Kultūra KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra Žemaitijos herbas
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai
RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija

TIŠKEVIČIAI



Mykolas Tiškevičius

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims.Palanga Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.
XVII-XIX a. pr. Palangos miestelyje buvo keletas karaliaus valdžios institucijoms priklausančių pastatų miestelio centre (prie Turgaus aikštės): iždas, muitinės pastatas, valstybinė karčiama, keletas pasienio punktui priklausiusių pastatų. Kai Palangos dvarą nusipirko Tiškevičiai, šie pastatai taip pat perėjo jų nuosavybėn. Dvarui priklausė ir pajūrio ruožas nuo pasienio su Prūsija iki Šventosios bei miškas prie pietinės miestelio dalies – šventasis Birutės miškas.
Mykolas Tiškevičius Palangos dvarą įsigijo tada, kai ji jau buvo pradėjusi garsėti kaip vasarvietė. 1817 m. čia jau lankėsi nemažai Žemaitijos ir Lietuvos, Lenkijos diduomenės, 1824 m. Palangą aplankė Adomas Mickevičius. Daugelį į Palangą traukė spėjama kunigaikštienės Birutės kapo vieta.
J. Tiškevičius XIX a. antroje pusėje įsigijo keletą sklypų Palangos miestelyje, kairiajame Rąžės upelio krante, abipus pagrindinės gatvės. Rytinėje jos pusėje jis pasistatė medinį gyvenamąjį namą – stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu. Prie vakarinio fasado buvo atviras priangis, prie rytų – priestatas. Aplink šį namą pradėtas kurti nedidelis parkas. Apie 1875-1877 metus kitoje gatvės pusėje J. Tiškevičius pastatė naują, erdvią, mūrinę salę su virtuve svečių priėmimui. 1878 m. Palangoje buvo didžiulis svečių antplūdis, todėl Tiškevičiai šį pastatą paskyrė besikuriančio kurorto reikmėms – įrengė restoraną. Vėliau jis buvo išplėstas, tapo pirmuoju Palangos restoranu ir viešbučiu. Šis pastatas stovi iki šiol. Tai – KurhauzasKurhauzas Palangoje. Šalia jo tuo metu buvo pradėtos statyti kitos vilos. Taip čia ėmė formuotis kurorto centras.
J. Tiškevičiaus sūnus Feliksas (1865-1931) Palangoje nuolatinai apsigyveno po tėvo mirties. 1893 m. jis vedė Antaniną Koržbek-Lack (1870-1952), kilusią iš Poznanės kunigaikštystės. Iš pradžių jie gyveno mediniame dvaro pastate, stovėjusiame ant kairiojo Ronžės upės kranto, prie kelio į Klaipėdą. Vedybų proga Feliksas savo žmonai užrašė Virbališkės dvarą, ta proga pavadintą Antaniške. Po vestuvių jis su savo jaunute žmona išvyko į kelionę po Europą. Tada buvo sumanyta statyti ir naujus rūmus Palangoje. Vokietijoje F. Tiškevičius susipažino su žymiu Vokietijos architektu Fr. Švechtenu ir susitarė, kad pastarasis jam sukurs rūmų projektą. Aptarus vietos sąlygas, prieita išvados, kad rūmus reikia statyti naujoje vietoje ir aplink juos įkurti parką. Fr. Švechtenas greičiausiai F. Tiškevičių supažindino ir su būsimuoju parko autoriumi – E. F. Andrė. 1880 m. jie kartu jau buvo dirbę Poznanės kunigaikštystėje – rekonstravo Semoštrelio rūmus ir parką.

Aleksandras Tiškevičius

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo.
Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.

Antanas Tiškevičius

Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.

Antanas Stanislovas Tiškevičius

Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.

Benediktas Tiškevičius
 
Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką.
B. Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L. C. Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia.
Mirė B. Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės.

Jurgis Tiškevičius

Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai-kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. J. Tiškevičius Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje-Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.

Kazimieras Tiškevičius

Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai

RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija