Kalba

n-ist.jpg (977 bytes)n-liter.jpg (1118 bytes)n-taut.jpg (1134 bytes)n-kult.jpg (1046 bytes)n-vysk.jpg (1090 bytes) Žemaitijos herbas
n-kalb.jpg (974 bytes)n-viet.jpg (1344 bytes)n-zhod.jpg (1587 bytes)

Į pradžią


IŠ ŽEMAITĖŠKAS RAŠĪBAS ISTUORĖJĖS

1989 metās ikūros Žemaitiu kultūras draugėjė, anuos žmuonės dėdėlē daug diemesė pradiejė skėrtė gimtuosės žemaitiu kalbuos sogroužėnėmou i viešouji gīvenėma ėr žemaitėškā spaudā. Tēp jau išejė, ka tėms, katrėi jiemies tuo darba, prisėejė dvėrati ėš naujė ėšradėnietė. Rēkals tas, ka žemaitėška rašta ėr spauduos pagrindā jau bova padietė mažne prīš posė omžiaus, bet, kā pasėbėngė kars, nieks tou rimtā nebožsėjiemė, ėr jaunesnė žmuonės ni žėnuotė nebžėnuojė, ka ne tik tarpukarė metās ejosemė „Žemaitiu prietelė” laikraštie, bet ėr kara laikās spausdintamė „Žemaitiu žemės” savaitraštie tonkiū tonkiausē bova straipsnelē, net atskėrė skīrē, parašītė žemaitiu kalbo. Dėdliausis darbs tuo sritie bova atlėiktams 1941-1944 metās, kā „Žemaitiu žemės” laikraštė darbuotuoju rūpesnio tamė leidėnie bova pradieta spausdintė „Žemaitėškuojė kertelė”, ėr pri kara metās aktīvē Žemaitėjuo veikosė Lietuvuos Žemaitėjės Mena ėr muoksla cėntra bova sodarīta žemaitiu tarmies studėju sekcėjė, katrā vaduovava tās laikās jau dipluomouts lituanists Jurkos Juozos.

Tuos sekcėjės narē bova ėšanalizavė žemaitėškas rašības klausėmus, patvėrtėnė tuos rašības taisīklės ėr anū dagmaž laikies bent jau spausdindamė straipsnius žemaitiu laikraštiūs.

Jau mūsa mėnavuotuo „Žemaitiu žemie” 1943 metās ėlga laika vīka diskusėjė žemaitėškas rašības klausėmās.

Dėl kuo prireikė tuokiuos diskusėjės ėr žemaitėška rašta tumet, kā jau bova nosėstuoviejusi Lietuviu bėndrėnė kalba?

I tou klausėma vėinamė ėš sava straipsniu atsakė pats J. Jurkos, pamėnavuodams, ka īr ne vėns žemaitis rašītuos, katros tor parašės šiou tou žemaitėškā, žemaitėškā rašontiū ėr tuoliau. Kai kas jau ėr lig tuol bova žemaitėškā spausdėnama. Vėsks tas jau tās laikās bova kāp literatūrėnė gīvenėma fakts, bet tik bieda ta, ka nebova paduoresnės rašības.

J. Jurkos, pamėnavuojės, ka „Žemaitėškuojė kertelė” nier kažkas tā naujė tuo krašta spauduo, dėdliausė pagarba atėdavė „Žermaitiu prieteliou”, katramė nu 1939 metu 21 numerė bova spausdėnama „Žemaitiu pastuogė”, katruo bova paskelbta daug ėr žemaitėškas tautuosakas bei kėtū žemaitėška rašta darbieliu. „Pastuogie” bova tvarka kāp pas gera gaspaduorio ­ če rašėnē bova rėktavuojemė pagal B. Jurgutė paruoštas žemaitėškas rašības taisīklės.Tuoks skīrielis, kāp raša J.Jurkos, „Žemaitiu prietelie” atsėrada dėl dvijū žemaitems palonkiū aplinkībiu: laikraštiou tās laikās vaduovava nu Salontū kėlės žemaitis konėgs K.Olšausks, vuo Telšiū konėgū semėnarėjuo muokies onkstiau literatūra stodėjavės energings žemaitis nu Darbienu B.Jurgutis. Kāp tik ons Konėgū semėnarėjuo sospėitė žemaitiu tarmies būrieli ėr jiemies sodarītė žemaitėškas rašības taisīklės, katruos ėr bova pritaikītas K.Olšauskė redagoujemamė laikraštie. Atskėrās žemaitėškas rašības klausėmās B. Jurgutis taries so tou laiko jau žīmio kalbininko (tēp pat žemaitio) A. Salio, žemaitiu stodėntu S. Daukonta draugėjės narēs lituanistās. A. Salīs skaitė tus žemaitėškus tekstus ėr bova anās patėnkints. Tēp ka jau tās laikās žemaitėškas rašības taisīklės bova sodarītas pagal kalbuos ėr rašības muoksla reikalavėmus.

Jau mėnavuota Lietuvuos Žemaitiu Mena ėr muoksla cėntra Žemaitiu tarmies sekcėjė, prijiemusi „Žemaitiu žemie” taikītas žemaitėškas rašības taisīklės, laikies šiū pagrindiniu reikalavėmu:

1. Bėndrėnės žemaitiu tarmies nie. Dėl tuo kuožnos raša sava gimtoujė šnekta ­ dounininku, dūnininku, donininku (kas katrou muok).

2. Žemaitiu rašības pagrinds īr bėndrėnės Lietuviu kalbuos rašība ­ rēk stuoruotėis nu anuos dėdėlē nenutuoltė.

3. Žemaitiu rašības uždavinīs ­ kėik galint geriau ožrašītė žemaitiu kalbuos garsus, nauduojint tam torietus spauduos žėnklus.

4. Balsē ėr dvėbalsē rašuomė tēp, kāp anėi gėrdamė tuo šnekuo, katrou autuorios raša, pvz.: vėins, dūna, pīns, poikos, žuodis, konkals ėr kt.

5. Do skėrtingus žemaitiu balsius, katrėi īr pareigėnē iš i i ė ėr iš u i o ėr katrū bėndrinie Lietuviu kalbuo nier, žīmiejė stuoresnio šripto parašītuom raidiem ė ėr o: pėlks,s o dorno, do torgo, vėlks ėr kt.

Dėl tuo, ka žemaitē tēp, kāp ka īr bėndrėnie lietuviu kalbuo, balsiu ė ėr o netor, vuo anus tar kāp ie ėr ou, tā ėr bova rašuoma ie ėr uo (šuok, muok, dietė, bieg), nes tou laiko nebova galimībiu īvestė naujus žemaitėškus spauduos žėnklus.

6. Balsiu ėlgoms bova noruoduoms brūkšnelio arba rėistėnio žėnklo, rašuomo ont ėlguos balsės.

7. Praktėnēs sometėmās balsiu ėlgoms nebova žīmams tik dvėbalsiūs.

8.Priebalsē bova rašuomė tēp pat kāp ėr bėndrėnie kalbuo ­ iš kilmies: augtė, vežtė, krėsdams, šaukdams ėr kt.

9. Tūs žuodiūs, kor j bova tarams, tėn ons bova ėr rašuoms: bjauros, pjūklos ėr kt.

10. Skīrība ėr vėsks kėts žemaitėškuo tū metu rašībuo bova palėkta tēp pat, kāp ėr lietuviu kalbuo.

Kāp pripažėna pats J. Jurkos, tėi rašības pagrindā nebova patīs geriausė. Anėi ėr tās laikās spauduos darbuotuojus vės dar tik gelbiejė ėš bieduos, nes žemaitėškas gramatikas nebova, vo rašītė žemaitėškā žmuonės nuoriejė.

Tū rašības taisīkliu bova pramuokės ne vėns žemaitis. Daug kas ėš senūju žmuoniū lig pat šiuol tebraša pagal tas taisīklės ėr žemaitėškā. Vėina ėš priežastiū ta, ka anėi tonkē bova bėngė vos vėina-do skīrius, dėl tuo bėndrėnės lietuviu kalbuos tik šėik tėik muokīkluo tebova pramuokė, vuo žemaitėškā rokavuos, bėndrava so žmuonim nu pat mažū dėinū. Dėl tuo anėms ėr rašītė žemaitėškā īr kor kas paprastiau, nego bėndrėnė lietuviu kalbo.

Kėts rēkals, kā tās kara laikās Žemaitiūs bova daug beraštiu. Bažnīčė, Žemaitiu Mena ėr muoksla cėntros ragėna vėsus mažaraštius muokītėis. Daugiau pramuokės jaunims bova okatėjems eitė i kaimus ėr muokītė rašītė ėr skaitītė mažaraštius. Tās laikās žemaitėšks literatūrinis ėr kalbinis judiejėms bova gana aktīvos, žmuonės gīvena „Truobalės pri opės” dvasiuo, gīvė tebėbova ėr žemaitėškė papruotē, tradicėjės. Rokoutėis bėndrėnė Lietuviu kalbo (daug kas anou puonu, aukštaitiu, gudu kalbo Žemaitiūs vadėna) bova tas pats kas dėdliausis dergliuojėmuos dėinuos vėdurie, atsėstuojos ont kaima gruonīčės. Tad jē jau senėjē žmuonės muokies rašītė, tā rašė tonkē tēp, kāp rokavuos ­ žemaitėškā.

Tuoliau kalbont tou patė tema, rēktom pamėnavuotė 1943 metās „Žemaitiu žemie” ėšspausdinta J. Jablonskė straipsni „Žemaitėškas rašības rēkalo”.

Praded anou autuorios sakīdams, ka žemaitėškas rašības rēkals nier naus, vuo kurī laika klaidiuojos šėn bei tėn viel īr grīžtama pri savuosės ­ žemaitėškas ­ kalbuos. Tuoliau autuorios raša, ka „Lietuvių kalba yra susidėjusi iš dviejų atskiresnių šakų: žemaičių ir aukštaičių. Skirtumas tarp šių dviejų šakų būde, papročiuose net išvaizdoje yra tiek didelis, kad greitas jų susiliejimas nėra įmanomas. (...) Neginčytina, kad mūsų literatūrinė kalba graži, kad ji tinka kūrībai ir t.t. Vis dėlto minimos šakos turi ir ilgą laiką dar turės žymių kalbinių skirtumų, dėl kurių žemaičiai literatūrinės kalbos negali laikyti pilnai jų kalbiniam menui tinkama. Žemaičių tarmė yra nepaprastai žodinga ir turtinga terminais. Literatūrinė gi kalba, nors daug ko jau nusigriebusi iš žemaičių tarmės, žemaičių kalbiniam menui reikšti tebėra bėdnoka. (...) Apskritai: kalbinis skirtumas tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių nėra toks didelis kaip tarp uodo ir kniuisio arba kuisio, kaip tarp kviečio ar pūro, bet yra toks, kad bendram tautos kalbinės kultūros labui naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti ir savąjį.

Esamomis raidėmis jokiu būdu neįmanoma rašyti žemaičių tarme. Svarbiausia, trūksta vienos naujos raidės žodžiams ­ diena, šviesa,dirbti ir kt. ­ rašīti. Deina, šveisa, derbti yra tik žemaitiško ištarimo nevykusi karikatūra.(...)

Taigi, drąsiau žemaičiai prie savosios tarmės nagrinėjimo, o tai ne tik mūsų žemaičių, bet ir bendrinės lietuvių kalbos kultūrai išeis tik į sveikatą”.

Tou pasisakīmo, katramė be kėta kuo bova kelama idiejė ėr sokortė bėndrėnė žemaitiu kalba (tā idiejē patīs žemaitē lig šiuol nepritar ­ aut.p.), nuorietomem pėrmouji platiesni pažintini straipsni aple žemaitėškas rašības istuorėjė ėr pabėngtė. Pri šiuos temas sogrīšem kėtūs sava laikraštelė numeriūs, vuo dabā ragėnam vėsus, katrėi bent šėik tėik muok ė gal rašītė žemaitėškā, tor kou pasakītė mūsa ėr „Žemaitiu žemės” žornala skaitītuojems, redakcėjē, siestė pri stala ėr pajimtė plunksna. Lauksem tamstu laiškū, rašėniū, vuo bėngdamė dar pridiesem, ka tėi žemaitėškas rašības rēkalā nestuov vėituo ėr dabā. Karto so Vėlniaus Universiteta pruopesuorio žemaitio Girdenio Alėksėndra, Šiauliū pedaguogėnė universiteta pruorektuorio Pabrieža Jūzapo „žemaitiu žemės” žornala leidiejē pasėrūpėna, ka būtom sokorta naujė žemaitėškas rašības pruograma kompiuterems, katrou nu preitū metu jau ėr nauduojem ­ ėlguosės žemaitėškas balsės vėršou, tēp pat, kāp ėr latviu kalbuo, ēr pradietas žīmietė brūkšnelio. Tou patio bova atsėsakyta dvėgubu balsiu, katruom pradiuo žīmiejuom ėlguosės balsės. Primėnam, ka ŽEMAITIU KULTŪRAS DRAUGĖJĖS REDAKCĖJĖS adresos: Algėrda 8, 2600, Vilnios, Lietuva. Tel./ faksos; (8-22) 61 48 09.

Parėngė Danutė Mukienė


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

n-ist.jpg (977 bytes)n-liter.jpg (1118 bytes)n-taut.jpg (1134 bytes)n-kult.jpg (1046 bytes)n-vysk.jpg (1090 bytes)
n-kalb.jpg (974 bytes)n-viet.jpg (1344 bytes)n-zhod.jpg (1587 bytes)