Kultūra KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra Žemaitijos herbas
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai
RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija

 

OGINSKIAI

 

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Oginskiai – garsi didikų ir kunigaikščių giminė, etnografinėje Lietuvoje gyvenusi apie 400 m. Ji save kildino iš Rusijos valdovų Riurikaičių. Kilmės vieta – Kozelskas (Rusija). Yra ir kitokių jų kilmės aiškinimų. Istorikas V. Kryževičius yra iškėlęs hipotezę, kad Oginskiai – lietuvių kunigaikščių Ogintų (Uogintų) palikuonys.

Oginskių pavardės pradininkas – Dmitrijus Hlušonokas (mirė 1510 m.), Smolensko dalinio kunigaikščio Vasilijaus Hlašinos vaikaitis. 1486 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis jam padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių rajonas). Giminės pavardė buvo pakeista Bogdano-Todoro (1551-1625) iniciatyva.

Nuo XVII a. pabaigos Oginskiai darė didelę įtaką Lietuvos politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui. Iš jų giminės iškilo LDK kancleris, LDK maršalka, LDK iždininkas, Žemaitijos seniūnas, 3 etmonai, 9 vaivados, 10 kaštelionų, 5 Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininkai, 2 kompozitoriai, nemažai kitų garsių valstybės ir visuomenės veikėjų.

 

 


Bogdanas Oginskis (1848-1909)

Tai įvairiausiais pasakojimais apipinta asmenybė. Jo motina Olga buvo caro rūmų freilina. Buvo kalbama, kad ji turėjo artimų ryšių su caru ir nuo jo ėmė laukti kūdikio. Todėl spėjama, kad Bogdanas – ne Irenėjaus Oginskio, o paties caro Aleksandro II sūnus. Pasakojama, kad jis į carą net ir panašus buvęs. Pavadinę jį taip pat neįprastai: Bogdanu (Bogom danyj – Dievo duotas). Kai Olga ėmusi laukti savo pirmagimio, buvę pradėta ieškoti jai kilmingo jaunikio. Irenėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831 m. sukilime. Sutikdamas vesti Olgą Kalinovską, jis gavęs ne tik turtingą žmoną, bet ir caro užtarimą. Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonai aukso rublių. Kitas Olgos sūnus buvo Mykolas, gimęs 1849 m. ir tapęs Plungės valdytoju.Rietavo dvaro centrinių rūmų vieta

Paveldėjęs iš tėvo rūmus, Bogdanas čia labai gražiai tvarkėsi. Jo rūpesčiu buvo įsteigti 7 malūnai, 6 lentpjūvės, baldų fabrikas, geležies liejykla, 1871 m. rekonstruota dvaro oranžerija, 1873 m. įsteigtas Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius. Šios draugijos veikloje aktyviausias buvo pats B. Oginskis ir L. Ivinskis. 1875 m. Rietave surengta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda. 1881 m. B. Oginskio iniciatyva, siekiant pratęsti jo tėvo I. Oginskio pradėtą darbą propaguojant žemaitukų veislės žirgus, įsteigta „Raseinių žemaičių veislės arklių veisimo skatinimo draugija”. 1890 m. atitinkamai tokia pati draugija įsteigta Rietave. Šios B. Oginskio pastangos išgelbėjo žemaitukų žirgų veislę nuo išnykimo.

1882 m. B. Oginskio rūpesčiu Rietavą, Plungę ir Kretingą sujungė pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Pažymint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias metines, vakarinių dvaro vartų stulpe įmūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta, atstatyta senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kur anksčiau pumpuodavo vandenį į bokštą.

1886 m. rūmus apgadino gaisras, per kurį sudegė rūmų biblioteka, daug meno vertybių.

B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą. Jis palaikė kražiškius, kurie gynė savo bažnyčią. Sužinojęs apie Kražių įvykius, pasirūpino, kad žinios apie tai pasklistų po visą pasaulį, kad caro politika lietuvių atžvilgiu pasaulyje būtų pasmerkta.

1874 m. B. Oginskis Rietave įsteigė muzikos mokyklą, kuriai vadovavo 1863 m. sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas lietuvis Juozas Kalvaitis. Muzikai gabūs vaikai čia būdavo mokomi groti smuiku, vargonais, pučiamaisiais instrumentais bei muzikos teorijos. Iš pradžių mokslas čia tęsėsi 3 metus, veliau – 6. Mokyklą išlaikydavo Bogdanas Oginskis. Praėjus devyneriems metams po mokyklos įsteigimo, Rietave buvo suformuotas 60 žmonių simfoninins orkestras, kuris grodavo garsiausių pasaulio kompozitorių kūrinius. Rietave pirmą kartą buvo atlikta P. Čaikovskio uvertiūra „1812 metai”. Itin dažnai čia skambėdavo M. K. Oginskio polonezai. Orkestras koncertuodavo Lietuvoje ir Latvijoje.

Dvaro reikalai pašlijo po to, kai 1902 m. B. Oginskis sunkiai susirgo psichine liga. Mirė jis nepalikęs įpėdinių. Po globėjo mirties dalis orkestrantų išvyko gyventi į Ameriką ir čia prieš I-ąjį pasaulinį karą sukūrė garsų „Lietuva Band Chicago” orkestrą.Rietavo Oginskių koplyčia

1909 m. Rietavo rūmuose kilo kitas didelis gaisras ir vėl daug vertybių sudegė. Rūmų niokojimas tęsėsi I-ojo pasaulinio karo metais. Tuo laikotarpiu vokiečiai daug vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno kūrinių iš rūmų išvežė į Vokietiją. Buvo nuplėštas ir varinis rūmų stogas, iššaudytos parke gyvenusios gulbės ir fazanai. 1924 m. dvaro centrą nusavino valstybė. 1926 m. per valakų reformą dvaras išparceliuotas, rūmai perduoti lietuvių moterų katalikių draugijai. 1926 m. rūmai parduoti iš varžytinių. Juos įsigijo naujakuriai, kurie rūmus griovė, o iš plytų statėsi naujus namus. Gerokai apnyko ir parkas, oranžerija. 1927 m. Lenkijoje, Potulicuose, mirė Marija Potulicka-Oginskienė (1854-1927). 1927-aisiais mirė ir ilgametis Rietavo mokyklos orkestro vadovas Jozefas Mašekas (1864-1927).

Nepriklausomos Lietuvos laikais vienu metu buvo atsikūręs Rietavo orkestras. 1918 m. Rietave pradėjo veikti L. Ivinskio progimnazija. 1928 m. miestelyje atidengtas Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas paminklas.

Stipriai Rietavas nukentėjo per II-ąjį pasaulinį karą.

Išliko iki mūsų dienų  didžiulis Rietavo parkas, kuris paskutiniuoju laiku vis geriau prižiūrimas. Rytinę jo dalį juosia Jūros upė, o vakarinėje dalyje – tvenkinys.

Iš senųjų dvaro pastatų iki mūsų dienų išliko muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis tvoros, dveji vartai.

Paskutiniuoju laiku atkasti rūmų pamatai. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Čia ilsisi Bogdano Oginskio ir jo brolio Mykolo palaikai. Akmeninis paminklas žymi jo tėvo Irenėjaus kapą.

Buvusios Rietavo muzikos mokyklos pastate įsikūrė Rietavo istorijos muziejus. Kitas kraštotyros muziejus veikia L. Ivinskio vidurinėje mokykloje.

 

Grigalius Antanas Oginskis

Vienas iš žymiausių šios didikų giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų m. G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.

 

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863)

Gimė jis prieš 190 metų Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, mirė  Rietave, nors iki mūsų laikų gyvi pasakojimai, kad Rietavo kunigaikščio I. K. Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios. Visa tai kol kas spėliojimai. Ir pasakojimai apie paskutiniąsias kunigaikščio gyvenimo valandas vis dar panašios į pasakas ir legendas.

Pirmiausia I. K. Oginskis šiuose kraštuose garsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 m. panaikino baudžiavą, o vėliau įėjo į specialų komitetą baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje. Tai buvo meninės prigimties, šviesaus proto žmogus, pats gerai mokėjęs žemaičių kalbą, daug kuo prisidėjęs prie vietos gyventojų švietimo, miestelio sutvarkymo. Žinomas kaip S. Daukanto, M. Akelaičio darbų rėmėjas. Irenėjus Oginskis materialiai parėmė Lauryno Ivinskio 1846 m. išleistą pirmąjį lietuvišką kalendorių – „Metskaitlius” (pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį).

Jo dėka Rietavas tuo laiku buvo pasidaręs žymus Žemaitijos ūkio ir kultūros centras. Du jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje.

Rietavo dvarą. Jis paveldėjo po tėvo mirties.

I. K. Oginskis turėjo dvi žmonas: Juzefą Kalinovską (1816-1844) ir pirmosios žmonos seserį, caro Aleksandro II freiliną Olgą Kalinovską (mirė 1899 m.). Juzefos ir Olgos tėvas buvo Lenkijos kariuomenės generolas Jozefas Kalinovskis. Šiais giminystės ryšiais I. K. Oginskis caro rūmuose atvėrė pretekcijų duris ne tik sau, bet ir kitiems Oginskių giminės nariams.Rietavo parke

Paveldėjęs tėvo dvarą, 1835 m. I. Oginskis savo valstiečiams panaikino baudžiavą, pasirūpino, kad miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas. 1836 m. Rietave pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. XIX a. penktame dešimtmetyje buvo perstatyta dvaro sodyba, iškilo neorenesansiniai rūmai, įrengtas didžiulis 60 ha parkas, įveistas sodas, įrengti keli tvenkiniai. 1859 m. pastatyta oranžerija. Spėjama, kad apie 1850-uosius metus klasikiniais principais buvo perplanuotas ir visas Rietavo miestelis: pagrindinės miestelio kompozijos ašis vienu galu rėmėsi į bažnyčią, kitu – į rūmus. 1853 m. senoji Rietavo bažnyčia nugriauta. Vyskupas M. Valančius pašventino kertinį akmenį ir pradėta statyti naujoji neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčia, kurios projekto autorius architektas Gonsovskis. Bažnyčios statybos darbams, kurie tęsėsi 21-erius metus, vadovavo specialistai iš Prūsijos: F. A. Štiuleris ir F. Šteinbartas. Dvaro ir bažnyčios statybos ir sutvarkymo darbai kainavo apie 3,5 milijono rublių.

I. Oginskis buvo pažangus žmogus. 1859 m. Rietave įsteigta dviklasė agronomijos mokykla – seniausia agronomijos mokykla Lietuvoje. Rietavo žmonės tuo laiku gyveno gana pasiturinčiai, gražiai tvarkėsi savo ūkiuose. Iškalbingas ir tas faktas, kad vyrams, vyresniems kaip 55-erių, ir moterims, vyresnėms kaip 50 m., buvo draudžiama dirbti dvare. Jis pritarė ir M. Valančiaus blaivybės idėjoms.

Irenėjus Oginskis išaugino du sūnus: Bogdaną ir Mykolą. Jie abu vedė lenkų grafaites: Bogdanas – Mariją Potolucką, o Mykolas – Mariją Skuževską.

Po tėvo Irenėjaus Kleopo mirties (1863 m. pradžioje, prieš pat sukilimą) Rietavo dvarą paveldėjo Bogdanas Oginskis, o Mykolas Oginskis – Zaliesėje Ašmenos pavietą kartu su gražiais, tačiau jau kelis dešimtmečius negyvenamais rūmais. Zaliesėje Mykolas Oginskis negyveno. Kurį laiką jis buvo prisiglaudęs pas brolį Rietave, o vėliau, įsigijęs Plungės dvarą, pasistatė ten rūmus ir persikėlė į savo naująją rezidenciją.

Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Oginskių atminimas įamžintas Rietavo bažnyčioje. 1863 m. I. Oginkiui paminklą-biustą iš juodo ir balto marmuro sukūrė dailininkas A. Cattier (katje). Šalia, kiek aukščiau, kabo ir jo žmonos Olgos biustas. Šventoriuje tebestovi 1840 m. iš akmens ir medžio padarytas koplytstulpis.

 

Mykolas Kazimieras Oginskis (1728-1800)

Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, paskutinysis LDK iždininkas. Poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. Vaikų neturėjo. 1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo statomas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Jis garsus ir tuo, kad gyvendamas Slonine, savo dvare turėjo orkestrą, buvo įkūręs Operą.

 

Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833)

Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų.

Gabų vaikiną vaikystėje išmokslino prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay). Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius pedagogus, muzikus. M. K. Oginskiui didelę įtaką padarė ir dėdė Mykolas Kazimieras. M. K. Oginskis išgarsėjo savo aktyvia politine veikla, lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Sukūręs operą, parašė nemažai polonezų, valsų. Ypač jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausios pasaulinės šlovės susilaukė „Atsisveikinimas su Tėvyne”.

Lenkijos-Lietuvos Respublikos laikais M. K. Oginskis dalyvavo seimo darbe, buvo pasiuntinys Olandijoje. Po II-ojo Žečpospolitos padalijimo, 1793 m., M. K. Oginskis tapo LDK iždininku. 1794 m. dalyvavo T. Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po sukilimo ir III-ojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, M. K. Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas minėtas garsusis polonezas.

Gyvendamas užsienyje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, paršydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleono nuomone, nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, jos, kaip ir bet kurios kitos tautos, atsidūrusios tokioje situacijoje, pačios ginklo pagalba turi atsikovoti savo teises. Vėliau M. K. Oginskis tapo prorusiškos Lietuvos politikos šalininkas. 1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui prasižengimus rusų valdžiai, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. 1802 m. jis išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu. Sugrįžęs dažniausiai gyvendavo kitoje savo rezidencijoje – Zaliesėje, prie Smurgainių, bet neužmiršdavo ir Rietavo. 1808 m. čia vyko iškilmingos jo sūnaus Irenėjaus vardynos. 1810 m. M. K. Oginskis tapo caro slaptuoju patarėju ir senatoriumi. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, M. K. Oginskis buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį, tačiau to jam įgyvendinti nepavyko, nes caras neturėjo laiko užsiimti šiais Lietuvos reikalais.

1814 m. M. K. Oginskis Rietavo seniūniją iš valstybės nusipirko už 277600 rublių . Taip Rietavas tapo privačiu Oginkių šeimos dvaru, o greitai po to ir svarbiausia jų rezidencija.

M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764-1852), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798-1844) ir Pranciškų Ksaverą (1801-1837). 1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaičių didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė trijų dukterų: Amelijos (1803-1858), Emos (1810-1871), Idos (1813- ) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808-1863).

Apie 1822-uosius metus M. K. Oginskis savo dvarus užrašė žmonai bei vaikams ir išvyko į Italiją. Mirė jis 1833 m. Florencijoje. Kunigaikščio palaikai dabar ilsisi Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce). Čia jam pastatytas baltas marmurinis paminklas.

 

Mykolas Mikalojus Oginskis (1849-1902)

1873 m. vasario 21 d. M. M. Oginskis iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų Telšių valsčiuje ir tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju..Oginskių rūmai

Tapęs Pungės šeimininku, M. M. Oginskis iš karto ėmėsi reformų. Dėl to nukentėjo kai kurių valstiečių interesai, ir kunigaikštis greitai susilaukė vietinių gyventojų pasipriešinimo, ilgą laiką net bylinėjosi su jais. Palaipsniui santykiai sunormalėjo, nes M. M. Oginskis buvo geranoriškas žmogus, palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas, savo rūmuose apie 1873-uosius metus buvo įkūręs iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Šioje muzikos kokykloje mokėsi ir dvaro orkestre grojo M. K. Čiurlionis.

M. M. Oginskiui įsigijus dvarą, Plungės dvaro pastatai stovėjo aikštelėje prieš dabartinius, buvo neišvaizdūs: pirmasis jų aukštas – mūrinis, antrasis – medinis. Iš karto buvo imtasi kurti naują dvaro ansamblį. Naujųjų rūmų architektas buvo vokietis Karlas Lorensas, o rūmų statybos darbams vadovavo Šrankė (Schranke). Centrinių rūmų statybai išleista apie 50 tūkst. sidabrinių rublių. Šie neoranesansiniai rezidenciniai rūmai užbaigti 1879 m. Sutvarkytas ir prie rūmų buvęs apie 50 ha dydžio parkas, kuris garsėjo ne tik čia augusiais medžiais, kūmais, gerai prižiūrimais gėlynais, bet ir tarpusavyje sujungtais septyniais tvenkiniais. Rūmai buvo prabangiai įrengti ir apstatyti. Čia kunigaikštis turėjo sukaupęs turtingas meno kūrinių, archeologinių radinių, medžioklės trofėjų ir knygų kolekcijas – visoje Žemaitijoje ir Lietuvoje garsėjo jo šeimos muziejus. Keičiantis rūmų šeimininkams, istorinių įvykių suirutėse, daug kas buvo išgrobstyta, kai kas pateko valstybės žinion į muziejus ir bibliotekas.

Rūmų ansamblyje, be centrinių rūmų, buvo ir žirgynas, pilaitė-laikrodinė, du orkestro mokyklos pastatai, sargo namelis, oranžerija, keletas kitokių statinių. Oginskių laikais parkas buvo labai gerai prižiūrimas – čia nuolat drbdavo net po keliolika žmonių.

Mirus kunigaikščiui M. Oginskiui, muzikos mokykla savo veiklą nutraukė, iširo ir orkestras.Plungės parko tvenkiniai rudenį

Po kunigaikščio mirties rūmais rūpinosi jo žmona grafaitė Marija Skuževska Oginskienė, jaunystėje buvusi Austrijos imperatoriaus freilina. Ji Plungės dvare įsteigė našlaičių prieglaudą, kurioje išaugino apie 200 tėvų netekusių vaikų. Marijos rūpesčiu Plungėje veikė ir Mokytojų seminarija. 1905 m., po lietuviškos spaudos panaikinimo, kunigaikštienė Plungėje įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą.

Prasidėju I-ajam pasauliniam karui, M. Skuževska Oginskienė pasitraukė į Poznanę. Čia ji karo pabaigoje mirė. Palaidota buvo itin kukliai.

I-ojo pasaulinio karo m. Plungės rūmuose šeimininkavo vokiečiai. 1922 m. čia įsikūrė „Saulės” gimnazija, vėliau – Žemės ūkio mokykla. 1934 m. rūmai atiteko Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkui. 1940-1941 m. rūmuose vėl įsikūrė kariškiai – šį kartą rusai. 1941 m. centrinį pastatą labai nuniokojo gaisras. Po jo iki 1953 m. rūmų niekas nebenaudojo. 1953 m. Plungės Oginskių rūmų ir parko kompleksas perėjo LTSR Žemės ūkio ministerijos žinion ir čia buvo perkeltas Žemės ūkio technikumas. 1959 m. pradėta rūmų restauracija. 1961 m. ją užbaigus, čia įsikūrė Plungės vidurinė mokykla. 1965-1994 m. rūmuose veikė Plungės statybininkų mokykla. Nuo 1994 m. liepos 16 d. Plungės dvaro ansamblyje oficialiai įkurtas Žemaitijos dailės muziejus.

 

Plačiau apie Plungės dvarą, jo šeimininkus, šiuo metu rūmuose įsikūrusio Žemaičių dailės muziejaus veiklą galima paskaityti 1997 m. Žemaičių kultūros draugijos redakcijos išleistoje knygelėje „Žemaičių dailės muziejus”.

 

Nuotraukose:

  1. Rietavo dvaro centrinių rūmų vieta;
  2. Rietavo Oginskių koplyčia;
  3. Rietavo parke;
  4. Oginskių rūmai;
  5. Plungės parko tvenkiniai rudenį.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai

RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija