Kultūra

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka Žemaitijos herbas
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

TREČIOJI PASAULIO ŽEMAIČIŲ DAILĖS PARODA

 

 Kai 1989 metais Klaipėdoje rinkosi viso pasaulio žemaičiai dailininkai į pirmąją savo kūrybos parodą, daug kas jau tikėjo, jog šis renginys gali tapti tradiciniu ir pasiekti amžiaus pabaigą. Tuomet, kaip įprasta žemaičiams, netrūko paraginimų ir pasididžiavimo, optimizmo ir idėjų apie nesužlugdomas žemaičių tradicijas. Ką reiškė vien tos parodos organizatoriaus grafiko Algimanto Švažo balsas prie mikrofono ir vaišių stalo! Be to, visi kvėpavo Sąjūdžio oru, piešė svajonėse galingas dailės gyvenimo perspektyvas, parodų panoramose matė kylančią Nacionalinę galeriją su savo kūriniais ant sienų. O dar ir išeiviai žemaičiai šalia, jų kūrinių gausa, vardų garsumas: K. Varnelis, A. Dargis, V. Ignas, A. Mončys, R. Viesulas, P. Lapė, K. Zapkus, L. Vilimas, iš Lietuvos 1976 metais emigravęs V. Žilius… Neeilinės dailės figūros! Tokiu renginiu, papsėdamas pypkę, buvo patenkintas ir žemaitis rašytojas, dailininkas Romualdas Lankauskas.Juozas Bagdonas

Pasaulio žemaičių dailės parodų idėja, be abejo, buvo savo laiko kūdikis, užmegztas iš entuziazmo, veiklos ir užsispyrimo sėklų. Idėja, kas be ko, taikėsi ir į etninę menininkų priklausomybę, pastatytą aukščiau ambicijų: rūpėjo pamatyti, kas ir kaip atrodo viename kontekste, kokių yra sąšaukų, bendrybių, kas novatoriška ir kas jau eina istorijon. Ne etnografinis momentas buvo (o ir tebėra ) svarbus, nes ne amžiaus pradžia, ne laisvinimasis nuo lenkų, rusų, juolab – lietuvių įtaka brėžė atskirumo ribas ir lyginimų trajektorijas. Dailės specifika čia riboja bet kokius išskirtinumo komentarus. Bendrame dailės kalbos vandenyne magėjo pamatyti ties kuria vieta yra žemaičių dailės gilumos, kur seklumos, kokie šaltiniai kyla iš tų gelmių, kaip išsisklaidžiusios individualios srovės ir srovelės, iš kur atsiradę intakai. Kitas akcentas – dailininkų artumo, bendravimo, pažinčių momentas, parodos vėliavos, ženklo, kitos atributikos sukūrimas.

Į pirmąją parodą rinkosi ir tie, kuriems sunkokai buvo suprasti žemaičių šneką – jų kilmės šaknys buvo nusidriekusios kiek į rytus nuo Dubysos krantų. Bet proga „padauginti” žemaičių skaičių, kai taip autoriai tuomet stengėsi, nebuvo praleista. Mažoka buvo jaunimo, gal dėl nedrąsos, gal dėl vyresniųjų per menko dėmesio. Pritrūko lėšų ir rimtesniam katalogui. Perkelta į Vilnių I-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda rodė, kad tai ir visos Lietuvos dailės renginys.

Nepriklausomybės metais dailės gyvenimo sąlygos, kūrybos nuostatos, akcentai, dailininkų asmeniniai interesai dėsningai keitėsi. Bet tos sąlygos kažkaip palankiai klostėsi žemaičių naudai. 1994 metais atsirado galimybės Plungėje, buvusiuose M. Oginskio rūmuose, įkurdinti Žemaičių dailės muziejų (steigėjai – Plungės rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija), Telšiuose įsisteigė Parodų salė, o į Palangą grįžo nemaža dalis Antano Mončio skulptūrų. Žemaičių dailės muziejaus steigimo sutarties pasirašymas ir tapo II-osios parodos atidarymo svarbiausiu akcentu. Labai spėriai suremontuotose keliose Plungės rūmų salėse išsiteko vaizduojamoji dailė, o taikomoji nukeliavo į Telšius. Iš laiko perspektyvos žiūrint, antroji paroda ir bus bene vertingiausia tuo, kad ir dailininkų, ir valdžios sąmonėje įsitvirtino institucijos „Žemaičių dailės muziejus” sąvoka. Svarbu buvo pradėti puikioje ir idealiai tinkančioje dailei vietoje (čia – tikras Žemaitijos Versalis) kurdinti regioninį dailės centrą, plėsti veiklą, megzti ryšius su kaimyniniais muziejais, patraukti vietos publiką, ypač moksleiviją arčiau dailės, meno bendrai. Kadangi teko suktis muziejaus steigimo ir tolesnio jo darbo organizavimo katile, teisybės vardan sakyčiau: sunkoka pradžia. Didžiulis ansamblis, galybė remonto darbų, neaiški muziejaus strategija ir pastatų panaudojimo perspektyva, amžinas pinigų trūkumas, menkas kūrybinis potencialas ir dažnai besikeičiantys muziejaus vadovai… Žemaičių dailininkų parodos, kiti renginiai tebuvo menka paguoda. Bet laikas nestovėjo, žemaičiai dailininkai nepamiršo savojo Versalio, rengė plenerus, parodas, dovanojo jam kūrinius. Pirmasis – Juozas Bagdonas, po to atkeliavo ir Adomo Galdiko, kitų dailininkų kūriniai, o po II-osios Pasaulio žemaičių parodos muziejaus kolekciją itin praturtino nemaža Australijos žemaičių dailininkų dovana.M. Lukošius. "Stalas"

Tas pats laikas turi ir kitą savybę – jis gimdo nostalgiją. Pasiilgta III-osios parodos, nes prieš tai buvusi visiems įsiminė puikia dviejų dienų menininkų fiesta, nuspalvinta jumoru, dainomis, kelionėmis, nuotykiais, galybe idėjų apie meną ir gyvenimo esmę. Šią vasarą, tūkstantmečiui einant į pabaigą, vėl buvo proga sukviesti žemaičius dailininkus po M. Oginskio dvaro ąžuolais.

Tačiau šįkart jau kiek kitaip buvo sudėlioti šventės akcentai. Žemaitijos regionas, jo kultūros institucijos jau buvo pajėgesnės negu prieš keturis metus priimti menininkų kūrybą. Buvo sumanyta išplėsti parodų geografiją bei jų pobūdį. Be tradicinių vietų Plungėje (vaizduojamoji dailė) ir Telšiuose (taikomoji dailė), parodos vyko ir Kretingos muziejuje (skulptoriaus Rimanto Dauginčio memorialinė), Plateliuose (scenografo Liudo Truikio memorialinė), Renavo dvare (Alfonso Dargio memorialinė, žemaičių fotomeno). Ypatingu įvykiu žemaičių parodos kontekste buvo skulptoriaus Antano Mončio kolekcijos atidarymas Palangoje, jo vardo name-muziejuje, taip įgyvendinant dailininko svajonę parodyti savo kūrinius mieste, kuris yra netoli jo gimtojo Mončių kaimo.

Visais šiais III-osios Pasaulio žemaičių dailės parodų renginiais siekta dviejų dalykų:

Pirma, atsisakius šį kartą rodyti mirusių žemaičių dailininkų kūrybą (tas būta ankstesnėse parodose), daugiau dėmesio skirta tik keliems jau mirusiems dailininkams, jų kūrybos parodas surengiant šių menininkų gimtinėse. Visos kitos salės buvo atiduotos šiuo metu kuriantiems dailininkams, pakvietus į parodą ir nemažai jaunimo; Antra, pagrindinės parodos palydoviniai renginiai vyksta keliuose skirtinguose muziejuose. Parodoje pristatytas ir žemaičių fotomenas, nestokojantis puikių autorių ir kūrinių. Buvo ir trečias, kol kas dar tik idėjos lygmens sumanymas – po kelerių metų, pradedant 3-ąjį tūkstantmetį, surengti Žemaičių meno festivalį, atgaivinant ir praplečiant nutrūkusias Platelių festivalio tradicijas.

Išeitų, kad III-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda kažką užbaigia ir kažką naujo gali pradėti jau kitame tūkstantmetyje. Kai per atidarymus kyla į viršų tekstilininkės Jūratės Urbienės sukurta parodos vėliava, visuomet taip pat aukštyn kyla mintys apie nenutrūkstamas žemaitiškas tradicijas ir dar nepasiektas erdves kitiems sumanymams atsirasti.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis