Kultūra

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka Žemaitijos herbas
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

ŽEMAITIJOS DAILĖS RAIDA IR ŽYMIAUSI DAILININKAI

Vytautas Valius

Pradėti pažintį su Žemaitijos meno ištakomis ir žymiausiais dailininkais siūlome Lietuvos nacionalinės premijos laureato, dailininko Vytauto Valiaus kūrybinėje studijoje. Čia dėmesį patraukia ant sienų tarp langų įrengti trys stendai, kuriuose išdėstytos lietuvių dailininkų kūrinių reprodukcijos bei nedidelio formato originalai. 
 
– Man gera, – sako dailininkas, – matyti prieš akis meno plastinės raidos „panoramą”, o ir svečiui patogu parodyti, kaip vystosi mūsų dailė.
Štai – pirmame stende lietuvių liaudies meno pavyzdžiai – žemaičių meno raižiniai. O virš jų – vyresniosios kartos dailininkų, mūsų profesorių darbai. Tai M. Bulakos, V. K. Jonyno, A. Kučo, V. Jurkūno, P. Augiaus-Augustinavičiaus, T. Valiaus, V. Petravičiaus, D. Tarabildienės ir kitų dailininkų medžio ir lino graviūros. Jau iš pirmo žvilgsnio nesunku pastebėti, kokie artimi, tamprūs ryšiai sieja šių ryškių (ir skirtingų!) asmenybių kūrybą su mūsų liaudies menu.
O kitame stende – jau viduriniosios kartos menininkai. Jų kūryboje daugiau plastinės kalbos įvairovės, originalių, drąsesnių sprendimų. Beveik visi jie – minėtų profesorių mokiniai: A. Steponavičius, S. Krasauskas, B. Žilytė, A. Tarabilda, V. Kisarauskas, R. Gibavičius, A. Švažas ir kiti.Dalia Antanaitienė
Dar daugiau formos laisvės, originalios išraiškos matome trečiame stende. Čia išdėstyti jaunesnės generacijos dailininkų (jiems dabar jau, deja, virš penkiasdešimt – greit bėga metai!) – A. Žviliaus, P. Repšio, M. Vilučio, G. Didelytės, Ed. Juchnevičiaus, A. Každailio, V. Jurkūno (jaunesniojo) ir kitų puikūs darbai, pavyzdžiui B. Stančikaitės ofortai…
Ko gero, reikėtų ir ketvirto, penkto stendo, nes Vilniaus dailės akademija kasmet išleidžia į gyvenimą po gražų būrį jaunų menininkų – su naujomis idėjomis ir viltimis. Jie atsiduria šalia jau stipriai besireiškiančių dailininkų R. Kepežinsko, N. Šaltenytės, I. Guobienės, D. Gražienės. Garsėja jau ir būrys jauniausių talentingų grafikų: M. Liugaila, A. Ramūnaitė, J. Rekevičiūtė, B. Zokaitytė ir kt.
Kalbėdamas apie ateinančias ir vis naujas menininkų kartas, savaime pradedi mąstyti apie „naujumą” mene ir tradicijų tęstinumą – sugrįžtame prie senųjų žemaičių liaudies raižinių, skulptūrų, tapybos kalvarijų koplyčiose. Iš tikrųjų menas juk nesivysto – jis tik keičiasi. Keičiasi „amžinųjų tiesų” išraiškos forma, „rūbas”. Prisiminkime ne kartą girdėtą seną, giliaprasmį posakį – „ieškokite ne naujo, bet amžino”. Kai pasakome, kad tame ar kitame kūrinyje nėra nieko naujo, iš tiesų mes ilgimės ne tuščio formos efekto, bet menininko savitumo, originalumo. Pacituokime filosofą G. Steinerį: „Prasminga dailė, muzika, literatūra nebūna nauja – žurnalistinių „naujienų” prasme…. Originalumas – naujumo antitezė… Būtent savo originalumu, savo dvasine formos jėga estetiniai išradimai būna „archaiški”. Juose plaka tolimų ištakų pulsas”… Taigi „naujumo” suvokimas kūryboje lieka problematiškas. Kiekviena karta visa tai interpretuoja savaip.
Tuo tarpu mes galime džiaugtis, kad dauguma dailininkų žemaičių savo kūriniais liečiasi prie „tikrųjų esačių”. Jeigu mėgintume išvardinti visose dailės šakose kūrybingai besidarbuojančius žemaičius, susidarytų ilgas sąrašas.
Prisiminkime nors po keletą.
Tai tapytojai Kazys Varnelis, Juozas Bagdonas, Kęstutis Zapkus, Leonardas Tuleikis, Aloyzas Stasiulevičius, Vladislovas Žilius, Romas Vilkauskas, Pranas Lapė, Romualdas Lankauskas ir kt.
Grafikai: Alfonsas Žvilius, Petras Repšys, Eduardas Juchnevičius, Virgilijus Burba, Rimantas Dichavičius, Algimantas Švažas, Arvydas Každailis, Valerijonas Galdikas ir kt.
Skulptoriai: Arūnas Sakalauskas, Regimantas Midvikis, Aloyzas Smilingis, Vytautas Vanagas, Aloyzas Toleikis, Jonas Meškelevičius, Kęstutis Balčiūnas, Dalia Matulaitė ir kt.
Akvarelistai: Osvaldas Jablonskis, Vladas Lisinas, Vija Tarabildienė, Antanas Visockis ir kt.
Exlibriso meistrai: Valerijonas Jucys, Alfonsas Čepauskas, Kostas Katkus, Mindaugas Petrulis ir kt.
Medalių kūrėjai: Petras Gintalas, Antanas Olbutas, Romualdas Inčirauskas.
Stiklo meno srityje sėkmingai dirba Vygandas Paulauskas.
Tekstilininkai: Vladas Daujotas, Anicetas ir Žilvinas Jonučiai, Jūratė Urbienė, Irena Vabalienė.
Keramikai: Gražina Švažienė, Aldona Visockienė, Genovaitė Jacėnaitė, Girdas Raudonis.G. Jacėnaitė. "Žirgai "
Išvardinti dailininkai žemaičiai (atsiprašome tų, kurie liko nepaminėti) – ryškios asmenybės visos Lietuvos dailės gyvenimo kontekste.
Karo audros nemažai žemaičių dailininkų nubloškė į svetimus kraštus. Įvairiai susiklostė jų likimai. Vieni buvo pastebėti, kviečiami į tarptautines parodas, kitiems sekėsi sunkiau. Bene didžiausia sėkmė lydėjo Romą Viesulą. Jo kūryba įvertinta daugeliu premijų (tris kartus jam paskirta prestižinė Gugenheimo premija). Pro „geležinę uždangą” pasiekdavo mus malonios žinios, kad kūrybinė sėkmė aplankė tai vieną, tai kitą išeivijos menininką. Labai įtemptą, kūrybingą kelią nuėjo ir šie iškilūs žemaičiai: Kazys Varnelis, Pranas Lapė, Juozas Bagdonas, Alfonsas Dargis, Telesforas Valius, Paulius Augius-Augustinavičius, Antanas Mončys, Vytautas Ignas, Kęstutis Zapkus, Anastazija Tamošaitienė, Regina Jautokaitė ir kt.
Labai sėkmingai (kiek išgirstame) kuria Niujorke gyvenantis palyginti neseniai iš Lietuvos išvykęs talentingas tapytojas ir grafikas Vladislovas Žilius, beje, šiemet jam sukanka 60 metų. Sveikiname!
Atskiras pokalbis turėtų būti apie profesorių Kazį Varnelį, kuris sugrįžo į Tėvynę ne tik su savo darbais, bet ir neįkainojamomis muziejinėmis vertybėmis, kurias padovanojo Lietuvai – Vilniuje įsteigtas jo vardu pavadintas kultūros centras (namai-muziejus).
Prieš kurį laiką į Vilniaus dailės akademiją buvo atvykęs prof. K. Zapkus, ne vienam jaunuoliui padėjęs susidaryti savitą požiūrį pasukus į kūrybinį kelią.
Su įdomiomis parodomis gana dažnai Tėvynėje lankosi ir kiti svetur gyvenantys dailininkai, turtindami mūsų visuomenės meninę patirtį.
Daugelio dailininkų, kilusių iš Žemaitijos, jau nebėra gyvųjų tarpe, tačiau jų vardai tvirtai įėję į mūsų dailės, kultūros istoriją.
Tai dailininkai ir pedagogai – Liudas Truikys, Antanas Gudaitis, Adomas Galdikas, Vincas Kisarauskas, Telesforas Valius, Jonas Švažas, Algimantas Švėgžda… Jie buvo patys kūrybingi ir kartu sugebėjo ne vienam jaunam menininkui padėti pasukti savu keliu.
Sėkmingai kūrybinį ir pedagoginį darbą šiandien suderina Vladas Daujotas, Gražina Švažienė, Petras Repšys, Alfonsas Žvilius, Petras Gintalas, Romualdas Inčirauskas, Genovaitė Jacėnaitė ir kt.
Verta prisiminti Telšių meno mokyklos svarbą Lietuvos dailės raidoje. Čia mokėsi Vincas Kisarauskas, Romualdas Budrys, Leonardas Tuleikis ir daugelis kitų dabar žinomų menininkų. Čia yra dėstytojavęs Aloyzas Stasiulevičius. Prasminga, kad ši mokykla reorganizuota į Vilniaus dailės akademijos skyrių.
Žemaičių dailės kultūros puoselėjimui didelės svarbos turėjo „Alkos” muziejaus įkūrimas. Jau keletą dešimtmečių visi, kam rūpi žemaičių krašto kultūra, menas, turi galimybę gėrėtis, gilintis į darbščiųjų muziejininkų surinktas ir saugomas vertybes. Dabar panašius tikslus sau kelia ir Plungėje veikiantis Žemaičių dailės muziejus. O dar pridėjus Klaipėdos universiteto menų fakulteto vaidmenį matome, kad Žemaitijoje atsiranda vis platesnės erdvės kūrybinei veiklai. Čia užaugę jauni, kūrybingi žmonės pasklis po visą Lietuvą, širdyse nešdamiesi Žemaičių krašto grožį, tėvų ir protėvių atminimą.
Iš tikrųjų – pasižvalgę po Respublikos miestus, beveik kiekviename sutiksime dailininkų, kilusių iš Žemaitijos, o ir Žemaitijoje „prigijo” ne vienas iš kitur atvykęs menininkas, dabar laikantis save jau žemaičiu…

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis