišką tikrovės interpretaciją.

Kazys Švažas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1924 m. birželio 3 d. Urvikiuose (Mažeikių rajonas).1943 m. baigė Mažeikių gimnaziją, 1953 m. - Vilniaus dailės institutą. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1953 metų dirbo pedagoginį darbą dailės mokyklose, 1986 - 90 metais buvo Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

T

Petras Tarvainis. Kunigas, rašytojas. Gimė apie 1580 metus, mirė apie 1642 m. Studijavo vilniaus akademijoje. Jo gyvenimas ir darbas daugiausia susijęs su Šiauliais. Čia jis kunigavo jau 1613 m. Dirbo ir radviliškio parapijoje, buvo Joniškio dekanas. Daugiausia išgarsėjo savo sukurtais lenkiškais eilėraščiais.

Tautvila (Tautvilas). Kunigaikštis, veikiausiai Mindaugo brolio Dausprungo sūnus. Manoma, kad apie 1248 metus jis įsitvirtino Polocke. 1248 m. pabaigoje su broliu Eitvydu ir dėde Vykintu, Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemės šiaurėje ir rytuose. 1250 metais bandė užimti Mindaugo pilį, o kaip pretendentas į Lietuvos sostą tais pačiais metais Rygoje buvo vyskupo Mikalojaus pakrikštytas. Nužudytas pusbrolio Treniotos kovose dėl Lietuvos sosto 1263 m.

Tiškevičiai. LDK didikų dvarininkų giminė, kilusi iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus, minimo nuo 1537 m. Iškilo XVI a. II - oje pusėje, didžiausią politinę galią įgijo XVII a. , turtinę -XIX a. Valdė Biržų, Užtrakio ordinacijas, Logoiską Minsko srityje, Palangą, Kretingą, Raudondvarį ir Žiežmarius. Keletas Tiškevičių buvo Lietuvos vaivados, vyskupai, lauko etmonai, kaštelionai, iždininkai, didieji maršalkos, užėmė kitas atsakingas pareigas. Žymiausi iš Tiškevičių - Skuminas, jo sūnus Dimitras, Teodoras, Jonušas Skuminas, Mykolas, Vasilijus, Eustachijus, Jurgis, Jonušas, Antanas, Domininkas, Tadas, Vincentas, Liudvikas, Juozapas, Konstantinas, Jonas, Vladislovas.

Antanas Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės - kryžius. Išspausdinta 1752 metais Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurią buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.

Jurgis Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai - kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. Jis Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje - Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.

Tyzenhauzai. Iš Holšteino kilusi giminė, dariusi didelę įtaką Latvijos, Estijos, Lietuvos, Rusijos visuomenės gyvenime. Lietuvoje įsikūrė XII amžiuje. Dar ir XIX amžiuje kai kurie Tyzenhauzų šeimos nariai užėmė aukštas karines ir politines vietas carinės Rusijos administracijoje. Iš Lietuvon atsikėlusių Tyzenchauzų garsiausias buvo Lietuvos karališkųjų ekonomijų valdytojas Antanas Tyzenhauzas (1733 - 1785), Tartu vaivada Gotardas Jonas (mirė 1669 m. ), ornitologas Konstantinas (1786 - 1853).

Jurgis Toliotas. Žemaičių vyskupas, kilęs iš Eišiškių. Mokslus baigė Krokuvoje. Dirbo Vilniaus kapitulos prelatu, Žemaičių vyskupystės arkidjakonu, vėliau administravo Žemaičių vyskupystę, dirbo Kijevo vyskupu, vėliau - Žemaičių vyskupas. Mirė 1533 m.

Motiejus Topolietis. Žemaičių vyskupas. Žinoma, kad, atvykęs į Žemaitiją, apsigyveno ne Varniuose, kaip tai iki tol buvo įprasta vyskupams, o Alsėdžiuose, ir tuo labai papiktino žemaičius. Nuo Motiejaus Topoliečio daugelis vyskupų taip pat gyveno Alsėdžiuose. Jis daug dėmesio skyrė kunigų ruošimui Žemaičiuose, įsteigė Varnių mokyklą, kur mokslus ėjo dalis būsimųjų Žemaitijos kunigų. Iš šios mokyklos po kurio laiko išaugo Žemaičių kunigų seminarija. Alsėdžiuose M. Topolietis pastatė medinę bažnyčią.

Jokūbas Trakiškis. (Raudonas) Ketvirtasis Žemaičių vyskupas, į šias pareigas 1436 m. gegužės 18 d. paskirtas popiežiaus Eugenijaus. Manoma, kad studijavo Krokuvoje. Kurį laiką ėjo Vilniaus katedros kanauninko pareigas. Mirė 1453 m.

Mikalojus Trakiškis - Dzieržgavičius. Žemaičių vyskupas 1423 -1434 metais. Žemaičių vyskupu jį nominavo Vytautas. Šioms pareigoms įšventintas 1424 metais. Kurį laiką po Vytauto mirties rėmė Švitrigailą, tačiau vėliau kartu su kitais žemaičiais nuo jo nusisuko. Švitrigaila dėl to norėjo jį iš vyskupo pareigų pašalinti, tačiau naujojo vyskupo žemaičiai neįsileido ir Mikalojus Trakiškis toliau ėjo šias pareigas. Vyskupauti į Vilnių persikėlė 1434 m.

Motiejus Trakiškis. Žemaičių vyskupas 1417 - 1422 metais. Vytauto politikos šalininkas. Mokėjo lietuviškai ir žemaitiškai. Pasak Dlugošo, jis buvęs Livonijos vokietis. Vytautas tvirtino, kad Motiejus Trakiškis ­ lietuvių kilmės. Iš Žemaitijos išvyko vyskupauti į Vilnių. Mirė 1453 m. gegužės 9 d.

Treniota. Didysis Lietuvos kunigaikštis (1263 - 64 metais), Mindaugo seserėnas ir artimiausias jo patarėjas tryliktojo amžiaus septintame dešimtmetyje. Kėlė visų baltų tautų bendros kovos su vokiečių riteriais idėją. Po Durbės mūšio įkalbėjo Mindaugą remti žemaičius prieš Livonijos ordiną, Kryžiuočių ordiną. Slapta rėmė Daumantą, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą, jo sūnus Ruklį ir Rupeiką. Tuo pasinaudojęs užgrobė Lietuvos sostą ir nužudė savo pusbrolį Tautvilą. Treniotą nužudė Mindaugo šalininkai.

U

Andrius Ugianskis. Kalbininkas. Gimė 1816 m. Kurtuvėnų parapijoje, Knašiuose, mirė 1870 m. Kazanėje. Kražiuose jo mokytoju buvo M. Valančius, su kuriuo A. Ugianskis vėliau susirašinėjo. Palaikė ryšius ir su Laurynu Ivinskiu. A. Ugianskis rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo baigęs Kazanės universitetą, o po to paskirtas mokytojauti į Simbirską, o vėliau - į Kazanės universitetą. Norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau negavo paskyrimo.

Matas Untulis. Tautosakos rinkėjas. Gimė 1889 m. spalio 3 d. Skuodo rajono Rumšaičių kaime, žuvo 1952 m. Klaipėdoos rajono Lelėnų kaime. Baigė Saratovo universitetą, 1917 - 1927 metais dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos vietose, vadovavo Ylakių vidurinei mokyklai. Buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos narys, 1945 - 1952 metais dirbo Lietuvių kalbos institute. Užrašė apie 8000 žodžių, 5000 įvairiausių žanrų tautosakos kūrinių, surinko daug eksponatų muziejams. Knygų „Lenkai esame ar sulenkinti lietuviai”, „Kodėl prarastas Vilnius?” autorius. Išvertė į lietuvių kalbą E. L. Voinič „Gylį”.

Alfonsas Urbonas. Kariškis. Gimė apie 1900 - uosius Dusetų valsčiuje, mirė apie 1958­uosius Brazilijoje. Majoras. 1926 metais baigė Aukštuosius karo technikos kursus, po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1940 -1944 metais priklausė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, 1944 metais suorganizavo ir apginklavo savanorių būrį, su kuriais, bolševikams puolant, pasitraukė į Žemaitiją. Sedos apylinkėse A. Urbonas prisijungė prie Tėvynės apsaugos rinktinės. Karui pasibaigus, gyveno užsienyje.

V

Antanas Vaičius. Telšių vyskupas ir Romos kurijos Dvasininkijos kongregacijos narys. Gimė 1926 m. balandžio 5 d. Žemaitijoje. 1943 metais baigė Skuodo gimnaziją. 1943 - 1946 metais studijavo Telšių kunigų seminarijoje. 1951 - 1973 metais dirbo įvairiose Telšių vyskupystės ir Klaipėdos prelatūros parapijose kunigu, 1973 - 1975 metais - Telšių katedros klebonu ir vyskupijos kurijos kancleriu, 1975 - 1982 metais - Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, 1982 - 1989 metais - vyskupu, Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratoriumi, nuo 1989 metų - Telšių vyskupu ordinaru.

Morta Vaičkienė - Grikštaitė. Aktorė, dainininkė. Gimė 1890 m. gruodžio 15 d. Mažeikių rajono Pikelių kaime, mirė 1977 metų vasario 3 d. Mažeikiuose. Nuo 1907 m. dainavo chore, vaidino Juozo Vaičkaus skrajojamajame teatre, nuo 1908 m. Peterburge mokėsi dainavimo. 1920 - 30 metais buvo Valstybės teatro solistė.

Juozas Vaičkus. Lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius. Gimė 1885 m. balandžio 16 d. Tirkšlių valsčiaus Zastaučių kaime, mirė 1935 m. balandžio 7 d. Kaune. Mokėsi Mintaujoje, Petrapilyje. Nuo 1905 metų ėmėsi organizuoti lietuviškus teatrus - 1905 m. teatro trupę, kuri iki 1914 metų rengė lietuviškus vakarus šiaurės Lietuvoje. 1915 metais Petrapilyje įsteigė vaidybos studiją ir joje ugdė profesionalius aktorius lietuvių dramos teatrui. J. Vaičkaus mokiniai sudarė Nepriklausomos Lietuvos Valstybinio dramos teatro aktorių branduolį. 1918 - 23 metais J. Vaičkus dirbo Lietuvoje, 1923 - 28 metais - su Amerikos lietuviais. Sugrįžęs į Lietuvą, Kaune įsteigė vaidybos studiją.

Simonas Vaišnora. Vertėjas ir giesmių kūrėjas. Gimė Žemaitijoje apie 1545 metus, mirė 1600 m. lapkričio 16 d. Ragainėje. Dirbdamas Ragainėje klebonu nuo 1576 m. įsitraukė į lietuvių religinės literatūros darbą. Rašė giesmes, spaudai parengė keletą savo knygų, dalyvavo verčiant J. Bretkūno Bibliją, redaguojant „Postilę”. 1600 m. išleido iš vokiečių kalbos išverstą „Žemčiūgą teologišką”.

Jonas Vaitkus. Režisierius. Gimė 1944 m. gegužės 20 d. Raseinių rajono Armonų kaime. Baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinometografijos institutą. Nuo 1974 metų dirbo Kauno dramos teatre, nuo 1981 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar - Muzikos akademija). Iš pirmųjų jo pastatytų spektaklių didžiausios šlovės susilaukė J. Vaitkaus ir E. Ignatavičiaus „Svajonių piligrimas” (1975), H. Ibseno „Statytojas Solnesas” , Vinco Krėvės „Šarūnas” (1980), M. Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje” (1982), A. Kamiu „Kaliguda”, T. Viljamso „Šauksmas” (abu 1983), Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdas ­ žalias paukštis” (1984), V. Šekspyro „Ričardas II” (1985), M. Koreso „Senelių namai” (1986) ir kt.

Mykolas Vaitkus. Rašytojas, kunigas. Gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose, mirė 1973 m. gegužės 20 d. JAV. Mokėsi Kaune, Peterburge, Insbruke. 1918 - 40 metais dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, redagavo periodinius leidinius „Ganytoją”, „Žvaigždę”, dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, nuo 1951 metų gyveno JAV. daugelio poezijos, prozos knygų autorius, palikęs nemažai atsiminimų apie tarpukario metus Lietuvoje, ypač jo gimtojoje Žemaitijoje.

Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupas, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Gimė 1801 m. vasario 28 d. Salantų valsčiaus Nasrėnų kaime. Vėliau buvo pasivadinęs Volončevskiu. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Varniuose, Vilniuje. Teologijos mokslų daktaras. Dirbdamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę”. Žemaičių vyskupystei vadovavauti buvo paskirtas 1848 m. rugsėjyje. Labiausiai nusipelnė šviesdamas Žemaičių kraštą - kurdamas parapines mokyklas, Blaivybės broliją ir plėsdamas jos veiklą, organizuodamas slaptų knygų gabenimą iš Prūsijos, rašydamas ir leisdamas populiarias grožinės literatūros knygas. Mirė Kaune. Palaidotas Kaune, po didžiuoju katedros altoriumi.

Jurgis Vilnietis. Žemaičių vyskupas. Gimė Vilniuje. Kurį laiką dirbo Vilniaus katedros arkidjakonu. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, pasižymėjo dideliu darbštumu, gailestingumu. 1463 m. Varniuose pastatė medinę katedrą. 1464 m. karalius Kazimieras jį nominavo Vilniaus vyskupu, tačiau šių pareigų jis nebeėjo - mirė pakeliui iš Žemaičių į Vilnių.

Vitas Valatka. Muziejininkas, archeologas, kraštotyrininkas. Gimė 1927 m. sausio 26 d. Plungės rajone, mirė 1977 m. rugpjūčio 23 d. Telšiuose. 1947 - 1948 metais dirbo Žemaičių „Alkos” muziejaus fondų vedėju, 1948 - 1969 metais ir 1971 - 1977 metais - moksliniu bendradarbiu, 1969 - 1970 metais - direktoriumi.

Valavičiai. Lietuvos didikų šeima. Antanas Valavičius 1798 metais iš Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo gavo grafo titulą. Iki šiol tebėra tituluotų ir netituluotų šios giminės palikuonių. Žemaitijoje itin garsus buvo žemaičių prelatas, Vilniaus kanauninkas Vincentas Stanislovas Valavičius.

Silvestras Valiūnas. Poetas, 1831 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1789 m. liepos 11 d. Raseinių apskrityje, žuvo 1831 metais netoli Šilutės, Aušbikavo apylinkėse. Fizikas - matematikas. Baigė kunigų seminariją, tašiau į kunigus nebuvo įšventintas. 1812 metais buvo įstojęs į Napoleono armiją, bet po Slonimo mūšio grįžo į Žemaitiją. Labiausiai jį išgarsino romantinė baladė „Birutė”.

Telesforas Valius. Dailininkas grafikas. Gimė 1914 m. liepos 10 d. Rygoje, mirė 1977 m. gruodžio 1 d. Toronte. Gyveno Telšiuose, mokėsi Kaune. 1942 - 1944 metais buvo grafikos katedros vedėjas Vilniaus dailės akademijoje, 1944 metais - Žemaičių teatro direktorius ir dailininkas. Emigravo į užsienį 1944 metais. Nuo 1949 m. gyveno Kanadoje. T. Valius ­ vienas iškiliausių lietuvių grafikų.

Vytautas Valius. Dailininkas. Gimė 1930 m. rugpjūčio 24 d. Telšiuose. Baigė Lietuvos dailės institutą. Parodose dalyvauja nuo 1956 m. Tapytojas, grafikas, knygų iliustratorius. Nacionalinės premijos laureatas. Kūriniuose ryškios liaudies skulptūrų parafrazės, tapybinių ir grafinių pradų sintezė.

Vambutas (Vanibutas). Vienas iš septynių kunigaikščių Ruškių (Ruškavičių), kurie minimi Ipatijaus metraštyje, kai 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai darė taikos sutartį su Haličo - Voluinės kunigaikščiais. Po Lietuvos vyresniųjų ir Žemaičių kunigaikščių tada ėjo Ruškiai, kurių antruoju paminėtas Vanibutas (Vonibut).

Zigmantas Vaza. (Zigmantas III) Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1578 -1632 metais), Švedijos karalius (1592 -99 metais). Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas.

Norbertas Vėlius. Tautosakininkas, mitologas. Gimė 1938 m. Šilalės rajone. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus universitete. Profesorius, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, daugelio paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos organizuotų ekspedicijų iniciatorius ir vadovas, daugybės knygų autorius ir bendraautorius. Mirė 1996 metais.

Vaclovas Vičius. Lietuvos mėgėjų teatrų veiklos organizatorius ir koordinatorius Lietuvoje. Gimė 1956 m. balandžio 24 d. Skuodo rajone. 1974 metais baigė Šačių vidurinę mokyklą, 1979 metais - Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Nuo 1979 metų dirbo Liaudies meno rūmų teatro skyriaus režisieriumi, nuo 1986 metų - Lietuvos mokslinio metodinio kultūros centro Teatro skyriaus vedėju, nuo 1990 metų - Lietuvos liaudies kultūros centro teatro sektoriaus vyr. režisierius. Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos tarybos narys. Gyvena Vilniuje.

Mikalojus Viežgaila. Žemaičių vyskupas. Laikotarpiu, kai jis vadovavo vyskupijai, normalizavosi vietinių didikų ir dvasininkų santykiai. Kilęs iš Trakų vaivadijos. M. Valančius jį yra apibūdinęs kaip itin protingą vyrą. Be to, buvo ir aktyvus politikas. Į Žemaičius atvyko iš Kijevo, kur iki to laiko ėjo vyskupo pareigas.

Vykintas. Žymus XIII amžiaus pirmos pusės Žemaičių kunigaikštis. Yra duomenų, kad žuvo 1251 metais Žemaitijoje, prie Tverų. Mindaugo ir jo politikos priešininkas, Voluinės Danieliaus sąjungininkas. Petro Dusburgiečio kronikoje vadinamas lietuvių karaliumi.

Eduardas Vilkas. Ekonomistas, akademikas, valstybės ir visuomenės veikėjas. Gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą. Lietuvos Mokslų Akademijos akademiko vardas suteiktas 1985 metais. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras.

Jonas Virakas. Architektas. Gimė 1905 m. rugsėjo 5 d. Seredžiuje. 1943 metais baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Kurį laiką dėstė Vilniaus dailės akademijoje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Pagal jo projektus pastatyta nemažai respublikinės reikšmės statinių, paminklų. Sukūrė koplyčios, skirtos Rainių kankinių atminimui įamžinti, koplyčią. Už šį darbą jau po mirties apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (1994 m. ).

Vaclovas Virbickis. Žemaičių vyskupas. Į šias pareigas jį paskyrė Žygimantas I - asis. Lietuvis, gerai mokėjo lotynų kalbą. Žemaičiuose daug pasitarnavo plėsdamas katalikų tikėjimą, statydamas bažnyčias. Jo laikais užbaigta ir Varnių katedra. Mirė 1555 m.

Viktoras Virbickis. Žemaičių vyskupas. Atvyko į Žemaitiją, kai katalikybės įtaka krašte buvo gerokai sumažėjusi, o kapitula susiskaldžiusi dėl jos narių nesutarimų. Nepajėgdamas tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, išdirbęs vyskupu vos metus, pats savo noru atsistatydino.

Vismantas - Bulevičius. XIII a. pirmos pusės Lietuvos kunigaikštis, 1250 (1251) metais nukautas prie kunigaikščio Vykinto pilies Tverų (Tvirement).

Povilas Višinskis. Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas, talentų ieškotojas ir ugdytojas. Gimė 1875 m. birželio 28 d. Užvenčio valsčiaus Ušnėnų kaime, mirė 1906 m. balandžio 23 d. Berlyne. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje. Spausdino ir platino draudžiamą lietuvišką literatūrą ir už tai buvo rusų valdžios persekiotas. 1904 m. P. Višinskis buvo pagrindinis Demokratų partijos kūrėjas Lietuvoje, priklausė kaitriajam jos sparnui. Šioje partijoje jis įsteigė Lietuvos valstiečių sąjungą. P. Višinskis aktyviai dalyvavo šaukiant, rengiant Didįjį Vilniaus Seimą. Jo dėka į lietuvių grožinę literatūrą atėjo Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. 1906 m. P. Višinskis išvyko gydytis į Šveicariją, tačiau - mirė pakeliui, Berlyne. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Višmuntas. XIII a. pradžios kunigaikštis iš Bulevičių giminės. Dalyvavo Lietuvos kunigaikščių taikos sutartyje su Haličo - Voluinės kunigaikščiais. Ipatijaus metraštyje pasakyta, kad Mindaugas nužudė Višmuntą, paveržė jo žmoną ir dar jo brolius nužudė. Kai kas jį tapatina su prie Tverų nukautu Vismantu.

Juozas Vyšniauskas. Gimė 1944 m. balandžio 13 d. Skuodo rajone. 1968 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1978 metais - Vilniaus universitetą, kur įsigijo žurnalisto specialybę. Tautodailininkas, žurnalistas Spaudoje dirba nuo 1974 metų. per 10 metų vadovavo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis” redakcijai. Skuodo rajono tautodailininkų kūrybinių stovyklų organizatorius. Spaudai parengė keletą kraštotyrinio pobūdžio knygelių.

Mykolas Kaributas Višnioveckis. Gimė 1638, mirė 1673 metais. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1669-1673).

Mykolas Servacijus Višnioveckis. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas, žinomas dar ir kaip rašytojas. Gimė 1680 m. , mirė 1744 m. Įpėdinių nepaliko. Po jo mirties M. S. Višnioveckio dvarai su 9 miesteliais ir 150 kaimų iš pradžių moteriška linija perėjo Oginskiams, Zamoiskiams ir Mnišekams, vėliau - Plateriams Pžezdziekiams ir Velgorskiams.

Aleksandras Vitkauskas. Aktorius, režisierius. Gimė 1887 m. sausio 27 d. Darbėnuose, mirė 1943 m. spalio 10 d. Jurbarke. Vaidybos mokyklą 1911 metais baigė Maskvoje. Dirbo su skrajojančia lietuvių artistų trupe Lietuvoje ir JAV. 1920 - 1922 metais buvo Kauno Dramos vaidyklos režisierius ir aktorius, vėliau dirbo kitą atsakingą darbą kultūros srityje.

Vytautas Vitkauskas. Kalbininkas. Gimė 1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Akademinio „Lietuvių kalbos žodyno” vienas iš autorių ir redaktorių, surinkęs šiam žodynui keliasdešimt tūkstančių žodžių. 1976 metais parengė „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną”, paruošė spaudai, parašė nemažai kitų didelę vertę turinčių kalbinių mokslo darbų. Daugiausia dirba dialektologijos, kalbos kultūros, žodynų rengimo spaudai srityse.

Vladas Vitkauskas.V. Vitkauskas. S. Varno nuotr. Keliautojas - alpinistas. Gimė 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje. 1970 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą, 1975 metais - Kauno politechnikos institutą. Pirmasis iš Baltijos šalių alpinistų 1993 metų gegužės 10 dieną įkopė į aukščiausią kalną - Everestą (8845 metrai). V. Vitkauskas fondo „Everestas” vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos, Lietuvos alpinizmo federacijos narys. 1996 m. vasario 25 d. V. Vitkauskas Žemaitijos vėliavą kartu su Lietuvos ir Tarptautinio olimpinio komiteto vėliavomis užnešė į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę - Akonkagvą.

Jonas Vitkevičius. Gimė 1806 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apskrityje, žuvo 1839 m. gegužės 9 d. Afganistane. „Juodųjų brolių” organizacijos Kražiuose organizatorius. Gimė 1806 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės dvare, nužudytas 1839 metų gegužės 9 d. Afganistane. Kartu su kitais „Juodųjų brolių” organizacijos nariais - Kražių gimnazijos mokiniais - Vilniuje karo teismo buvo nuteistas mirties bausme, bet kaip nepilnamečiui mirties bausmė buvo pakeista ir jis atiduotas kariuomenėn eiliniu kareiviu. Tarnaudamas kariuomenėje, pramoko keletą užsienio kalbų, buvo pastebėtas savo gabumų dėka, atleistas iš drausmės dalinio ir paskirtas į Orenburgo guberniją dirbti adjutantu. Vėliau tapo net Rusijos diplomatiniu agentu Afganistane, bet čia veikė prieš Rusijos interesus ir neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas. Keletas jo raštų darbų 1845 - 1862 metais buvo išspausdinta leidinyje „Kosmos”.

Sofija Vnučkienė. Žymi Žemaitijos reformatorė. Pašušvio savininko duktė, Sedos bajoro, Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos žmona. Mirė po 1600-ųjų metų.

Abraomas Voina. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Žemaitijos. Mokėsi Vilniaus akademijoje, Romoje, kur studijavo teologiją, teisę. Žinomas kaip uolus ir rūpestingas vyskupas. A. Voina - Varnių mūrinės bažnyčios fundatorius. Iš Žemaičių išvyko į Vilniaus vyskupystę ­ buvo paskirtas Vilniaus vyskupu.

Z

Tomas Zanas. Rašytojas. Gimė 1796 m. gruodžio 21 d. Mladečnos valsčiuje, mirė 1855 m. liepos 19 d. Gudijoje. Vienas iš filomatų steigėjų. 1820 m. subūrė „Spinduliuojančių“ draugiją. Priklausė Vilniaus masonams, „Niekšų” draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje.

Juozapas Zavadskis. Spaustuvininkas, knygų leidėjas. Gimė 1781 metų kovo 15 d. Lenkijoje, mirė 1838 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Knygų spausdinimo ir prekybos mokėsi Vroclave ir Leipcige. 1803 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, 1805 m. perėmė Vilniaus universiteto spaustuvę, ją sujungė su savąja ir įkūrė Zavadskio knygų leidyklą, kuri veikė 1805 - 1939 metais. Knygoms platinti turėjo savo knygynus Vilniuje ir Varšuvoje.

Zavišos. Sena Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeima, turėjusi dvarų Voluinėje, Kijevo žemėje, Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Minsko vaivadijose. Vienas iš Zavišų - Kristupas - eilėmis aprašė lietuvių 1605 metais iškovotą pergalę prieš švedus prie Salaspilio. Jono Kazimiero laikais Kristupas Zaviša (mirė 1670 m. ) buvo Lietuvos didysis maršalka. Kitas Kristupas Zaviša (1666 - 1721)­ Minsko vaivada ir parašė savo atsiminimus, kuriuose paminėta daug svarbių Lietuvos istorijos faktų.

Jonas Zenkevičius. Tapytojas. Gimė 1825 m. Raseinių apskrityje, mirė 1888 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Mokėsi Kražių kolegijoje. Tapybą studijavo Lietuvoje, Peterburge, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Yra nutapęs nemažai portretų, iš kurių žymiausi - S. Daukanto, M. Valančiaus, A. Baranausko ir kt. Kūryboje ryškūs akademizmo bruožai.

Jonas Zgierskis. Žemaičių vyskupas. Į Žemaičius buvo paskirtas Lietuvai itin neramiu laiku, kai šalį kamavo vidiniai nesutarimai, puldinėjo švedai, rusai. Prieš tai dirbo Smolensko vyskupu, Vilniaus sufraganu. Vyskupaudamas Žemaitijoje (čia dirbdamas pasižymėjo itin dideliu uolumu) kartu buvo ir Vilniaus kapitulos nariu bei Šv. Kazimiero koplyčios kapelionu. Mirė 1713 m. Vilniuje.

Platonas Zubovas. Gimė 1767 m. , mirė 1822 m. Kotrynos II- osios paskutinis meilužis ir favoritas. Turėjo nemažai dvarų Lietuvoje. Mirė neturėdamas įpėdinių. Platono Zubovo dvarus Lietuvoje paveldėjo jo brolis Dimitras.

Ž

Aleksandras Žadeikis. Aktorius, režisierius. Gimė 1916 m. vasario 3 d. Telšių rajono Kalnėnų kaime. 1939 metais baigė Kauno universitetą. Filologas. 1944 - 1949 metais buvo Žemaičių teatro aktorius, 1949 -1981 metais - Klaipėdos dramos teatro aktorius. 1952 - 1977 metais dirbo dar ir režisieriumi, nuo 1953 m. nemažai vaidmenų sukūrė kine.

Povilas Žadeikis. Diplomatas. Gimė 1887 m. kovo 26 d. Varnių valsčiuje, mirė 1957 m. gegužės 11 d. Vašingtone. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Petrapilyje. 1919 m. buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras, 1920 -1921 metais - Lietuvos misijos narys ir karinis įgaliotinis JAV, vėliau Lietuvos karinės misijos narys Prancūzijoje, 1923 - 1928 metais - Lietuvos pirmasis konsulas Čikagoje, 1928 - 1935 metais - Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, o nuo 1935 metų liepos iki pat savo mirties - Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vašingtone.

Pranciškus Žadeikis. Kunigas, rašytojas, vertėjas. Gimė 1869 m. spalio 23 d. Parešketyje (Varnių valsčius), mirė 1933 m. gruodžio 6 d. Skuode. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Žemaičių kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1893 metais. Dirbdamas kunigu aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Įdomūs ir vertingi „I - ojo pasaulinio karo atsiminimai”, „Didžiojo karo užrašai”. Vertė „Iliadą”, išvertė K. Skirmuntaitės knygą „Mindaugas”, Alnpekės kroniką, paskelbė straipsnį „Kasinėjimai Apuolėje”, nemažai vertingų straipsnių.

Osvaldas Žadvydas. Kariškis. Gimė 1903 m. balandžio 12 d. Mažeikiuose. Mokėsi Mažeikiuose, 1927 m. baigė karo mokyklą, porą metų studijavo humanitarinius mokslus Vilniaus universitete. Buvo XV - os Kretingos šaulių rinktinės vado padėjėjas (1936 - 40 metais). Kai 1940 metais buvo atleistas iš kariuomenės, mokytojavo Darbėnuose ir vadovavo Kretingos apskrities šaulių pogrindžiui. 1941 m. gegužės 5 d. buvo suimtas ir kalinamas Kaune. Pabėgo iš Červenės žudynių. 1941 metais laikinosios vyriausybės paskirtas Kretingos apskrities viršininku, vėliau buvo ir Eišiškių, Telšių apskričių viršininkas. Iš pradžių pogrindžio veikloje priklausė Lietuvių aktyvistų frontui ( Kretingos apskrities Geležinio Vilko vadas), vėliau - Lietuvos laisvės armijai. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 metų gyveno JAV.

lgirdas Žebrauskas. Gimė 1955 m. sausio 5 d. Plungės rajone. 1973 m. baigė Šateikių vidurinę mokyklą, 1981 metais - VISI Architektūros fakultetą. Nuo 1981 m. dirba Telšių rajone. Nuo 1982 metų - Telšių rajono vyr. architektas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m. ). Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos įkūrėjo. Vadovavo Rainių koplyčios statybos darbams.

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė - Žymantienė). Rašytoja. Gimė 1485 m. birželio 4 d. Plungės valsčiaus Bukantės kaime, mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje. Savamokslė. Kūrybai paskatino Povilas VišinskisAlfonsas Žilėnas. Pirmąjį apsakymą „Piršlybos” parašė būdama apie 50 - ies metų. Iš viso parašė apie 150 apsakymų ir apysakų.

Žygimantas Kęstutaitis. Lietuvos Didysis kunigaikštis nuo 1432 m. Gimė apie 1365 m. , mirė 1440 m. kovo 20 d. Trakuose. Kęstučio sūnus, Vytauto Didžiojo brolis. Žuvo nuo didikų sąmokslininkų, vadovaujamų, kaip manoma, Švitrigailos šalininko kunigaikščio Aleksandro Čartoriskio.

Alfonsas Žilėnas. Profesorius, ekonomistas, kelių studijų apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pinigus autorius.

Živinbutas. Žymus XIII amžiaus pradžios lietuvių kunigaikštis, minimas pirmuoju 1219 metų lietuvių ir Voluinės kunigaikščių sutartyje tarp vyresniųjų lietuvių kunigaikščių.

Vladas Žulkus. Istorikas, archeologas, Lietuvos pajūrio tyrinėtojas. Gimė Palangoje. Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos mokslo centro direktorius. Daugelio knygų apie Žemaitijos istoriją autorius ir bendraautoris.

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

  1. Simonas Daukantas;
  2. Simonas Daukantas;
  3. Vladas Vitkauskas;
  4. Alfonsas Žilėnas.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai

RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija