Kultūra

 IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka herbas3.jpg (2891 bytes)
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

Į pradžią

NESKELBTŲ TAUTOSAKOS UŽRAŠŲ LOBIAI

(Žemaitiškai ir lietuviškai)

Končiaus Ėgna tautuosakas ožrašā

Žemaitėjė krašta tīrėnietuos Končios Ėgnos Ontruojė pasaulėnė kara pabaiguo pasėtraukė i Vakarus, paskiau ėlgā gīvena Amerikuo, tėn mėrė, vuo 1996 metu rodėns pradiuo anuo palaikā bova parvežtė i Lietova ėr palaiduotė Vilniou, Rasū kapėnies, šalėp žmuonuos Marijės.
Ka Ė. Končios traukies iš Lietovuos, dėdėlė dali sava vertinga asmenėnė arkīva palėka sūnou Algėrdou. Aple 50 metu, lig pat Lietovuos Atgėmėma, Nepriklausuomībės atkūrėma Končios Algėrds sauguojė tus tieva duokumėntus, ronkraštius, puortėgrapėjės nu neprieteliu akiū. Ėšsauguojė. Vuo paskotėnēs metās, ka jau ė tieva palaikā sogrīža i Lietova, jiemė žvalgītėis, kam tas vertībės perdoutė, ka so anuoms galietom sosėpažintė vėsė, katrėi iduomaujės Ė. Končiaus gīvenėmo ė darbās.
Ė. Končiaus gimtėnė ­ netuolėj Plungės, Porvātiu kaimė. Tas vėitas pruofesuorios dėdėlē mīliejė. Ė Končios vėsor liuob pabriežtė, ka ons ­ žemaitis. Žemaitėškā aukliejė ė sava vākus. Dėl tuo, ka sūnou Algėrdou vėina dėina reikiejė apsėsprēstė, kam atėdoutė tieva arkīva sauguotė tuoliau, šėrdės palinka pri Plungės. Tēp tas apsėsprėndėma kels anou atvedė i Žemaitiu dailės moziejo, katros nu 1993 m. veik Plungie, konėgaikštiu Oginskiu rūmūs. Šėndėin tėn īr dėdliausis Končiaus Ėgna fonds, ėš katruo jau gal soformoutė iduomiausė ekspuozicėjė. Tamė Končiaus Ėgna arkīvė vėinė ėš patiū vertingiausiu ­ anuo ožrašū sāsvėnē, katrūs Ė. Končios šiuo omžiaus pėrmamė ėr ontrame dešimtmetie ožrašėniejė tautuosaka. Če ­ mīslės, patarlės, priežuodē, paukštiu pamiegdiuojėmā, patarėmā, kāp rēk gīdītėis, padavėmā ėr legendas. Kuožnos īrašos sāsiovėnie īr numerouts, daug kor īr nuruodīta data, kumet ožrašīta ėr kas vėskou tou pateikė.
I šiou, pėrmouji leidėnieli, itraukiem dvijūs Ė. Končiaus ožrašū sāsvėniūs sorašītas patarlės, mīslės, spiejėmus, reikšmės ėr Lietovuo mažā žėnuomus, ivairiausiūs leidėniūs paskelbtus Ė. Končiaus straipsnius tautuosakas temuoms.
 

TRUMPAS ŽĖNĖS APLE SVARBIAUSIUS PATEIKĖJUS

Gruosos Buolesluovs

Kāp matītė ėš nuoruodu, dėdėlē daug žuodėnės tautuosakas Ė. Končios ožrašė ėš sava mamas, Le-vuona Tautkaus, katros gīvena Plungės parapėjės Užliekniu suoduo. Kėts pateikies bova Buolesluovs Grossos ėš Peldiškiu. Porvātiūs ons bova Končiū sosieds. Kėlėma ėš bajuoru, bet i omžiaus gala nosėgīvenės ­ dėrbtė nepaslinka. Ožtat žuodė kėšenie nelaikė ėr je jau kou pasakīs, tā būs ė pamatouta, ė pasverta ­ kāp ė mūsa buočieliu. B. Gruossos i ronkas geras toriejė. Ne kam nuors kėtam, vuo anam Ė. Končios bova ožsakės ė žemaitėška numa (seniausi žemaitiu gīvenama noma) pastatītė. B. Grossos jiemies tuo darba, bet nepabėngė. Neišlėka ė tas nums. No vuo B. Gruossa ėš senuoliu parimta išmintės, katruou Ė. Končios ožrašė, ė po šē dėinā ėšlėka. Tūs darbeliūs atsėspind dėdėlē savuotėška, gīvenėma patikrinta kaima žmuogaus filuosuofėjė.

Končienė-Saudargātė Anastazėjė

Končiaus Ėgnės muotina. Porvātiu apīlinkies garsiejė kap gera dainininkė, pasakuorė. Aple 1878 metus apsėžanėjė so Končiaus Ontuono Mīkuolo. Gīvendama so anou sosėlaukė pėnkiū vākū, iš katrū pauga trīs: Antanina, Pietris ir Ėgnė. Anastazėjė palaiduota Plungės rajuona Kontautiu kapėnies. Če pat ėlsas ėr anuos vīra palaikā.

Končios Ontuons Mīkuols

Gėmė 1848 m. Plingės rajuona Porvātiu kaimė. Bova stombos ūkininks, toriejė 32 ha geruos žemės. Sava suodībuo bova isirėngės draudamas lietovėškas spauduos slieptovė. Žlėbėnū bažnīčės fundatuorios. Gers pažėnuojė gamta, bova apsėšvėitės žmuogos. Palaiduots Kontautiu kapėnie.

 

IŠ MŪSA BOČIŲ IŠMINTĖIS SKRYNĖS

Mįslės

Užrašyta 1911 m. liepos 22-23 dienomis

1. Alus be putos, pyrags be plutos, pana be vainiko… (Kunigas)
2. Kas prie visokio pritinka? (Vardas)
3. Tur šiaudus – neėd, tur kojas – neina, tur plunksnas – nelek, dūšią tur, tik ne visados. (Lova)
4. Du šuniu rejas, balti kraujai bėga. (Girnos)
5. Atlėkė be sparnų, nutūpė be šakų, atėjo sena boba – suėdė be dantų. (Sniegas)
6. Negyvs gyvą velka. (Šukos, tinklas)
7. Stov kerčioj pasipūtęs, prikišk pirštą – lek per lauką kaip padūkęs. (Šautuvas)
8. Dids pats pirty, o barzda lauke. (Česnaks)
9. Daili panikė visą svietą aprėdo. (Adata)
10. Aukšta, tęva (plona) panelė, marškiniai anty. (Žvakė)
11. Aukšta, tęva panelė, po nosimi – burbulas, po subine – kurkulas. (Svirtis)
12. Sužvingo žvingalas ant aukšto kalno, sidabra galva, kanapių uodega. (Varpas)
13. Tievs – tutlys, motina – pažarė, duktė – poslūžė, sūnus – strubulis. (Pečius, ugnis, pečšluostė, pečkurys)
14. 6 margiai, 12 marinų sver ant vienos subinės Kotrynos. (Tekinis)
35. ???? – mergos užsigeidęs (Kalvarats)
 
Užrašyta Prienuose 1921 m. sausio 13 d. Pateikė Kaz. Jonukas:
Kunigo pautai riebaluoti. (Samtis)
Šį durst, tį durst – čiupt už bobos bambos. (Klembariai)
 
Užrašyta Išlandžių kaime, Rudaminos parapijoje, Suvalkų rėdyboje. Pateikė Mot. Pečiulionis:
1. Kelk koją per koją, kišk dešrą, kur žioja. (Audimo staklėse)
2. Stovi merga su cnatu, atėjo bernas su knatu, inkišo knatų, pagadino cnatų. (Intrina ir raktas)
 
Pateikė Anastazija Končienė:
36. Tėvs vos gimęs, o sūnus pražilęs. (Dūmai)
37. Maža maža kamarėlė, pilna kultuvėlių, o po slenksčiu – raudons šunelis. (Dantys).
 
Užrašyta 1911 m. lapkričio mėn. 23 d.:
38. Suvarkšliots, sukarkšliots, lauko gale pastatyts. (Žombis).
39. Du galu ir galelis. (Šakė)
 
Užrašyta 1911 m. lapkričio mėn. 23 d.:
40. Miške augęs, miške lapojęs, namopi parėjęs šventā pastovėjęs. (Medinės šventuolėlės)
 
Užrašyta 1913 m. sausio 8 d.:
41. Lops ant lopo – adatos nė dūrio. (Kopūstas) – [Prisiminiau „Atmintyje” skaitydamas mįslę: „Šimtu vytas, šimtu pintas, šimtu pavijotas. – I. Končiaus pastaba.]
42. Kas ant svieto visų riebesnis? (Žemė)
43. Kas ant svieto visų greitesnis? (Mįslės)
44. Kas ant svieto visų turtingesnis? (Žemė)
45. Pikšt pokšt ant lentos, kibur vibur ant tvoros. (Velėjimai)
46. Balta višta surišta, po stogu pakišta.
[Atsiminiau „Ateityje” skaitydamas: „Višta nupešta, tvoron įkišta”. Pas mus – sūris spaustuvėje, o čia – kultuvė. – I. . Končiaus pastaba.)]
47. Mietą dūrė – skylę nešinas pabėgo. (Šiko)

 

Išsireiškimai, pasakymai, eilės ir kt.

Užrašyta 1911 m. liepos mėn. 23-24 dienomis. Pateikė L. Tautkus:

Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 16 d. Pateikė B. Grossas:

Buvęs kunigas lenkas. Kalėdodamas jis paklausęs vieno vaikezo poterių. Užsirašęs parodė savo klebonui:

Devyni griekai svetimys:

Vienas – vieną galą,
Antras – antrą galą,
Ketvirts – girts,
Penkts – pempę pešė,
Šešts – šešką dyžė,
Septints – senę myžiuo,
Aštonts – ašį tašė,
Devints – dešrą darė.

Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 16 d.:

Šeši griekai prieš dievą šventą:

Pirms – prištikis
Antras – pusrytis.
Trets – priešpietė.
Ketvirts – pietūs.
Penkts – pavakarė.
Šešts – večerė.

Užrašyta 1920 m. liepos 1 d. Pateikė B. Grossas:

Kam tą bažnyčią tankiai varstyti, juk ne karčiama. Ponas Dievas – ne piemuo, o durys – ne varpai – užtenka porą sykių ant metų ir velykinė.
Ar aras arklu arti arimo armuo.
 
(Pačiam ant seilės atėjo 1911 m. liepos 23 d. – I. Končiaus pastaba)
Užrašyta 1911m. spalio 14 d. Pateikė L. Tautkus:
 
Nutrauks mani nu altoriaus,
Pririš muni pri pypkoriaus,
Reks mon anon šikti vesti
Ir pypkelę rankoj nešti.
 
Užrašyta 1912 m. kovo 19 d.
Pateikė Jonas Urbonas (pagrabe girdėjęs):
 
Išleid smaką, baisiai išalkintą,
Idant Pana būtų sunakinta.
Ali pribėgęs kloniojos,
Panelės laižė kojas.

Užrašyta 1911 11 23:

Juzus - buzus
Kiaules ganęs nemažus:
Per tvorą lindęs,
Kiaulės subinę žindęs.
Per upalį plaukęs –
Žydo kulį smaukęs.

(Atsimenu iš mažens, nebežinau, net kieno išmokytas – I. Končiaus pastaba)

PAUKŠČIŲ PAMĖGDŽIOJIMAI
 
Užrašyta 1911 m. sausio 10 d. Pateikė Anastazija Končienė:

Strazdo giemė pavasarį:

I. Kad buvau svečioj šalelėj,
Midų-vyną gėriau, midų-vyną gėriau,
Subinėlė tyvaliava, tyvaliava.
Kad parlėkiau į savo žemelę – sudžiūvau, sudžiūvau:
Subinėlė kaip šakalys, kaip šakalys.
 
II. Brigitė, Brigitė,
Gink bondą, gink bondą.
Išginė, išginė bondą, bondą,
Subinę pastatė ant kęso, ant kęso.

*Blezdinga:

I. Ryta, vakara, ryta, vakara lapinę –
Norint užsprink, norint užsprink.
 
II. Kad išlėkiau – pilnos miegos,
Kad parlėkiau – tuščios miegos –
Norint prišik, norint prišik.
Juodvarnis lėkdamas:
Pri kaula, pri kaula.
Varna lėkdama:
Bi mėsa, bi mėsa.
Šarka lėkdama:
I. Ka rašo, ka rašo?
II. Kiek tata, kas tata, maž tata. (Pateikė L. Tautkus)
Užrašyta 1913 m. birželio 24 d.:
Kikilis gieda:
Šimts-šimts-šimts vyrų mano vieno svieto nepakels.

TALALUŠKOS

Užrašyta 1911 m. lapkričio 19 d. Pateikė Grigoulalė Valė ir Vainoriuks Ontė:

Sveiks, Jūzupai, skūrų garboriau,
Dirbsim skūras juodas ir geltonas.
Koks tavo darbas, toks ir zaplotas,
Dirsainės duonos, o ir tos nėra.
Linksminkis, Ona, linksmink vyrą sava,
Iškepk kiaušynės, duok ir vaikams sava.
Ach jedrina palka, per Cedrono tilta,
Aš pats važiuosiu į šventą Mykolą.

Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 25 d. Pateikė B. Grossas:

Čižiką Mižiką kumpą driskį
Iš pečiūrės savo biški.
Mona sesė gera buvo,
Davė sūrį ir smetuoną.
Eitis meitis kurtis dings,
Kur tos senos mergos dings,
Veš Ringon, kiš bačkon –
Dirbs taboko pulverį.
 
EILUTĖS, DAINUOJAMOS GROJANT MUZIKAI
 
Užrašyta 1914 m. kovo 16 d. Palangoje pateikė I. Kentra, kilęs iš Veiviržėniškių:
 
Grojant muzikai, dainuojama:
 
Kiaulė žila, kiaulė žila, paršileliai degli,
Kiaulė žila, kiaulė žila, paršileliai degli…
Kirvis – kaplis, kirvis – kaplis, o kirkots – šakalys (pagalys)…
Kirvis – kaplis, kirvis – kaplis, o kirkots – šakalys.
Dildom, dildom vis ton patį,
Dildom, dildom, vis ton patį.
 

Užrašyta 1914 m. spalio 8 d. Palangos parapijos Užpelkių kaime pateikė Balšaitalė Frančiška:

(Greita polka)
Sakė moni šioki, sakė moni toke,
Sakė moni palaidūnė – vyra tu negausi.
Gavau vyrą tokį – už visus geresnį:
Vienu dantu su paramtu,
Abym akim aklą.
Dieną kos, naktį perd –
Kap rūkyti rūka.

ATSITIKIMAI

Užrašyta 1912 m. birželio mėn. 7 d. Pateikė Anastazija Končienė:

Lekemėj mirė Naugreckis.
Kai pradėjau giedoti:
„Buvo žmogus bagotas,
Auksuotas, sidabruotas,
Brangiausiais rūbais nešiojo" ir t. t., seniai baisiai užpyko, net grasino visus išvaikyt už tyčiojimąsi.

BURTAI, PRIETARAI, REIKŠMĖS

Užrašyta 1911 m. liepos 24 d.:

Pamatei gyvatę, nori ją užmušt, sudėk toj vietoj kryžmai medukus – ateis ir apsiries. (Plačiai žinomas)
Žvaigždė link kokio namo krenta, žinok, tame bute kas nors mirs.
Norint, kad šuo nekauktų, reikia ką nors apvožti (nors klumpį ar batą). (Pateikė O. Vaineikienė iš Palangos)
Kad karvė jaučius apimtų, reikia tuo tik jai vedus (kai tik ji apsiveršiuoja), pasmilkyti ją su verbomis.
 
Jei blezdinga kryžmiškai perlekia per karvę, karvė susirgs kraujo liga. – J. Urbonas. Užrašyta 1912 m. birželio 6 d.
Karvėms užriša ant sprando aprumbus (arba šniūrelius), kad papukus paneštų. (L. Tautkus taip pat buvo sakęs – I. Končiaus pastaba)
Zuikis kelią perbėgo – laimė, voverė – nelaimė.
Išėmus medų, reikia petelnę, kur smilkę laikė, su verbomis čia pat, prie aulio galo, apvožt ir negesyt.
Karves varant, negalima raižyti jas alksniniu medžiu ar virbu – susirgs kraujo liga. – Pateikė Anastazija Končienė.
Su persteke naktį žvejojant, sugavus pirmą lydeką (ar kitą žuvį), nuėmus nuo perstekės, apspjaudyt žaizdą, paplusturt žuvį vandeny – tada terbon įdėt. Seksis. (Pateikė Igno Končiaus Papunis)
Duoną kepant, negalima per ližę žargyti. (Pateikė L. Petrilalė iš Purvaičių).
Boba nėščia, žiūrėdama į gaisrą, prideda prie kokios nors vietos ranką – toje vietoje ant kūdikio kūno palieka raudona dėmė. Tų dėmių neliks, jei prieš krikštą „namus aplakiosi”. Po krikšto prieš tokias dėmes jau vaistų nebėra. (Daug kas tai yra pasakojęs. – I. Končiaus pastaba)
Nabaštiko pirštu apskriet puodą – kiek giliai įleidai pirštą, tiek bus smetono. (Pateikė Anastazija Končienė, Adomas Vainoras)
Į karvių tvartą įėjęs myši (šlapinsies), myš ir karvė, kai ją melši. (Pateikė Adomas Vainoras)
 

Užrašyta 1912 m. gruodžio 14 d.:

Stanalė (dabar – Paminijuos Levonienė Šniaukienė) atsimena: Anastazija Končienė milžusi karvę, pimdėlę. Iki to laiko melžiant karvutis visada ramiai stovėdavo. Šniaukienė priėjusi ir ėmusi kalbėti: „E-e-e, kad ta tavo karvelė kaip senė stov, nogna karvutis…” Nuo tos dienos karvė patrako – ė ir mušom, ir ką nedarėm, o nieko nepadėjo. (Pateikė Anastazija Končienė)
Žemgulienė pačiupinėdavusi Griguolienės karvės tešmenį. Tuoj pienas bėgdavęs ir bemelžiant kipolėj jis surūgdavęs. Negelbėjo net tai, kad kiaulėms davė kipalę laižyti. Kol ji buvo, tol pieno neturėjusi. (Pateikė Valė Grigoulalė)
 

Pateikė Anastazija Končienė:

 
Perinant žąsims po kiaušiniais reikia padėti liepos žiedų, kad žąsiukai vienu kartu išriedėtų. Kiaušinius padėt rytų arba vakarų vėjui pučiant. Pirmą kartą nešant visus į gryną orą, nešti nusisukus į šiaurę. Į šiaurę reikia būti nusisukus ir žąsiukus iš krepšio iškraustant. Išnešant reikia pasmilkyt paraku ar lapės mėsa: pirmas – nuo varnų, antras – nuo lapių.
Giedanti višta – nelaimė. Tokiai galvą reikia ant trinkos nukirsti.
Negalima iš šaltinio vandenį semti su variniu indu – šaltinis išbėgs.
Negalima basomis eiti į apynojų – apyniai išnyks.
Kad kopūstai dideli išaugtų, juos reikia apvožti su puodeliu arba per pamokslą kosėti.
Kad žvakė šviesiai degtų, jas dirbant reikia juoktis.
Jei pamatei pirmą kartą jauną mėnulį iš kairės, susilauksi nelaimės.
Jei nori sužinoti, apžavėjo žydas ar ne, reikia gerti arbatėlę, užplikytą vadinamąja šake žole (miškeliuose auga). Jei sužavėtas – vemsi (visi, jos užgėrę, jei apžavėti, vemia).
Išėmus paslėptus pinigus, duobės negalima užkasti. Užkasi – apaksi.
Jei kūma vaiką laikydama rankose, nusišlapina, vaikas visą amžių šlapinsis po savimi.
Končienė (Gerulienė) nėščia, gaisrą matydama, pakasiusi staibį, ir Liudvei (jos dukrai) ant tos vietos yra pėtmės (dėmės).
Negalima svilinti šniūrų, skirtų arklio kinkymui, nes arklys nusvils. (Esu girdėjęs ir iš daugelio kitų – I. Končiaus pastaba)
Buvęs pagedęs Grigalienės karvės pienas: surūgdavęs bemelžiant. Šeimininkė davusi kiaulėms pakramtyti milžtuvę, ir karvė pasitaisiusi. (Grigolalė Valė tą patį yra pasakojusi – I. Končiaus pastaba)
Buvusi sužavėta Stuopelalė iš Purvatynės. Blūdijusi: „Mauškė atein, Mauškė atein”. Atėjus Mauškei, badė ją su kapstykle. Tada iškirpo sermėgos žombą ir sudeginus davė gerti sužavėtajai.
Žydas gali sužavėti, kai esi su juo ir geruoju. Susibara jis su žmogumi ir, norėdams sužavėti, žydas stengiasi prisigerinti. Nesužavi, jei įspėji, kas šiandien per diena. Sužavėjimą gali atspėti pagal stikliukus, šakes. Sužavėtas žmogus ima vemti. Reikia tuos vėmalus mesti po pečiaus. (Taip pat yra pasakojęs Adomas Vainoras)
Nuo sužavėjimo, užčerėjimo reikia stiklininkus gerti. (Vemsi žalesomis, o jei nereikalingas, nevemsi).
Jei barsies su piršliu, vaikai neis paeiliui. (Urbonas sakė Gricienei, mano seseriai, kai ši lojosi (pykosi) su Leugaudu. – I. Končiaus pastaba)
Prie mūsų dirbęs vaikis pamilęs mūsų mergą. Neva buvusi kruče. Jis pabūgęs ir Plungėj išgėręs giveldrekio už dvi berlinki (15 kap.) (turbūt su degtine). – Pateikė Anastazija Končienė
Pateikė Boleslovas Grossas:
Įdeda „mėnesinių” (menustracijų išskyrų) į pienišką viralą ir duoda srėbt vyriškiui – kas suės, turės prie tos, kuri davė, patraukimą.
Jei pinigams degant iššoko balta ugnis, tai paslėpti sidabro pinigai (matyti iki 3 kartų). Ant sniego juos lengva rasti – bus toje vietoje mėlynų plėnių. Jei raudona ugnis – auksas, o plėnys – pilkos.
Žvakė vaikščiojanti – numirėlis, kuris nebus vertas hostijos priimti arba iš silpnumo jos nebeprarijo. Negaus jis tol vietos, kol neatiduos hostijos geram žmogui. Jis kęs vargą tol, kol kas nors nuo jo ją priims. Priimti gali tiktai geras dievobaimingas žmogus: turi atsiklaupti ant kelių, patiesti baltą marškonę skepetą ir kalbėti: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, šv. Jone”. Žvakė ateis ant skoterties (staltiesės – red. p.) ir užges – čia rasi hostiją. Tai reiškia, kad numirėlis jau gavo savo vietą, o tu užsipelnysi dangaus karalystę.
Vaikščiojani žvakė – tai pamesta hostija. Ją kunigas turi iškilmingai sugauti.
Nevalna (negalima – red. past.) be reikalo virinti vandenį – čyščiuje esančias dūšeles, kurios kenčia čia, ant žemės, virini.
Jei kada nors ugnyje cypia, tai dūšelės čyščiuje verkia.
Kad išnaikintum iš dirvos usnis, reikia ariant už plūgo užkišti medžio, į kurį yra trenkusi perkūnija, šmotuką (pagaliuką, gabaliuką).

Užrašyta 1912 m. sausio 8 d.:

Mažam vaikui iki vienerių metų amžiaus negalima duoti naujų drabužių – paūgėjęs greitai drabužius nudėvės.
Paleidus arklį su apynasriu ar apynasrį ant sprando užrišus, arklys niekada nebus dailus, vis bus keleivis.

Pateikė Adomas Vainoras:

Jei balkis troboje trata, tame bute kas nors mirs.

Pateikė L. Tautkus 1911 m.:

Senis Navardauskis (Šarkiai, prie Žlibinų), esą, pagydo karves nuo sietų graužimo. Tėvalis pirkęs karvėms lenciūgus. Navardauskis pasakęs: „Nepirk, nebegriauš.” Paklausė ir nebegriaužė. Sesuo sakė, kad prie jo reikia taip sakyti: „Kumelė uodegą trynė”.
Medį kertant, jį reikia versti į šiaurę – bus stiprus, nekirmys.
Kai kas nors molį meta (ar laisto, ar pečių dirba, turi mesti į šiaurę – nebus jokių vabalų: svirplių, blakių, tarakonų.
Nėščia moteris turi saugotis, kad nepamatytų kokių ronotų (žaizdotų – red. p.), lozorių (invalidų – red. p.). Jei nesisaugos ir pamatys – kūdikis gali gimti į juos panašus. (Taip pat yra sakiusi Anastazija Končienė ir daugelis kitų)
Velnias labiausiai bijo „šermukšninės” lazdos. (Daugelio žinoma)
Jei pinigai neprakeikti, tada nesunku juos iškasti.
Jei kada prižadas koks padaryti, reikia prižadą atlikti, o kitaip nakabis pristos.
Užlieknių Gibiešienė pačiupinėjo Lekauskienės Ierubaičių ožką. Ožka pratrydo (suviduriavo – red. p.)) ir nusitriedė negyvai. (Neva Gibiešienė lygusi ožką ir nenusilygusi. Todėl ji ir apžavėjusi tą ožką.) Po kiek laiko ji ateinanti klausti, ar sveika ožka. Jai pasakė, kad jau padvėsė. Tada ji pačiupinėjo antrą ožką, tuoj po to, kai ją pamelžė. Ta vėl iš karto suviduriavo.
Tautkaus karvė sirgusi: spardėsi kaip arklys, voliojosi, tvorą ragais badė. Užėjęs žydas ir už 25 kapeikas davęs apie pusbutelkį (pusbonkę) vaistų. Uždavė tų vaistų ir karvei, ta ir pagijusi. Davė tų vaistų ir Lekauskio ožkai – ir ta pagijusi.
Norint apsiginti nuo sužavėjimo, reikia arba piktuoju būti arba turėti kišeninį česnaką.

Pateikė Boleslovas Grossas:

Jeigu pinigus kasant baido ir šventintais daiktais baidyklių negalima nuginti, pabėgant ant tos vietos reikia užmesti kokį nelabai sudėvėtą drabužį – pinigai liks ten pat.
Kai matai pinigus einant ar degant, reikia pamesti padėvėtą drabužį – pinigai paliks toje pačioje vietoje.
Jei važiuojant arkliai bėga priausėdami – pasiseks.
Kai arkliai eina nosis nuileidę, kelionėje nepasiseks.
Jeigu naktimis arkliai tvartuose šėlsta, juos laumės apsėdo. Tada reikia arklius apmušti alksnio šluota. Padeda ir tvarte pakabinta nušauta šarka.
Sako, kad tie, kuriems sekasi gyventi, turi kauką. Pirmą kartą kaukas atneša anglių. Jas priėmus, neša visokią kitokią naudą. Jei nepriima, sudegina anglis ir lėkdamas žeria jas kibirkštimis iš nasrų ir uodegos.
Grossui išvirę puslinę su kiaulės pienu ir neva iš jo mylimosios merginos marškinių pažastų iškirpę drobės, ją sudeginę ir pelenus sudėję į bulbynę (sriubą), kad nebmylėtų. Atvažiavęs sotnikas su vaikinu ir susrėbę tą bulbynę.
Jei vaikių nemyli, tai žlugtis neseksis ir skalbiantis bus blogas oras.
Senovėje vagys nešdavosi iš žmogaus taukų padarytą žvakę. Jei kam nors su ja po nosimi pažiubindavo, tas užmigdavo ir visą parą išmiegodavo.
Kad kurmis žemės neraustų, reikia žemę išmesti su šermukšnio pagaliuku. Ir numirėliai pas Poną Dievą eis ant šermukšnio lazdų pasiramsčiuodami.
Norint privilioti. Niekam nematant išrauti žydintį liną, išimti spalį, iš pliekos susukti siūlą, tris kartus su tuo siūlu priverti tam, kurį nori pritraukti (B. Grossas girdėjo iš suvalkiečio Amerikoje – I. Končiaus pastaba).
Siuvant drabužį sau, reikia įsikąsti, kad protas neišbėgtų.
Negalima graužti žąsies plunksnos – pamesi protą.
Stanienė (Žutautalė) – ragana: davė ji vaikui iš kišenės ištraukusi suvoliotos duonos šmotelį (gabaliuką) – vaikas vemia; jei savo pienu vaiką pamaitina – vemia; pagiria ji gyvulius – šie ima nykti; pati sirgdama užmeta ligą kitam.
Jei kas nors apžavėjo, duoti apžavėtajam tris dienas stiklininkų. Žavėtojas pats atbėgs ir ko nors paprašys. Štai vieną kartą, tris dienas stiklininkus pavartojus, žydas, kuris buvo apžavėjęs, atbėgo, net sirgdamas sukata.
Vaikis suderėjo. Ši už kito ištekėjo. Vaikis ją sužavėjo. Vengras paliepė jos vėmalus supilti į puodelį ir padėti į pakriautį, kur daug dūmų – sužavėjusysis pradės trokšti ir gaus ateiti.

Užrašyta 1913 m. rugpjūčio 26 d.:

Jei nėščia moteris ko reikalauja (prašo) ir to prašymo neišpildai, tai sutiksi nelaimę.

Pateikė Antanas Mykolas Končius:

Nuskendo žmogus. Kad jį surastum, reikia paleisti tekinį su „grabnyčia” – žvake. Toje vietoje, kur yra nuskendęs žmogus, tekinis sustos ir ims suktis ant vietos.

Pateikė Urnikis:

Einant kasti paslėptų pinigų, reikia su grabnyčine žvake apibrėžti aplink kasamą duobę, kad tuos pinigus valdanti piktybė nepabaidytų. Kad už apibrėžto rato ir dūks velnias, bet žmogaus nelies. (Esu girdėjęs ir iš daugelio kitų – I. Končiaus pastaba)
Jei su stempeliu žemėje pataikei ant pinigų, negalima stempelio traukti lauk – jei ištrauksi, pinigai nuskambės į gelmę.
Kad šautuvas būtų „marus”, reikia į jį įvaryti gyvatę ir iššauti. (Yra sakęs Urbonas, Kekys ir daug kitų šaulių)
Lyną nei gyvą, nei virtą negalima laikyti – perkūnijai griaudžiant liks vienos utys.
Piktvarlę durti nudursi, mušte užmuši, ar iš karto, ar iš antro, tretįjį kartą mušant – atsigaus.
Nei gyvatės (kirmino), nei piktvarlės negalima užmušus palikti lauke – pamačiusi saulė verkia. ( Yra sakiusi Anastazija Končienė, Boleslovas Grossas)
Tam, kas kates skandina, nebesuverda putra. (Pateikė Grosaitė)
Duoną minkant, neplauk rankų su muilu – neįrugs tešla. (Pateikė Grossaitė. Tuo pat metu ji sakė, kad būk tai esanti netiesa – I. Končiaus pastaba).
Perkūnija trenkia tik tada, kai kryžmiškai žaibus sumeta. (Anastazija Končienė, B. Grossas, L. Tautkus)
Katė prausiasi. Į kurią pusę ji tuomet nusisukusi, iš tos pusės svečiai ateis. (Plačiai žinomas)
Pateikė Antanas Mykolas Končius (Igno Končiaus tėvas):
Šarka prie namų pasirodo prieš svečiams ateinant.
Voverys eina prie namų prieš badmetį. Jas reikia mušti.
Nuvedus kumelę pas drigantą, jos akivaizdoje reikia pastatyti bile (bet) kokį arklį, tinkamo plauko – tokio plauko bus ir kumelys. (Dvarponis Ušča liepęs gint šalin deglą kiaulę – kumeliuks keršas ir užgimęs).
 

PASTEBĖJIMAI, PATARIMAI ŪKININKAMS

Pateikė L. Girčius:

Negalima duonos peiliu riekti, jos visos neišėmus iš pečiaus – atšoks likusioji po pečium; galima tik laužte laužti.

Pateikė Anastazija Končienė :

Kad ožkos nešoktų per tvorą, joms reikia uodegas kiek papjauti.
Jei arklys iš kinkymų paleistas voliojasi, „eina ranka” (sekasi tam, kuris jį laiko). (Yra ir L. Tautkus sakęs Ÿ I. Končiaus pastaba)
Šv. Domicėlės dieną reikia diegti (sodinti) cebules (svogūnus) arba tai daryti reikėtų prieš šv. Joną – paskutiniojoj pietnyčioj (penktadienį). Gerai užderės.
Sėk tada, kai sėjelis (paukštis) šaukia: „Sėk, sėk, sėk”. – Tada gerai užderės.
Jei moteris nėščia, turi saugotis žmonių, su kuriais yra piktuoju (susipykusi): gali perkirsti jos pėdas, ir tada vaikas gims su įskelta lūpa.
Jei nėščia eina pro numirėlį ar padvėsusį, smirdantį gyvulį, turi užsikišti nosį – kitaip jos gimusiam vaikui iš burnos eis dvokiantis kvapas („vāka dvasė smirdies”).

Pateikė L. Tautkus:

Jei žmogus, turintis „gerą ranką” nukerpa plaukus, šie augs, o jei ne, tai neaugs. Tas pats ir ką nors perkant: nuo vieno perkant išeina ant gero, nuo kito – ant blogo. To labai ir žydai laikosi.
Kad vanagas vištų negaudytų, reikia ant kartės pastatyti melnyčią, ant iešmo pakabinti arklio ar karvės kaukolę.

Peteikė Boleslovas Grossas:

Jei oras riba, tai gera sėti, bet pasėta bus prieš lietų.
Jei akmenys šlapi, bus lietaus.
Jei žirnius sėsi pučiant šiaurės vėjui, bus kieti, neišvirinami, jei vakariniui pučiant, tai kirmys. Geriausiai sėti pučiant rytų ar pietų. Rytinis užvis geriausias.
Jei grūdus pilsi į miltuotą maišą, tai daigumas sumažės, o kviečiai ir miežiai išpiešuos.
Jeigu obelis neobuoliauja, reikia atkasti jos didžiąją šaknį, ją perskelti ir įkalti alksninį kylį. Obuoliaus.
Jeigu šv. Jurgio rytą daug šalo, bus daug šieno.
Jei kumelė voliodamasi apsivertė, ves arkliuką, o jei ne – kumelinę.
Išėjęs sėti pirmą saują berk į šiaurės pusę ir sėti pradėk nuo šiaurės pusės – paukščiai neles.
Kas yra įpratęs trikojus grandyti, tam per vestuves bus baisi audra.
Jei kokį rytą apynys greitai auga, tada sėk – užderės, jei lėtai – nesėk.
Spaliais negalima gyvulių kreikti – laukas prisiveis usnų.
Kviečius sėti reikia obelims žydint. Jei obelis gerai megs, bus kviečiai geri, ir antraip.
Kai padangėje debesys kamuoliniai („obuoluoti”), sėk bulves.
Senovėje miežių nesėdavo tol, kol obuolio neišmesdavo per stogą.
Su besilaukiančia kumele negali rugių vagoti – išsimes.
Kokio plauko sodyboje („bute”) yra šermunėliai, tokio plauko ir gyvulius reikia laikyti.
Einant žvejoti reikia žiūrėti, kad niekas nematytų, ypač moterys, – kitaip nesiseks.
Jei kumelė veda kumeliuką ant sauso pašaro, bus stiprus, o jei ant jaunos žolės, bus bejėgis ir nediktas. Jei kumeliukas yra atsivestas ant jauno pašaro, kol dar yra sniego, tai atrodys visais metais senesnis.
Reikia saugoti, kad karvės nepriėstų kur nors braškių lapų – pieną pames.
Kad karvės nesirgtų kraujo liga, pavasarį joms reikia duoti po kvortą varlės kurkalų.
Nesėk jauną mėnesį iki 3 kartų. Jei ir geri bus javai, tačiau nesulaikys varpų – suklups. O bulbės vandeniu patižusios liks.
Jei karvės ar kumelės pilvo dešinė pusė yra didesnė, gims arkliukas ar jautukas, o jei kairioji – bus antraip.
Kanapius sėja saulei nusileidus, kai sugula paukščiai, kad šie nematytų, kur lesti. Ir su kviečiais taip pat daro.
Kai laikui atėjus o karvė negauna jaučio, tiek laiko ji būna užtrūkusi, kiek laiko praėjo kol ji apsibėgo.
*Kad arklys turėtų gražius karčius, nukirpk karčius gruodyje, kai jaunas mėnuo – paugs stambūs.
Kad žąsiukai būtų sveiki,ką tik išperėtiems ir nieko neėdusiems duok po 3 karčiuosius pipirus ir lašinių.
Varnos žąsiukų negaudys, jei išleisdamas juos į lauką nuo grabnyčinės žvakės bent po lašelį ant kiekvieno užlašinsi vaško. (Alimienė Šilo taip darė ir ko ne visi tuoj išdvasiojo)
Kas nemyli katės ir šuns, tam nevesis gyvuliai.
Gaspadoriai negali naikinti nereikalingų gyvulių – nebesisseks.
Kuris veršiukas ar kumeliukas ką tik atsivestas turi per nugarą tamsesnę driūžę, tas ir paugęs plauko neatmainys.
Jei vesi kumelę prie troškusio driganto, tai ir kumelys bus troškęs.
Jei drigantas turi raupas, tai ir kumelys turės. Tas pats ir su kumele.
Jeigu ant paskutiniųjų kojų per kelį arklys turi duobelę (iš vidaus) tuščią – gerai, jei ji yra pilna, minkšta – įgaus kaulyčes.
Moteriškė negali šuniukų ar kačiukų skandinti – neskani bus jos virta kruopynė. Kiti sako, būk tai ir duoną tokiai nevyks (nesiseks) iškepti – bus be raugo.
Moteriškė „be zlasties” (nesupykusi) duonos geros neiškeps. Jei kepsi nesupykęs, duona bus be raugo ir nevykusi.
Pupos, pasėtos savaitės pabaigoje, tik žydės, o ankščių nemegs. Pradžioje savaitės pupas pasėjęs, jų turėsi sočiai.
Baigščiam kumeliui reikia savo dvasią pūsti į nasrus – pasidarys jaukus ir prisirišęs prie žmogaus.
Norint turėti piktus šunis, reikia juos palakinti žmogaus krauju.
Sėmenų negalima sėti šv. Petronelės dieną: pasėsi, o juos iškrės.
Nuo Sekminių iki šv. Troicės nieko negalima sėti, o labiausiai sėmenų – prapuls žolėse, nes ta nedėlia vadinasi žoline.
Miežių negalima sėti tada, kai dangyje matosi mėnulis – išeis į piešas.
Miežių negalima sėti rugiams plaukiant – bus trumpos varpos (pakris į rugius).
Miglotą ar drėgną dieną negalima sėti bulvių – bus patižusios.
Jei šeimynykščiui pjaunant atsitinka taip, kad jam tenka pjauti paskutinę pradalgę, tai jis ir kitais metais pjaus.
Kokiuose šmotuose (vietose) – šlapiuose ar sausuose – pavasarį rugiai geresni, į tokius taikyk ir linus sėti.
Kopūstus reikia sodinti prieš saulėgrįžą: kai sugrįš saulė, sugrįš ir kopūstai į rasodninką.
Kai gandras išmeta iš lizdo vaiką, bus blogi metai, trūks žmonėms maisto, o jei išmeta kiaušį, bus geri metai, augs viskas kaip pyragai su kiaušiais po pečiaus kepti.
Perkūnui griaudint negalima plaukioti – tuojau į pliką trenkia. Ir senovėje, būk tai, perkūnas Dievaitis, pamatęs pliką griešninką, visados jį nutrenkdavęs.
Jei kumelę prie driganto vesi pandėly (pirmadienį), uterninke (antradienį), ketverge (ketvirtadienį) – bus arkliukas, jei kitomis dienomis – kumelinis.
Norint išnaikinti žiurkes, reikia tose vietose, kuriose jos veisiasi, pridėlioti medžio, į kurį buvo trenkusi perkūnija, gabaliukų arba padėti melnyčią ant stogo, kartės galą atremti į lubas – nuo bildesio žiurkės išbėgs.
Jeigu pavasarį smarkūs vėjai nudaužo jaunas medžių metūges, tai rudenį taip nulaužys miežių varpas.
Jei žiemą po eglėmis yra daug nubirusių metūgių, tai tais metais gerai užderės miežiai ir bulbės.
Jei batvinius sodinsi jauname mėnesyje, bus daug lapų, o jei į pabaigą, bus gerų gumbų.
Kas vasarojų sėja esant jaunam mėnesiui, gali tikėtis gerų, minkštų šiaudų, kas per paraižą – daug grūdų, o kas į pabaigą – nei grūdų, nei šiaudų gerų nematys.
Arklių negalima statyti ant žąsies mėšlo – susirgs užandėmis.
Rugius senovėje pjaudavo tada, kai šeimininkas, įėjęs į dirvos vidurį, semdamas su kepure per varpas, rasdavo kepurėje grūdų. Tada grūdai jau būdavo priėję ir sakydavo, kad galima pjauti.
Obelei skiepus galima imti tik nuo obels su obuoliais – tik tada obuoliaus.
Rugius sėjant reikia žiūrėti, kad būtų šiaurės vėjas (kirminai nekirs). Toliau: jei baravykai pirmieji kirmyja, tai ankstyvuosius kirs, jei paskutinieji, tai vėlyvuosius ir t. t. (Daug kas yra sakęs, sesuo, švogeris taip pat – I. Končiaus pastaba)

PATARIMAI ŽVEJAMS

Pateikė Boleslovas Grossas:

Šiaurės ar rytų vėjui pučiant užkalsi venterį, tai žuvis neis ir baidysis, o jei pietų vėjui pučiant, eis. O geriausia – vakarų, tai gausi. Jei venterį užkalsi mėnesio pabaigoje, vis rasi tuščią, o jei pradžioje – laimingai bus.
Jei į venterį pažiūrėsi, o pažiūrėjęs žuvį paliksi, tai ta, pamačiusi tą vietą, pro kurią įėjo, išeis iš venturio.
Žvejodamas perdaug nealasyk ir nešvaistykis – išbaidysi žuvis ir nieko nesugausi.
 

PATARIMAI SERGANTIEMS

Užrašyta 1919 m. rugsėjo 11 d. Pateikė A. Vainoriuks:

Narijos kaulas:
1. A. Vainoriukui ant snukio buvęs užaugęs didelis narijos kaulas. Jis atsistojęs prie lango ir bevardžiu pirštu, nuo lango rasą imdamas, trynė prieš saulę, kalbėdamas „Sveika Marija”.
2. Reikia trinti apipuvusiu žmogaus kaulu.
 
Nuo pjūties:
1. Išvirinti kiaulės šūdą ir nusunkus duoti gerti.
2. Turkpipirį gerti. – A. Vainoriuks.
Nuo girgždėlės nori pasigydyti – pavok pečluostę.
Kai įkanda šuo, kad rožė neįsimestų, reikia tuoj iškirpti to paties šunies plaukų ir pasmilkyti. (Iš daug ko yra tekę girdėti)
Karpų gydymas:
1. Suskaityti visas karpas ir suraizgyti ant siūlo ar apvarčio tiek mazgų, kiek yra karpų, ir pamesti jį. Galima pamesti ir medelį, kuriame būtų išrantyta tiek griovelių, kiek suskaičiuota karpų. Kas ras, tam prikibs, o pametusiajam nugis. (Plačiai žinomas);
2. Baigiantis mėnesiui, reikia pakišti karpa apaugusią kūno dalį po besišlapinančios kiaulės šlapimu ir mazgoti tuo šlapimu karpa (omis) apaugusią vietą. (Padeda. Sesuo taip karpas gydėsi – I. Končiaus pastaba);
3. Karpas reikia trinti į akmenį bobnyčioj, ten, kur yra šventas vanduo. (Mano brolis, neva, taip pasigydė – I. Končiaus pastaba)
Nuo pasiutusio šuns įkandimo:
1. Pavirinti topolių pumpurus saldžiame piene ir duoti lakti. (Pateikė Anastazija Končienė)
2. Arbatos pokelio spindintįjį popierių sudeginti virtuvėje, pečiuje (ant kuknės) į žirnelius ir duoti suėsti ar į duoną įmaišyti. (Pateikė Grossaitė).
Pateikė Antanas Mykolas Končius:
Arielkai viduriuos užsidegus ir putoms pradėjus eiti pro burną, reikia primyžti burną.
Kai į akį koks krislas įkrenta, moka išliežti arba leidžia vėžio girną.

Pateikė Dzidorius Kazragis:

Nuo reumatizmo padeda barsuko taukai.

Pateikė Ontulis iš Gelingėnų:

Jei karvė peklaraupe serga, reikia jai išlupti iš uodegos nariukus (išimti kauliukus).
Kiaulėms greit dvasiot pradėjus, nukirsk uodegų galiukus. Padės.
Karvei strėnas nuleidus, reikia iškaršti lietuvį, nuleisti kraują.
Užaugus kaklui, reikia gerti šventintą vandenį.
 

Pateikė L. Tautkus:

Nuo gerklės uždegimo: katės šūdą gerti.
 

Pateikė Anastazija Končienė:

Jei kas apmirė, reikia jį pavilkti į kitą vietą – greičiau atsigaus.
Žegčioja žmogus – išgąsdink jį ir praeis.
Nuo ausų skaudėjimo gydoma motinos pienu. (Taip mano brolį gydė – I. Končiaus pastaba)
Įsipjovus ar įsikirtus, ant žaizdos uždedama pompotaukšlių, vortinklių, užpilama žemėmis.
Ant žaizdos užpila ir „vorielkos” (degtinės), kurioje yra palaikyti topoliai.
Nuo kosulio:
1. Aviečių arbata;
2. Rūkyti dilgėlėmis;
3. Ledinį cukrų ėst (valgyti). Ledinį cukrų padaro taip: cukrų iš vakaro apipila vandeniu ir iš ryto geria nemaišius naudoja.
Kai rankos ar kojos suskeldėja, reikia jas tepti pastijolka (šviežia grietinėle), muilu, žvaktaukiais.
Kraujui iš nosės pradėjus bėgti reikia aprišti mažąjį rankos pirštelį.
Vaistai nuo viduriavimo („trydos”):
1. Kiaušius iškepti pirkšnėj (atkasti ugniavietėje anglis ir į raudonus pelenus įpilti kiaušinį. Kiaušinius sumaišyti su pirkšnimis. Galima prieš kepant ir karčiųjų pipirų įdėti,po to tuos kiaušinius ligoniui duoti ėsti (valgyti);
2. Virinti spalius;
3. Duodamas marūnas, saulėkresliai, metilės suvirintos;
4. Degintas karvės ragas piene;
5. Kaulai deginti piene;
6. Silkę reikia valgyti;
7. Karčiuosius pipirus piene virinti, tik reikia žiūrėti, kad jų skaičius būtų neporinis.
 
Kai nebepasišlapina („nebepramyž”):
1. Duoti kiaulės pūslę:
a) vieni sako, kad reikia pavirinti ir tą skystimą duoti gerti ligoniui,
b) kiti sako, kad reikia paspaudyti į vandenį ir tą vandenį duoti gerti;
2. Duoti gerti varpučių arbatėlę.
 
Kai skauda dantį:
1. Pridėti juodo avino vilnos su medum. (Pateikė B. Grossas)
2. Taboko lapą prie kojos pritverti kryžmai (jei skauda kairiojoj pusėj, tai pritverti prie dešiniosios, jei dešiniojoj – prie kairiosios);
3. Smilkyti drigniais – uostyti jų kvapą pasilenkus ant torelkos (lėkštės) – kirminai iš dantų ima byrėti kaip avižos (Pateikė B. Grossas);
4. Sutrink kanapių galvelę su paraku ir uždėk. (Pateikė Senkauskis)
5. Pakramtyk žaltalankį (neva, karkliniuką) arba juo pakrapštyk dantį. (Pateikė Anastazija Končienė)
Nuo smaugų:
Sudeginti krupį (rupūžę), jo pelenus sumaišyti su medumi ir duoti valgyti. (L. Tautkus davė vienam sūnui. Padėjo. Kitam sūnui nebespėjo tokių vaistų sutaisyti.) (Pateikė Griušauskas, gyvenęs prie Kuršėnų)
Nuo rožės, išgąsčio, kai supunta (ištinsta):
1. Smilkyti rugių miltais;
2. Apibarstyti sudegintų plaskanių pelenais.
 
Nuo pjūties:
Išsunkus gerti šviežią vijoklės žiedą, pavirintą vandenyje. (Kai buvau mažas, mano mama tokia arbatra girdė – I. Končiaus pastaba)
Nuo girgždėlės:
1. Kišti į girgždančius ratus ar duris. (Daug kas yra sakęs)
2. Aprišti nakčiai su juoda šilkine skarele. (Pateikė Anastazija Končienė ir Valė Grigoulalė)
Kai nulūžta koks kaulas, pritverti gluosnio žievelių. (Užrašyta pagal Anastaziją Končienę ir daugelio kitų patarimus)
Kai gyvuliui kaulas nulūžta, dažniausiai duodama sūkaistą varinį pinigą. Varis, būk tai, nueina į perlaužtą kaulo vietą ir kaulai sukimba. (Pateikė Antanas Mykolas Končius)
Pateikė Urbonas:
Majaus vabalėlį su medumi duoda nuo pasiutusio gyvulio įkandimo. Veikia vienodai: tiek žmogui, tiek gyvuliui įkandus.
Springstančiam reikia kumščiu per nugarą suduoti.
 
Nuo šlapinimosi po savimi:
1. Suvyniot (apsiaust) drobule su „mėnuliu” ir įstumti prie svetimų žmonių. (Pateikė Anastazija Končienė);
2. Suėsti dvi gyvas peles. (Pateikė Dzidorius Kazragys);
3. Išvaksyt (subarti) bobnyčioj. (Pateikė pas Končius tarnavusi mergė);
4. Gerti vandens suneštas putas. (Pateikė Anastazija Končienė);
5. Gerti sumaltus karosų žvynus su degtine. (Pateikė Leonas Tautkus);
6. Pasergėti ir myžant pakišti bliūdelį (miegant, žinoma). Į tą skystimą įmaišyti petliavotų miltų, iškepti pyragą ir duoti suėsti ligoniui, žinoma, apie tai jam net paskui nieko negalima sakyti. (Pateikė P. Petrauskis);
7. Sumalti tarakonų ir juos gerti su saldymais. (Pateikė Julijonas Urnikis).
 

Užrašyta 1913 m. spalio 24 d.:

8. Zuikio šlapimą duoti gerti ( Pateikė I. Kentras);
9. Į Velykas nuėjus pasakyti: „Ir aš, pons myžaltaškis atėjau”. Jei kas atsakys: „Myžk kaip myžęs”, nepadės. (Pateikė Liudvisė.)
Užrašyta 1912 m. gruodžio 14 d. Pateikė Anastazija Končienė:
Nuo kosulio mirkyti kojas vandenyje, kuriame virė neluptos bulbės.
Įlindus rakščiai, reikia pasmilkyti marškinių audeklu – nesirožys (nekils uždegimas).
Nuo kirminų degina plunksnas ir duoda jas tokias sudegintas ėsti (valgyti).
Užsirožijus ir užsimilžus pirštui, kiša jį į karštą keptą cebulę – greičiau pratrūksta ir skausmą mažina.
Nuo dedervinės tepti rasa nuo lango.
Kai višta nepradeda dėti, jai duoda sūkaistus varius.
Kad kumelė po kokio darbo neišsimestų, duoti po saują visų grūdų: avižų, miežių, rugių.
 
Kad karvė po apsiveršiavimo geriau nusivalytų:
1. Zuikio taukais tepti gyvragį (ragą palei patį kerą);
2. Išvirinti marškonę giją ir duoti gerti skystimą, o pačią marškonę pritverti prie kryžkaulio.
3. Nagatkų arbatėle girdyti.
4. Į gėralą įgniaužyti virtų batvinių.
 
Kai degina rėmuo:
1. Nulaužyt ruginių šiaudų narelius ir bent porą burnoje kramtyti (Taip gydėsi mano mamos patėvis Kaunas – I. Končiaus pastaba).
2. „Ėd mane rėmuo”
„Aš turiu ką ėsti”
„Ėsk šūdą”. (Tą reikia paskui kartoti)

Užrašyta 1912 m. sausio 14 d.:

Sergant lieliša:
Užkišti alksnio šaką su lapais už aprumbo. (Pateikė Julijonas Urnikis)

Užrašyta 1912 m. sausio 19 d.:

Anastazija Končienė pasakojo girdėjusi Ješinskienę (Ješinskio iš Skruzdynų motiną) kalbant, kad žydas liepęs nuplauti vaiką ir tą vandenį supilti šeimynai į duoną – vaikas augs, o jei sirgo, – pasveiks.
 
Jei vaikai neauga:
1. Kūmais reikia pakviest ubagus iš špitolės;
2. Kūdikį reikia pakrikštyti senolio vardu. Taip padarė Skruzdynuose Ješinskis. Prieš tai jam per trumpą laiką buvo mirę 22 vaikai. Pakrikštijo Stouslelė (Stasys) – į senolį, ir paugo.
Ugniai atisradus, reikia plėnimis apsūdyti skaudančią vietą (ugnis dažniausiai atsiranda ant lūpų, atrodo kaip šašelis, nugramdyta vieta).
 
Nuo kosulio:
1. Suvirinti avižas su apyniais ir gerti;
2. Metylių lapus smulkiąja druska pasūdyti ir valgyti;
3. Pinavijų arbatą gerti;
4. Kaulo alėjką, išmaišytą drungname saldžiame piene, gerti;
5. Klevo žiedus suvirinus gerti;
6. Gerti Verionikų arbatą;
7. Karklavijas (auga prie upės, karklynuose) gerti.
8. Mirkyti kojas (įdėti druskos ir pelenų). Mirkyti kiekvieną vakarą.

Užrašyta 1912 m. vasario 11 d.:

Nuo kirmėlių:
1. Ievos uogas ėst;
2. Mėtras ėst;
3. Česnaką ėst (pratrydus taip pat padeda). Su druska ir duona ėst;
4. Listvininkus suraugint smetone (grietinėje).

Užrašyta 1912 m. gegužės 28 d.:

Nuo pjūties:
Juodas vilnas sulaisčius su degtine dėti vaikui ant pilvo;
 
Nuo virų:
1. Su alksnio pagaliu (degančiu) maišyt po gerklę;
2. Duoti ėsti kanapių grūdų.
 
Nuo liaukų:
1. Sumaišius užtriną, paraką ir druską tepti penzeliuku (teptuku);
2. Nupjauti po liežuvio „grūdelį”;
3. Ant sprando užrišti „užtrino šniūrelį” (tą, ant kurio užtrinas buvo pakabintas)

Užrašyta 1912m. gegužės 28 d.:

Kad paršeliai daugiau ėstų, duoti alksnių šakeles su pienu.
Nuo kosulio vėžių duoti valgyti.
 
Nuo raupų (randų):
1. Vištšūdžius suvirinti su saldžiu pienu;
2. Nupjauti uodegos galiuką ir įmesti paršelį į prūdą.
 
Žmogui nuo putmenų:
1. Vėžius gyvus sukimšti, išsunkti ir gerti;
2. Tarkuotų morkų sultis gerti;
3. Svogūnus supjaustyti ir sudėti į degtinės pusbonkę ir dar įdėti juodnotrynių šaknų.
Avies spiros – tinka gydantis susirgus plaučių uždegimu. Spiras reikia vienas suvirinti arba virinant dar įmesti bezdo, šermukšnių žievės.
Jei paleisi namie vėžį ir jis gaus padvėsti, ant jo užtūpusi muselė įkąs žmogui, ir jam prisimes vėžys (susirgs žmogus vėžiu)
Jei skauda dantis, reikia krupę iš po pastogės ištraukti, padėti ant įkaitintos plytos ir tą jos garą alsuoti, apsidengus galvą drobule.
Jeigu kiaulės neparšiuojasi, reikia giveldrekį į drabužį suvyniojus prie geldos galo prikalti. Prašalys (pašalins) pavydą. Kiaulės tada puikiai seksis.
 
Jei į akį įaugo miežis:
1. Apibadyti su miežiu;
2. Su musės pasturgaliu apibadyti;
3. Spauti į akį susirgusiajam nežinant.

Užrašyta 1912 m. gruodžio 26 d.:

Nuo drugio:
1. Grybų vandenį gerti (mano senolis yra gėręs);
2. Žalius vėžius su „vorielka” apipilti.
Nuo galvos skaudėjimo ant galvos dėti žemę iš po slenksčio.
*Nuo girgždėlės: kramtyt, kas žeimijnoj pats pirmas arba paskutinis.

Užrašyta 1911 m. spalio 26 d.:

Nuo geltos:
1. Veizėk į auksą;
2. Šikti tupint ir žiūrėt į nagus.

Užrašyta 1911 m. spalio 29 d.:

Kai vaikas naktimis neramiai miega ar krūpčioja, pasmilkyk nakvišomis arba aguonų galvomis. Pasmilkyk ir padėk po galva.
 
Nuo išgąsčio:
1. Katės šūdą gerti.
2. Lapės šūdą (Grossui davė Kuleckis)
3. Neva minkštas zuikių vilnas suvirinus gerti (Pateikė Kuleckis).
Nuo galvos skausmo gerti su medumi sumuštą baltąjį dirvomedį. (Pateikė Anastazija Končienė)
Užrašyta 1913 m. sausio 20 d.:
Kaklui užaugus:
1. Šmirą reikia pritverti arba net popierių, kuriame buvo šmiras;
2. Vilnonę kojinę pripilti karštų pelenų ir aptverti kaklą (sprandą)

Pateikė J. Urbonas:

Kad karvė jaučius apimtų, jai, ką tik apsiveršiavus, reikia duoti ėsti ant duonos užpiltos druskos ir apmelžti krekena.

Pateikė I. Končiaus sesuo:

Nuo rožės duoti gerti lapės šūdą, kaip kavą išvirinus. (Pateikė I. Končiaus sesuo)
Nuo kraujo ligos duoti gerti mėtos sultis su užperėtais kiaušiniais.
Kad karvės pienas negestų, pieną sunkti per Vainikus pašventintus rūtus.
Nuo šlapinimosi: zuikio kiaušinius sudeginti ir duoti gerti. (Pateikė J. Urbonas)

Pateikė B. Grossas:

Negalima maudytis upėje, ežere kol gegužė nekukuoja ir vanduo nepražydo – maudantis galima įgauti drugį.
Kol gegutė nekukavo, gyvuliams duoti išvirintą kirminą – bus sveiki, daug ės.
Jei karvė ar avis nupampo ir padvėsė – suėdė žaliąjį vorą. Gyvuliui ėmus pampti, reikia sugauti žaliąjį vorą, sutrinti jį rankose ir glostyti negaluojantį gyvulį ta ranka.
Ką tik susirgus džiova (sukata) reikia gerti arbatą iš susukto medžio.
Nuo kirmino įkandimo padaeda iš ausies bėgantis medus (siera). Juo reikia tepti įkandimo vietą.
 
Nuo suskio:
1. Maudantis kol gegutė nekukavo galima išsigydyti nuo suskio ir brontų;
2. Žiemą tris kartus reikia išsimaudyti eketėje;
3. Suėsti išvirintą kirminą (gyvatę).
 
Kai kaklas skauda, reikia pritverti šunšūdį, tik tokį, kuris per žiemą išbuvo ant kęso (kieso).
Kai kaklą užima, reikia smilkyti su krupiu.
Arkliams nuo užandžių duoti žmogšūdį, bonkėje sumuštą su žolėmis.
Susirgus rože, reikia gerti katės kraują, išleistą iš ausies.
Nudegus arba nusitvilkius, karvašūdžiu apdėti skaudamą vietą.
Vaistas vaikams nuo kirminų: išgramdyti iš cigarnyčės (tabokinės) taboką ir duoti sugerti su arbata.

Užrašyta 1913 m. rugsėjo 1 d.:

Kad dar ir kitą vaiką pagimdytų, gimdyvę reikia pagirdyti rabarbarų arbata.
 
Nuo pjūties:
Sugaudyt pusę stiklinės šimtakojų ir duoti su ricina. (Liudvisė)
 
Nuo dantų sopėjimo:
1. Keptą svogūną „dėti” kryžmai į ausį.
2.. Krienų pridėti prie rankos. (Pateikė Liudvisė Drungilalė)
 
Nuo rožės:
3. Dėti bleivosio su kiaušiniu ant mėlyno popieriaus (cukrinio)
Nuo Certaplaukio su miežio varpa sukti apie žaizdą. (Pateikė Liudvisė Drungilalė)
Rachitikus vaikus reikia taip mazgoti (plauti): įmesti neatakusius šuniukus į verdantį vandenį ir kiek pavirinti. Po to juos išimti ir tą vandenį atšaldžius iki reikiamos temperatūros maudyti jame vaiką. (Pateikė Barbora Stauskaitė)

Užrašyta 1913 m. sausio 21 d.:

Nuo saulės nudegimo plautis karvės sriutomis. (Kurše, Austėje, girdėjusi Barbora Stauskaitė)
 

VĖJŲ REIKŠMĖS

Šiaurės – vyras;
Rytų – sūnus;
Pietų – duktė;
Vakarų – motina.
 

ORŲ SPĖJIMAI

Pateikė Boleslovas Grossas:

Jei tetervinai iš ryto ulba, tai kitą jauną mėnesį šals, jei iš vakaro – bus šilta.
Jei 40-ies mučelninkų naktį šalo, tai šals 40 naktų, jei nešalo – nešals ir bus geras pavasaris.
Jei 40-ies mučelninkų naktį nešąla, tai bus šalnota vasara – pašaldys pasėlius ir pievas.
Jeigu lyjant iššoka burbulai ir ant vandens ilgai važinėjasi, bus ilgas lietus.
Jei paukščiai paskrenda anksti ir atrodo pavargę, bus blogas pavasaris ir visi metai bus blogi.
Kas Užgavėnių dieną toli eina ir daug važinėjasi, tų pasėliai paugs gražūs ir ilgi. Jei namie sėdi, menki tebus.
Kas pirmą kartą pavasarį pamatė kielę žemai, to pasėliai bus menki, vos iš žemės išlindę, kas užlipęs, sakysim, kad ir ant stogo kielę pamatys, to pasėliai bus aukšti, sulig stogu.
Parlėkusi kielė išspiria ledą.
Varlėms pavasarį atsigavus, jau galima tikėtis ir šilumos.
Kol negirdi budučio, tikros šilumos netikėkis.
Jeigu paukščiai lekia žemai, tai aukštai yra šalta, šąla paukščių pasparniai – galima tikėtis šalčių, o jei aukštai – lauk šilumos.
Rudenį, trečią dieną po to, kai pradeda lėkti gervės, galima tikėtis sniego, o pavasarį – šilumos.
Jei gražus oras, o šiaurėje apsiniaukę, bus blogi orai. Jei blogas oras, o šiaurėje nusišviečia, bus gražūs orai.
Jei dūmai aukštyn kyla, bus blogas oras, jei žemyn – geras.
Jeigu rasa nuo langų iš viršaus bėga žemyn, lauk giedro oro, jei nyksta ant langų – bus lietaus.
Jei Verbų nedėlia (savaitė) graži, tai Velykų nedėlia bus bjauri ir antraip.
Jeigu Velykų rytą gegužė užkukavo, bus gražus pavasaris, o jei ne – bjaurus.
Jei iki šv. Jono gražus oras ir sausa, tai po šv. Jono bus bjaurūs orai ir šlapia.
Avis reikia kirpti Kūčių dieną – bus gerų vilnų ir avys gerai vesis.
Koks vėjas bus Velykų antrą dieną, toks bus iki saulėgrįžos.
Jeigu Blovieščiaus rytą įšalo, tai 7 nedėlias rytmečiais šals.
Kol varna 3 kartus neiškrankė, tol nebus pavasario.
Jei gaidys iš vakaro gieda, bus oro permaina, jei ant žemės – pagada (giedra), o jei aukštai palipęs – lauk lietaus.
Jei jaunas mėnuo matomas kniūste, bus geras, žmonėms ir gyvuliams sveikas oras, o jei aukštinelkas – bus antraip.
Jei jauną mėnesį iki 3-4 dienų matysi, per visą mėnesį jis danguje švies (bus geras oras).
Jei ąžuolo obuolyje (pumpuriuke ant lapų) pamatai musę, tai ateinatys metai bus labai vaisingi, jei skruzdį (skruzdėlę) – lynoti, jei kiaušinį – vargani.
Šienaujant jei pelių lizdus randi (ir skruzdų malkutes) viršuje kerpių ar aukštokai žolėse, bus lynota vasara, o jei žemėj – sausi metai.
Jei ant medžių, tvorų, žolės yra daug voratinklių, bus gražus oras.
Kai naminiai paukščiai iš vakaro iki vėlumos žiravoja, iš ryto bus lietaus, o jei anksti sugula – gražus oras.
Jei lyjant vištos bėga nuo lietaus, neilgai belis. O jei lyjant ant lauko vaikščioja, ilgai lis.
Kiaulės neša kinį prieš šalnas, audras, o iki vėlumos čiužinėja prieš lietų. Anksti nugula prieš gerą orą.
Gandras neša virbus, mėšlus į lizdą. Iš kurios pusės užsikrauna, iš tos ateis blogi orai.
Kai vyšnios ir bruknės žydi antrą kartą, bus gražus ruduo.
Jei gegužė tekukuoja tik toli nuo namų, pranašauja blogą ir ankstyvą rudenį. Jei anksti nustojo kukavusi, ruduo taip pat bus ankstyvas.
Kai labai liepos žydi, bus lietinga vasara.
Jei šermukšniai labai žydi, bus lietingas ruduo.
Jei perkūnija pavasarį pareina iš šiaurės, bus šalti ir blogi metai, jei iš rytų – geri ir sausi, jei iš pietų – šilti ir geri, jei iš vakarų – šlapi.
Jeigu pirmoji perkūnija stipri (vodinga), tai per visus metus tokia pati bus.
Jeigu lyjant perkūnija nuėjo į šiaurę ir į rytus, po perkūnijos bus šalta, jei į vakarus ar pietus – bus šilta ir šlapia, oro permainų nelauk, kol nesugrįš perkūnija.
Kai per šienapjūtę mėlynuoja ir juoduoja dangus, bus lietaus.
Katė vemia prieš audrą ir blogą orą.
Senovėje laikydavo į sieną įkištą sausą, tievą (ploną) eglišakį, nes prieš gerą orą jis pasiriesdavo, o prieš lietų nusvirdavo
 
REIKŠMĖS
 
Pateikė Boleslovas Grossas:
Jeigu valgant žmogus užspringo, jam kažkas pavydėjo. Jeigu valgant, geriant maistas pasiliejo, į svečius kažkas skuba.
Jeigu blakstienas niežti, netikėtai gausi prigerti (kiti sako: išgirsi nelauktą naujieną).
Jei dešinioji ausis skamba, išgirsi netikėtą naujieną, jei kairioji – pati tokią naujieną pasakosi.
Jei dešinioji ranka niežti, pinigų išleisi, jei karioji – pats pinigų gausi.
Jei dešiniosios rankos nagai žydi, dovanas kitam duosi, o jei kairiosios – pats dovanų gausi.
Jei gegužė užkukavo turint pinigų, visus metus pinigų turėsi.
Jei katė subinę laižo, tai moteriškė ateis, jei kojas ir kitur kame – vyras ateis.
Jei nori arklį laimingai parduoti, tai prieš jomarką jį šerk pasturgalį atsukęs į šiaurę, o paskutinę naktį prieš jomarką atsuk arklį prieš tą pusę, į kurią vesi.
Jei į jomarką arklys nelinksmas eina, tai bus neparduotas.
Jei myš, tai grįš, jei šiks, tai nebliks.
Kol žvaigždžių sietas neleidžiasi į žarą, žirgo neleisi ėsti į balą.
Negalima duoti geram draugui ir jauniesiems šventų daiktų – susipeš, labiausiai jaunieji.
Kitam negalima dovanoti aštrių iš metalo padarytų daiktų (spilgų, adatų, peilių, žirklių) – badys viens kitą ir išmetinės visą amžių.
Jei moteriškė motina liko (pastojo) į jauną mėnesį, tai gims duktė, o jei į pilniją – sūnus.
Jei voras leidžiasi ar atbėga – atneša laimę, jei bėga šalin – nuneša laimę tolyn.
Iki Žolinės negalima obuolių valgyti – apteksi skauduliais.
Kūčių duonos negalima valgyti – apteksi utelėmis.
Jei užsinorėjai nelaiku miego, bus svečių ar lietaus.
Jei moteriškė sau nagus griaužia, nevesk jos: priešingu atveju ji tave visą amžių griauš.
Išsišukavus galvą, iššukuotų plaukų negalima išmesti – nusus plaukai, liks kaip nusvilę, nušiurs. Juos reikia sudeginti.
Galvos negalima plauti jauną mėnesį – utimis (utelėmis) apteksi.
Vorai – Panos Švenčiausios darbininkai ir verpėjai. Kai voratinkliai krenta žemyn, Pana Švenčiausia laimina žmones.
Jeigu kam nors akis traukia, tai veikiai (greitai) ką nors iš artimų giminių ištrauks (mirs).
Jei kas užspringo, žinok, kad pavydėdami vaišino.
Jei paleisi gyvą vėžį, ir jis kokiame urve padvės, tai į tą vietą trenks perkūnija.
Pilant arbatą arba kavą, neplauk stikliuko, išplausi savo laimę, pinigus.
Ten, kur stovi (gyvena) gandrai ir balandžiai, ten gyvena geri žmonės.
Jei kuriais metais per šv. Lauryną nelyja, būna daug gaisrų.
Gegužė nustoja kukavusi tada, kai užlesa miežių varpų – užspringsta.
Negalima nešioti gintaro karolių (net spilgos), – pasensi. Ir perkūnija gali trenkti.
Ligonis susipurtino – smertis (giltinė) pažiūrėjo į dantis, ar geras bus ar ne.
 
Pateikė Anastazija Končienė:
Jei gegužės mėnesį sninga, tai sako, kad „gegužė kepsnį kepa” (Anastazija Končienė taip pasakė, 1911 m., kai ėmė snigti gegužyje. – I. Končiaus pastaba)
 
Užrašyta 1913 m. birželio 24 d.:
Kelintą jauno mėnesio dieną nutrauksi veršį, tiek metų turėdamas jis ves.
 
Užrašyta 1913 m. rugpjūčio 27 d.:
Jei gimdo jauną mėnesį, pagimdo dukterį. Sesuo tokiu laiku gimdė ir pagimdė.
Jei višta negali kelias dienas iš eilės padėti, o pažiūrėjus atrodo kaip dėsianti, reikia ją pervaryti per vyriškų kelnių rietą.
 
Užrašyta 1922 m. gegužės 7 d.:
Dotnuvos dvaro laukuose yra kapinės. Yra čia labai senas kryžius. Ant jo išlikę užrašai, tik sunkiai beišskaitomi;
 
1. Parašas: a. S. P. 1887 R. Marcian Ciahono
2. 1889 Antoni Ciahono wicz  Zundo
3. S. P.  Wincenty newerdofs ki Umar 1891 R
 
ATSITIKIMAI, ANEKDOTAI
 
Užrašyta 1913 m. sausio 8 d.:
Kunigas (kun. M. Stasiulionis) iš Lietuvos keliamas į Žemaičius. Važiuoja iš stoties į Plungę. Atvažiavo. Vežėjas klausia: „Ar į klebono jiepkę važiuoti? Ir sužinojo, ką reiškia „jiepkė”, ir dar klebono. (1910 m. papasakojo M. Stasiulionis)
Kunigas M. Stasiulionis „spavėdoja”. Mergaitė sakosi turinti dar vieną nuodėmę, tačiau bijanti pasisakyti. Pagaliau pasako: „Su vaikiais jiepkie galavaus”. O kunigas: Nežinojo jis nei „jiepkės”, nei „galavaus” reikšmės. (1910 m. papasakojo Stasiulionis)
Kunigą perkelia į naują vietą. Čia žmonės ginčijasi, po teismus tąsosi dėl jiems priklausančio miško ribų. Kunigas per pamokslą liepia jam pristatyti (atvežti) pilną vežimą kekšių. Anot jo, kekšė – ženklas, turbūt mūsiškė „pukštė”. (Apie 1909 m. girdėjau iš J. Balčikonio – I. Končiaus pastaba)
 
Užrašyta 1913 m. rugsėjo 2 d.:
Gaspadinės skundžiasi šeimynai ištvirkais: „Manieji, – sako, – jau net kiaušiu sriubos nebnor srėbti”. „O manieji nė vėžių sriubos nebeėda”, – atkirto kita. (Pateikė Juozas Kazragis)
 
Užrašyta 1914 m. kovo 13 d.:
Kartena. Senukas eina išpažinties. Net du kartus kunigas pasakė „pakutos”. Senukas vis negirdi.
– Su ausimis, – sako kunigas, – klausykis!.
– 0 je, kad tie vargonai kaip velniai kriok!” (Papasakojo Liudvisė Drungilaitė)
 
Užrašyta 1912 m. birželio 6 d.:
Jonas Urbonas buvęs teisėju Žarėnų valsčiuje. Zolkus Sideriuose, palei Laukosotą, susitiko su vaikais. Vaikai jį mušdavo. Kartą sumuštas atėjo į valsčių prašyti, kad teisėjai leistų jam čia pat įplakti sūnų. Leido. Išsivedė į stainalę, pradėjo mušti. Kilo lernius. Toliau ši žinia pasiekė ir paredninką. Šis tik susijuokė, nes pats buvo plakti gavęs ir dar gyrėsi, pasakojo visiems…
 
Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 15 d.:
Jėzus ėjęs su šventu Petru. Užėjęs vakaras. Jėzus ir klausia Petro:
– Kur eisime nakvoti: ar į budynę, ar į veselę?
Petras atsakė:
– Į veselę.
Nuėjo. Paguldė juos prie durų. Petrą vis kniopščioja muzikantai, nes jis gulėjo pakraštyje.
Šis skundžiasi Jėzui. Jėzus jam liepė atsigulti pasienyje. Visvien jį knėpsčiojo
Kitąsyk užėjo Jėzus prie biednos bobelės ir prašo duoti pavalgyti. Ši sako, kad neturi, ką duoti. Užkaitė mažą trikojuką. Viena karvė – pieno mažai. Liepė Jėzus užkaisti vandenį. Užkaitė, pradėjo bėgti. Ir pribėgo pilnas trikojis. (Papasakojo Anastazija Končienė)
 
Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 16 d.:
Kunigo „purmonas” kinko arklius. Davatkos klausia, kur važiuos.
– Vešiu velnių kupčių. Jūs, davatkos, prirenkate velnius, o kunigas per išpažintis atperka juos. (Pateikė Boleslovas Grossas)
 
Užrašyta 1911 m. spalio 29 d.:
Jūzapienė Mockienė augdama girdėjusi dviejų vaikų kalbą. Vienas iš jų buvęs bajoras, kitas – mužikas.
Mužikas valgo duoną ir sako bajoriukui:
– Jūs duonos neturit, mes turim.
– O mes visi esame bajorai, – atsako jam antras.
 
Ateina čigonė ir jos duktė burti. Čigonė žada pasakyti visus šeimininkų priešus ir už tai prašo lašinių. Gavo tų lašinių ir sako:
– Viso gero! O čerauninkai – aš ir mano duktė.
 
PASAKOS
 
Pateikė Boleslovas Grossas
 
Kodėl Kanapis du kartus dirbamas
Kartą Jėzus ėjęs ubagais ir kanapių rovėjų paprašęs „alužnos”. Rovėjos pasakiusios neturinčios laiko jam ko nors paieškoti. Jėzus joms atsakęs:
– Du kartus dirbsite tą darbą.
 
Epušė
 
(Apie tai, kodėl epušės lapai dreba)
Žydai visur ieškojo Panos Švenčiausios. Ši nuo jų bėgosi. Lijo. Nubėgo po epuše. Užlipo ant varlės. Prašė jos niekam nesakyti, kur pasislėpė. Tai girdėjo piktvarlė (rupūžė).
– Aš, – sako, – pasakysiu, kur pasidėjai.
Eina žydai. Rupūžė ir sako:
– Aš žinau, kur ji, aš žinau, kur ji…
Žydai atėjo. Pažiūrėjo, ką skreite turi pana Švenčiausia. Ši parodė jiems skreite nešamus kviečius. Jie ir pamatė kviečius.
Kaip tada pana Švenčiausia drebėjo, taip dabar dreba epušės lapai. O rupūžė liko prakeikta.

PAPROČIAI

Rugiapjūtės pabaigtuvės
 
Užrašyta 1912 m. liepos 31 d. Papasakojo Magdalena Norkienė iš Žvirzdalių kaimo. (Ji buvo Einikio įnamė, o Einikis buvo Viešniauskio nuomininkas – I. Končiaus pastaba)
Sakydama „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus” įeina moteris, nešdama ant lėkštės padėtą iš rugių varpų nupintą vainiką, kuris yra apdengtas balta nosine (skepeta) ir pradeda oraciją:
Štai įeinu neznas į namus tavo, kurs buvau išmestas, išbarstytas ant pusčių laukų, ant šalčio kentėjimo. Buvau sušalts kaip balta nala apkalts: išaušo diena linksmo pavasario, išėjo gaspadoriaus aplankyti to keleivio savo, atrado nuvytusius ir nugeltonavusius. Parėjęs tarė prietelkai savo: „Smūtna ir skrumna su ta Dievo dovana. Antrą kartą ėjo aplankyti – atrado bekilstančius ir bežaliuojančius. Parėjęs prietelkai tarė: „Ak, linksmesnis dabar tas keleivis mūsų”. Tretį kartą aplankyt atėjo, atrado pribrindusius ir pageltonavusius. Tarė prietelkai savo: „Storosmas žalnierių ant nukirtimo ir panelių, baltūm galvūm ant sukrumpavojimo. Ne vieno, kurs bus pasilikęs, ir tas bus suieškots”.
Nudengu kaip žvaigždę, parodau kaip saulę – būk loskavs (malonus) priimti tą brangų keleivį. Ne ant ilgo čieso, ant trijų arba keturių nedėlių. Sueis zrenčni kavalieriai su pusantro pagalio – padirbs atskyrimą šiaudams nuo grūdų.
Priėmus javų vainiką:
Kada buvai loskavs priimti tą brangį keleivį, tai būk loskavs ir ant pasilkos: sūrių kapą, sviesto paską, duonos kepimą, pyragų vežimą, vorelkos bosą (degtinės statinę), kleckų lig nebvorint, plėcių ant pauliavojimo nuo saulės užsileidimo iki patekėjimo.
Pasisveikinimas Velykų rytą
 
Užrašyta 1912 08 16. Pateikė B. Grossas:
Aš esu mažas žiogelis,
Panos Marijos kazokelis,
Žengiau į tą daržą, kur Kristus žengė,
Dangus trimpavojo,
Pekla vajavojo.
Velykų rytą
Lelija pražydo –
Ne dėl manęs vieno,
Dėl viso svieto
Amen–Alleliuja!
 
Įvairuose leidinuose paskelbti Igno Končiaus spaudai parengti tekstai

 

Kaip spėjamas oras
 
Jau Babilonijos bokšto statymo metu žmonėms rūpėjo atspėti bent rytdienos orą. Britų muziejuje yra tų laikų molinės lentelės su įrašu, kuris kalba apie tai, kad tuo tai metų laiku bus toks tai oras, kai Sebat’o mėnesį krinta iš dangaus akmenys. Tai maždaug atitinka mūsų krašte spėjimus: „Jei per Visus Šventuosius taušk, tai per Velykas pliaukšk” , arba antraip – „Jei per Visus Šventuosius pliaušk, tai per Velykas taušk” . Atseit, apie ryšį kalbama: kai ruduo ankstyvas, tai ir pavasaris ankstyvas, ir antraip.
Kristus gerai pažino savo tautiečių papročius, mokėjo klausytojus įtikinti, darydamas gražius, suprantamus palyginimus. Jis kartą pasakė: „ Ir jūs sakote, jei vakaruose ūkstosi, lietaus bus” . Lietuvių orui spėti žymių yra surinkta arti tūkstančio. Gal jau visiškai skirtingų tebus apie keturis–penkis šimtus. Orui spėti žymės įtraukia į savo ratą ir dangų ir žemę, ir jūras – mares, ežerus – upes, miškus – girias, klanagūbrius – daubas, pievas – laukus, gyvulius – paukščius, mašalus – vabzdžius, medžius ir krūmus, augalus ir gėles, ir, žinoma, žmogus ir pats savęs, kaip ir visada, ir čia nepamiršta.
Ir įrankių yra prisigaminęs, kad geriau už kitus orą atspėtų. Papraščiausia priemonė bene tik ši: iš šiaurės pusės tarp pastato sienojų papastogėj įkišta nubirusių skujų laiba egliašakė, savo pariestainiais šakučių galais aukštyn. Prieš blogą orą ji kiek nuknemba, prieš gerą – pasiražina, pastyrsta, pasiriečia aukštyn.
Arba: susuka gerai išplautą avies žarną, vieną jos galą aklai įveržia, o antrą nutęsusį, paleidžia sukaliotis, dar ką prikabinę, kad galėtų susisukimo ar pasisukimo pakitėjimus geriau įstebėti.
Pritaiso šventalėlį, kuris išeina iš savo namuko melstis prieš Nukryžiuotąjį, kai geras oras, o kai oras blogas, traukiasi atbulas pro namuko angą.
Vienas mano geras pažįstamas kaimynas, išsikalbėjus apie visokius žmones, dar visokesnius jų papročius, apie gerus ir blogus kaimynus, apie įdomią senovę, bevaikščiojant po kiemą, rodydamas į viena krūmą sako: „Ir sakysi, kad čia be pikto apsėdimo. Va, žiūrėk!”
Ir kas gi ten? Važiavęs jis žiemą giliu sniegu miške su rąstu; užkliuvusios šlajų gaktos už kelmo. Arkliai mano, sako, buvo geri. Aš jiems kiurkt su botagu, arkliai tyst, voga (branktas) traks, dar ir strangas (pakunktis) nutrūko. Pasiėmiau, sako, tą vogagalį su tuo strangagaliu ir, parvažiavęs– velniais apkrovęs, sviedžiau va, į šitą krūmą. Šlapio strango galo pliekos užsiviniojo ant šakos. Voga kabo už vieno galo pasieta, o nulužusysis galas kiek pakylai svyruoja. Sako, kai oras eina į gerą pusę, tai šis vogagalis, rodo va, į aną gerąjį kaimyną, o kai oras eina į blogąją pusę, tai ima suktis į tą mano kaimyną. Va, sako, juk atsimeni, žinai pats, koks jis yra. Sako, kai vyras išeina į žyrą– arklių vogti, tai žmona su ašaromis kelklupsčia prieš Apvaizdą meldžiasi, kad Dievas vyrui padėtų.
Ir čia ta pati priežastis, kaip su ta šakele ar su avies žarna. Dar geriau būtų tokioms priemonėms pavartoti neišplaukusios avižos varpos plaušelius. Išvyniok iš lapo, susuk, išdžiovink, tai tikrai turėsi patį jautriausią gigroskopą (hidroskopą) – drėgmės kitimo rodytoją.
Pirktiniai gigroskopai, mokslo pripažinti, yra padaryti iš moters plauko. Išvirina moters plauką (dabartinių kirptinių moterų plaukai šiam reikalui nebetinka, nebetinka ir išbalintieji su vandenilio peroksydu lino spalvos plaukai ar šiaip dažytieji, – tai jau yra plaukų lavonai, bet jau nebegyvi plaukai) , gerai išplauna nuo riebalų ir stebi plauko pailgėjimą.
Žinoma, langinyčia žiemos metu cypia prieš darganą (vėjo atmaina turi būti), apsuodėjusio katilo suodžiai ima degti prieš atodrėkį, katins lenda į krosnį, zylė apie langus švaistosi prieš speigus ir t. t. ir t. t.
Gaidys, tas oro pranašas, daug pasako. Jis moka nugiedoti orą. Ir tikra teisybė. Mat, gaidžio kaulai tuštviduriai, jie ypač gerai jaučia oro slėgio kitimus, o nuo oro slėgio, sako, oro būklė pareinanti. Paimk kaulą ir pūsk į kaulą orą arba čiulpk orą lauk – gali gaidį negyvai nugiedinti.
Labai didelis skaičius oro kitimo žymių yra visiškai suprantamos, besiramstant šių dienų meteorologijos – atmosferos fizikos – oro mokslo duomenimis.
Tas mokslas kalba šiuo atveju apie tam tikrus sūkurius – ciklonus ir anticiklonus. Tai panašus dalykas į „vilkiukus” , – vasaros metu kelio dulkės prieš audrą sukančius, rudenį lapus įsukančius. Tik čia tie, sakysim, vilkai labai dideli. Jų skersmens išneša daug – daug kilometrų, daug šimtų kilometrų. Pagrindinė čia priežastis oro slėgio nevienodas susiskirstymas. Ypač tie anticiklonai ilgai tveria ir pastovūs. Jie iš rytų ateina. Vakarų tie vilkai – ciklonai įsibėgėję daužo – daužo tą milžiną anticikloną ir nenugali, kol jam pačiam baigtis neateina galas. Aš čia tikrai apie orą kalbu, bet ne apie ką kitą.
Pastaraisiais metais ėmė kalbėti apie vadinamąjį poliarinį frontą (Bjerkness, Švedija). Neikim tuo keliu, pakliūtume į nepakeliamą tokiam straipsneliui klausimą, tik tam tikriems, ne visiems mėgėjams, teįdomu.
Aplamai imant, šių dienų mateorologijos mokslas teįspėja orą tik 75 %. O mes norime kiekvienai vietai bet kuriuo metu orą žinoti. Tokiam reikalui reik itin daug medžiagos prisigaudyti ir iš labai plačios padangės ir tuo pačiu metu (sinoptika). Tai nėra įmanoma. Dėl to pasiieškokime kito kelio.
Anos sakytosios priemonės tinka. Jos beveik barometras. Tai jau gerai jų bent vieną turėti. Bet dar reik, viską – viską aplink stebėti. Kaip musės, kaip vorai, kaip ir kurie paukščiai elgiasi, kaip kinta vėjas, kokie plaukia debesys, kaip šlama epušės lapai, kaip girgžda palūžusi seno topolio šaka, kaip upelio krioklys šniokščia, kaip girdisi tolimos bažnyčios varpas, drėgsta druska, nuo lašinių varva, kaip naminiai paukščiai, kaip gyvuliai elgiasi, kaip pats jautiesi, ypač, jei turi kokį kada nulūžusį kaulą, ištemptą sausgyslę ar raumenų skausmus. Čia gali padėti artimiausiam laikui gyvenamajai padangei orą atspėti.
Atspėti, koks bus ruduo, kokia žiema, koks pavasaris ar vasara, irgi galima, žinoma, aplamai imant. Tik jau netenka sakyti: kokia žiema, tokia atitinkamai ir vasara. Jei žiemą kurią diena snigo, tai vasarą atitinkamą dieną lis, laužiant metus per Kalėdas ir Šventą Joną. Kitur, sako, kad žiema eina pagal vasarą. Kas kam skaud, tas apie tai ir kalb.
Geriausia šiuo atveju yra stebėti iš rudens, kaip ruošiasi žiemai medžiai, kokius pumpurus krauna, kaip greitai numeta lapus. Kokius lizdus suka žiemai ežys, kaip išlekia žąsys, gervės. Vasarai – iš kurios pusės savo lizdą moliais išlaisto ir stogą užkloja šarka, kaip parlekia pempės, žąsys, kaip žydi medžiai, žolės, kokius lizdus įsitaiso laukinės pelės, kaip ruošiasi kamanės ir t. t.
Manau, suprantate, kad čia kalbama apie fenologijai rūpimus klausimus.
Pastabumas visur reikalingas, ypač jis tinka norint susigaudyti oro kitimuose. Stebėk pačią gamtą, stebėk jos reiškinius – jos kitimus, ir nebebūsi jos svečias. Susigaudysi, kiek tau reik, tavo paprastiems gyvenimo reikalams. Norint daugiau žinoti, reik knygas storas skaityti, reik pabūklų turėti, reik sukumpti – sulinkti, kol moklslo žinias sukaupsi. Juk mokslas šiuo atveju tas pats žinių kaupimas, tų žinių derinimas. Žinoma, kiek pasmailinti akį, ko ji nebeįmato, tam tikras mokslas padeda, ko ausis nebeįgirdi, tam tikras garsiaklausis nugirsta, arba akiai parodo.
Sau pakaks, jei akylai stebėsime, ausylai klausysimės, jautriai viską seksime – nieko nepraleisime, neatsižvelgę, nepagalvoję, nepasvarstę.
Gamtos kūnų ir jos tų kūnų kitimų stebėjimas, svarstymas, derinimas jau yra tarsi išmintingų mintintojų, garbingų mokslininkų, visą savo amžių stebėjusių, panaudojusių per amžių – amžius kitų pasiekimus, prirašytų knygų skaitymas.
Skaitykime pačios gamtos nuolat rašomas knygas, stebėkime pačią gamtą, pragiedrės kiek ir „oras” .
 
Gyvuliai atspėja orą
 
Senovėje žmonės, be kitko, oro atmainas spėdavo ir iš gyvulių bei paukščių „pranašavimų” . Mūsų kaimo papročiuose yra gausu oro atmainų spėliojimų iš įvairių gyvių elgesio. Štai kai kurie jų būdingesni:
Avis bliauna prieš didžiuosius šalčius.
Gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti.
Į akis musės lenda prieš lietų.
Jei katė guli šalia krosnies uodegą nuleidusi, tai greitai lis.
Jei vemia katinas, bus blogas oras.
Jei varna žiemą žiūri tupėdama į pietus, tai bus atodrėkis.
Jei vasaros vakare karvės iš tvartų griaunasi, tai ryte bus geras oras.
Jei žąsis galvą laiko po sparnu, tai greit speigas užniks.
Jei kirmėlė ėda žiedus nuo obelų, tai ateinanti žiema bus gili.
Jei kuosos kranksi, bus šarma.
Jei katė nagais drasko lovą, kėdę ar stalą, bus dideli vėjai.
Jei vakare uodai „pipirus grūda” (laksto žemyn ir aukštyn) , tai ryt bus saulėta.
Katė žoles ėda – lietų pranašauja.
Perkūno oželis rėkia prieš lietų.
Varlės iš vakaro kurkia – rytui giedrą neša.
Volungės prieš giedrą klykia.

Prieš geras penkias dešimtis metų

(Apie pasninkus, Kučuų, Kalėdų valgius ir kt.)

Be mėsos be pieno. Be mėsiško valgio, be pieniško valgio. Taip kas penktadienį. Dar prieš didžiąsias šventes, pvz. prieš šv. Joną, prieš Sekmines ir t. t. Dar prieš metų ketvirčius – trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais. Nors sakydavo, kad nuo Velykų iki sekminių pasninkų nėra. Visa gavenė, nuo pelenų dienos, baigiant Velykų šeštadieniu. Nieko nevalgoma prieš Velykas, nuo ketvirtadienio maždaug 10 valandos iki šeštadienio tos pat valandos.

Adventas. Nieko mėsiško, nieko pieniško trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais. Kūčių dieną net nieko nemalto. Ir duonos tą dieną nevalgyk, utelėm apteksi. Virti grūdai – žirniai, pupos, kviečiai (mano gimtojoj padangėj kviečių nesėdavo – neauga), sausai virti, valgoma su pasaldintu medum vandeniu.

Kaip tik advente, jei ne prieš adventą, pjaunamos avys ir kiaulės nelašininės. Avių kogalviai, pilveliai. Vėdarai, kresnos, plautinės dešros. Jų gana daug ir jų ilgai nelaikysi. Kruvainiai jau sušalę ir išsistovėję, riek ir, jei ne perdaug įšalę (atriekus nežvilga), valgyk su rūgusiu pienu, su sampiliniu pienu, kiek sviežrūgiu praskiedus, arba kiek pasukom, žinoma, grietinė čia pirmoj vietoj. Karvės advente užtrūkusios, jau pradedamos kilnoti, – suves tik apie Grabnyčias.

O čia tos sausos dienos, taip ir lauki Kalėdų rytmečio ilgai svajoto šiupinio, su kiaulės uodega, su kiaulės ausim. Tai pavilga, tai valgis. Toj kruopų košėj tie žirniai kaip parvarai kokie pūkš ir pūkš greta ausies kremzlių ar kiaulės kojyčių kremzliukų.

Prisivalgai, prisikramtai, iš arotų parėjęs, ir juokauk sau. Susilažina, pavyzdžiui, terankyj ant triobos kopėčiom sunešti visus kiaulės kojos kauliukus po vieną, ir dar kad neprasijuoktumei, o čia visi iš juoko aplink tave raitosi, žvingauja, pilvus susiimdami. Bra, lažybos– nejuokai. O reik, kad net nešypteltumei. Ir suneša, kuris susikaupęs moka išsilaikyti, svetimu juoku neužsikrėtęs.

Žinoma, visi švarūs Kalėdų pirmąją dieną, vakar viename kubile išsimaudę, pirma vyrai, paskui moterys. Triobą itin pritaško muilino vandens. Ypač, kai vyrams trenka galvas. Tai daroma šiuo būdu: vyras marškinius nuleidžia iki juostos arba visai nusivelka, atsiklaupia ant žemės, klumpius išsispyręs, užsikvempia ant kėdės ir galvą įkiša pro tinkamos šiam reikalui kėdės atkalkio apačia. Po galva mergaitė pastato kipelę su šiltu vandeniu, primuilina galvą, trenka, maždaug kaip prieš kerpant avį prūde.

Čia ir juokų prikrečia. Kits trenkančiai mergaitei, pro šalį eidamas, gnybteli. Ji pamano, ar bent nuduoda pamaniusi, kad tai trenkamasis, ir čiopt su muilina ranka už veido, – čia pradeda trinkti. Tas visvien turi kniubuoti, ramiai, nes tik pasuktą galvą vos pakišęs po kėdės atkalkio, taip greit neišsisprudulsi, o muilinas vanduo nuo galvos jau ir be to pakankamai akis griaužia.

Kaip plaunasi moterys, vyrai to nežino, ar jos kita kitai trenka galvas, ar trina nugaras. Bet išsimaudžiusios jos pasidaro nebe taip baugščios ir ilgai prie šiltos krosnies šukuojasi, pina bizus. Taip būdavo. Ir saugai, kur padės iššukuotus plaukus. Nesirodo, kur dedančios. Į ugnį nemeta, gali nušiurti gražūs plaukai. Ir šepetyj nepalieka (tokie savotiški šepečiai, iš baltų senų kiaulių sketeros šerių padaryti) , išpešioja net po vieną plaukelį, gali suaugti plaukai, gali kudlius įsimesti. Dažniausiai įkiša kur į kokią sienojaus skylę ar tarp sienojų. Radęs, išveli, ištiesi ir nusiviji botagu patauškus. Tai irgi negera, svetimus plaukus sutraukyti ir vėjais paleisti, plaukai nuo to plonėja. Išmesti kur laukan irgi nedera, tie patys vėjai išnešios. Paskui nebesuvaldysi vėjo vejamų plaukų, ir į paukščių lizdus įsuktų, ir būsi vis pasišiaušusi – papurusi.

Plaukai turi kaip merktiniai linai žvilgėti, – tai juos plauk, šukuok, ir iššukuotuosius taip paslėpk, kad niekas, bent tau pačiai matant, jų nerastų.

Plaukų žvilgesiui sudaryti, išplautus plaukus perplauna raugtų burokėlių vandeny. Taip ir padaro, Kūčių vakarą besitvarkydamos. Šiuo metu nepanaudosi nei užtvilkytų beržo tysiuolių, nei apynių vandenėlio. Paprastai tik apdairesnės iš anksto pasirūpina bruknų lapelių ar šundriekų užsivirinti. Tad, lieka tik burokų skiedinys. To skiedinio pakanka, nes burokėliai jau kiek apvalgyti, ir atliekamo skystimo netrūksta.

***

Sako, pats mačiau, kaip vakar Kūčių vakarą apie dvyliktą valandą mamunėlė, plika išsidariusi,

tik į vieną paklodę įsiviniojusi, pamažėli iš triobos išėjo, kad nė durys nesugirgždėjo, nė klembaris nesutarškėjo, nė Rudis nesulojo. Išėjo pamažėli, apsidairė, ir vis greityn ir greityn prie tos saldinės obelės pas roupės. Padrikiai įsilipo į medį, rodo į dangų pirštu ir pusbalsiu skaito, – vis kas dūris į dangų, tas skaičius. Mat, žvaigždes skaitė, kad obelėj tiek obuolių užderėtų, iki kiek suskaitys.

***

Va, sako, ir tėvelis vakar vakare vienas pats pasišovė eiti karvių apžiūrėti, arklių prie girdyklos nuvaryti. Mėnesiena buvo, matyti aiškiai. Mano kamaros sienojų samanos išbirusios, aš kaip per rėtį matau, kas laidary darosi. Prie arklininko durų užpūtė žvakę, durų staktoj iš vidaus pusės apčiupinėjo prikaltąjį kryželį. Iš pabalkio virš užėdžio nukabinęs jau beveik visai išpendėjusią šarką išnešė lauk, nusmaukė vortinklius, nupūtė dulkes, patikrino pasaito stiprumą ir vėl įnešė į tvartą. Šaltoka buvo, arkliai greit grįžo nuo girdyklos, ir šarka tarsi nauja, arba naujai palaiminta savo paskirčiai, vėl ėmė kaboti ant arklių galvų iki kito patikrinimo.

Trumpiau tetruko prie karvių; mėnulis tiesiai į duris, visas karves, matyt, pamatė. Šarkos čia nekabinama, nė šeško griaučių čia paprastai nesimato, – juk karvės užandėmis neserga. Išeidamas iš karvininko, tik čiuptelėjo tą staktos vietą, kur paprastai kryželis prikaltas.

Taip aš viską mačiau pro kamaros sienos plyšius. Gerai, kad nepustė.

***

Vaikams per Kalėdas gera – vyresnieji bendrauja. Ir prie gyvulių kartu pasiima, ir pakalbina; nekliudai, negaišini, kaip prastą dieną. Kartais ir nuo kalno rogutes pstūmėja, ar net įsirangę į tavo rogutes ir tave patį ant kelių paima. Vakare didieji melninką, primestinę kortom palošia.

Vežimą belošdami susikerta, o kai vieni vyrai, tai ir kiksą juokais pasibardami sumeta. Mergaitės su vaikais tėviškę lošia, tik gaila, kad tos kortos tik iki devinkės, – norėtumei pamėginti susigaudyti toj didžiojoj kaladėj, su tuom šeškėm.

Pasakų vaikams, naujienų, per arotus visokių įvykių nakties metu aplink bažnyčią atsitikusių papasakoja. Beinant naktį į arotus kaip vilkai apnikę. Kaip sena – sena senikė, dar jauna būdama, pamačiusi visą vilkų rują ir tai gryname lauke. Kito nieko jai nelikę, kaip tik susitūpti ir apsimesti negyva. Mat, vilkai drausmingi tuomet, ką padaro pirmoji, tą ir visi kiti daro. Tai, kad ji nuėjusi į miestelį, visi šunės nuo jos bėgę, uodegas pasraudę, ir kaukę, ir bažnyčioje apie ją buvęs platus tuščias ratas. Jai buvęs vienas šonas sudrėkintas kiaurai. Ką padarysi, bi tik nesudraskė.

***

Kalėdų pirmos dienos vakare išmoka samdiniams algas. Pašnekina, kuriuos yra numatę kitiems metams pasilikti. Kas nori dar antbuti, bent iki Trijų Karalių, kad paviršį gautų. Nepadoru išeiti jau per pačias Kalėdas. Abi pusės kartais jau taip yra nepatenkinti, kad vieni neprašo, kiti nebūna. Bet ir be paviršio išeiti negera. Vis tiktai – duonos kepalas, lašinių koks trejetas svarų, avino petys. Beviešint pas tėvus yra ko valgyti – juk prilygtus grūdus ir bulves nusikasę anksčiau išsivežė. Tėvo nabašninkas visados sakydavo, kad antbūtuoju laiku daugiau padaroma, ne kaip paprastai. Nors čia tedirbama mažiau, tarsi, besisvečiuojant. Čia nebereikalaujama, nebeįsakoma, savu noru dirba. Laisvas noras ir bejuokaujant dirbant, daug daugiau padaroma ir geriau padaroma. Pas mus išbūdavo virš laiko po dvi savaites. Šiaip samdoma buvo iki Kalėdų, atseit, iki Kalėdų pirmos dienos vakaro.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

 IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis