Kultūra

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka Žemaitijos herbas
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

Į pradžią


ŽEMAIČIŲ TEATRAS
(Skaičiai, faktai, datos)

Parengė Danutė Ramonaitė, Vaclovas Vičius


Mėgėjų teatro atgimimas

Petras Bielskis knygoje „Lietuvių liaudies teatro poetika” rašo, kad naujas mėgėjų teatrų sąjūdis, jo atgimimas prasideda nuo 1947 m., kai buvo pradėtos rengti respublikinės dramos kolektyvų apžiūros. Su šia data susijęs ir Žemaitijos teatro atgimimas.Telšių teatras
1956 m. Liaudies kūrybos namai pirmą kartą surengė respublikinius dramos vadovų kursus Trakuose. Juose dalyvavo ir Žemaitijos atstovai. Tai ilgametė „Akmencemento” kultūros rūmų liaudies teatro režisierė Stasė Niūniavaitė, Kretingos liaudies teatro režisierius Egidijus Radžius bei Jurbarko liaudies teatro režisierius Algirdas Pauliukaitis.
1956 m. įvyko pirmasis respublikinis dramaturgų ir dramos vadovų pasitarimas. Iš  parodytų spektaklių labiausiai išsiskyrė žemaičio Napoleono Bernoto, kuris tuo metu dirbo Klaipėdoje, režisuoti spektakliai – Žemaitės „Trys mylimos” bei K. Sajos „Vis per gerą širdį”. 
1957 m. respublikiniame konkurse gerai buvo įvertintas Telšių „Masčio” fabriko dramos kolektyvas, pastatęs A. Liobytės „Kuršiuką muzikantą” (režisierius Egidijus Radžius).
1956 m. iš penkių liaudies teatrų vardus gavusių kolektyvų du buvo žemaičių – Telšių ir Jurbarko. 
1960 m. Kultūros ministerija ir Teatro draugija surengė teatro savaitę. Jos metu įvairiose Lietuvos vietose Telšių liaudies teatras parodė 9 spektaklius. 
1967 m. vykusiame meno saviveiklos festivalyje įdomiais spektakliais nudžiugino Kretingos liaudies teatras (T. Jan pjesė „Mergaitė ir pavasaris”, rež. E. Radžius) bei Rietavo liaudies teatras (D. Urnevičiūtė „Vadink mane motina”, rež. S. Eigirdas).
1972 m. Kalotėje įvyko respublikinis liaudies teatrų kūrybinis sąskrydis. 
Mokslinio metodinio kultūros centro iniciatyva 1983 m. pradėti organizuoti  Žemaitijos regionų liaudies teatrų festivaliai „Žemaitijos rampa” (Kretingoje, Telšiuose).
Tuo metu prie kai kurių liaudies teatrų veikė jaunimo teatro studijos. Kūrybingai dirbo N. Akmenės jaunimo teatro studija, vadovaujama režisierė S. Niūniavaitės.
1981 m. respublikiniu liaudies teatrų konkursu Klaipėdoje tarsi prasidėjo mėgėjų scenos kūrybinio atgimimo era. Tauragės spektakliu „Kaip išsirinkti žmoną iš panų milijono” (rež. Antanas Naraškevičius, dail. Edmundas Mažrimas) gimė nauja lietuviškų vakarų banga liaudies teatruose. 
1982 m. balandžio mėn. Lietuvos mokslinis metodinis kultūros centras surengė pirmąją mokslinę praktinę konferenciją „Saviveiklinio teatro meno vaidmuo ir uždaviniai idėjiniam ir estetiniam darbo žmonių auklėjimui”. 

Veikliausi teatrai

Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų režisūros katedros studentų kūrybinės iniciatyvos dėka liaudies teatro veikloje atsirado naujų originalių formų: „Vežimų teatras” Veiviržėnuose, „Klojimo teatras” Agluonėnuose. Tuo laiku gana kūrybingai  Mažeikių liaudies teatre dirbo režisierius F. Paulauskas, kuris tęsė savo kraštiečio J. Vaičkaus „Skrajojančio teatro” kūrybinę kryptį: buvo vaidinama gatvėse, aikštėse, sunkvežimių kėbuluose.Kretingos teatras
1984 m. Mokslinio metodinio kultūros centro Teatro skyriaus iniciatyva gimė graži tradicija rengti kasmetinius liaudies teatrų po atviru dangumi festivalius Palangoje. Šis renginys skirtas pirmajam lietuviškam vaidinimui – A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje” (1899 m.) atminti. Pradėjus organizuoti minėtus spektaklius, juos per vieną vakarą pamatydavo iki 900 žiūrovų.
1972 m. itin kūrybingai dirbo Plungės rajono kultūros namų dramos mėgėjų kolektyvas, pastatęs spektaklį „Pokalbis su motina” (rež. Juozas Kempinas), stebino savo ieškojimais režisierius F. Paulauskas Mažeikių liaudies teatre. Čia jis pagal M. Martinaitį pastatė poezijos spektaklį „Kukutynė”. Režisierius A. Vizgirda Klaipėdos medienos medžiagų kombinato liaudies teatre režisavo poezijos spektaklį. – M. Karčiausko „Vilčių nemunai”. Telšių Žemaitės teatras gerai buvo įvertintas už poezijos spektaklį „Žmogaus apnuoginta širdis” (rež. Laima Pocevičienė), pastatytą pagal Vytauto Mačernio eiles.
Palaipsniui Žemaitijos liaudies teatrai, kaip beje ir visoje Lietuvoje, pradėjo siekti  profesionalaus teatro modelio. Spektakliai čia jau buvo kuriami pagal tradicinio akademinio teatro kūrybos principus. Taip Plungės teatras pastatė J. Baltušio „Gieda gaideliai”, rež. V. Korenka; Rietavo teatras – J. Grušo „Gintarinė vila”, rež. S. Eigirdas; N. Akmenės – A. Čchaidzės „Kai miestas miega”, rež. S. Niūniavaitė. Minėti teatrai iš kitų tuo laikotarpiu labiausiai išsiskyrė ir stabiliomis aktorių grupėmis. 
Santvarkų kaitos vėjai, žinoma, palietė ir mėgėjų teatro vandenis, sukeldami sovietmečiu nematytas bangas.

Festivaliai, serminarai, kūrybinės stovyklos

Atkūrus nepriklausomybę, atsirado gausybė festivalių, seminarų, kūrybinių stovyklų, kurių iniciatoriai yra patys teatrų režisieriai ar vietos kultūros darbuotojai. Kai kurie iš paminėtų renginių – tarptautiniai. Taip gimė „Kelmės scena” Kelmėje (rež. Algimantas Armonas), „Atžalyno scena” ir „Kaukučio šventė” Kretingoje (rež. Algimantas Verbutas). Klaipėdos universiteto teatro katedros vedėjos Danutės Vaigauskaitės iniciatyva pradėtas rengti tarptautinis teatrinių mokyklų festivalis Jurbarko vaikų teatras
„Baltijos skrydis”. Prasmingos teatrų šventės „Nuognē graži Žemaitėjė” ir „Cha-cha” vyksta Telšių Žemaitės dramos teatre (direktorius Kajetonas Šliogeris). Kretingoje režisierius  Egidijus Radžius rengia „Vėinė joukā”, Tauragėje režisierė Genovaitė Urmonaitė teatrus sukviečia į „Kvartetą”.
Teatrų susibūrimai vyksta ir mažuose provincijos miesteliuose. Savo teatro šventes turi  Skuodas, Rietavas, Salantai ir kt.
Ryšiai ir bendradarbiavimas su užsienio šalių teatrais akivaizdžiai ėmė plėtotis nuo 1991-ųjų metų, kai Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga tapo tarptautinės mėgėjų teatrų asociacijos (AITA-IATA) nare. 1993 metais Lietuvos mėgėjų teatro sąjungai (LMTS) buvo suteiktas Nacionalinio centro statusas.
Lietuvos mėgėjų teatras yra įvairus ir gero lygio. Įspūdingiausi – telšietės Laimos Adomaitienės paskutiniųjų metų pasiekimai. Ji, prie Žemaitės teatro veikiančioje jaunimo studijoje  „Aglija” pastačiusi T. Viljamso dramą „Pasmerkti namai”, ne tik tapo kelių tarptautinių festivalių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje laureate, bet pelnė ir pasaulinį pripažinimą – 1996 metais tarptautinė žiuri šį spektaklį atrinko į pasaulinį vaikų ir jaunimo teatrų festivalį Kopenhagoje, kuriame iš visų žemynų dalyvavo tik 18 teatrų. T. Viljamso „Pasmerktus namus” ekspertai ten minėjo tarp trijų geriausiųjų.
Dar didesnė sėkmė šį telšiškių spektaklį lydėjo Monake vykusiame pasauliniame mėgėjų teatrų festivalyje (iš Baltijos ir Šiaurės šalių jame dalyvavo tik Lietuva ir Suomija). 1999 m. šis teatras taip pat labai aukštai įvertintas tarptautiniuose mėgėjų teatrų festivaliuose ir prmiausia už naujausią savo pastatymą – spektaklį „M”. 
Tai, kad Lietuvos mėgėjų teatro kolektyvai  dirrba kūrybingai, didelis Klaipėdos universiteto nuopelnas – čia rengiami Lietuvos mėgėjų teatrų režisieriai, lituanistai-mokyklinių teatrų vadovai.

 Senosios dramaturgijos atgimimo laikotarpis

1984 metais Scena iš Telšių Žemaitės teatro spektaklio "Gėlės" (režisierė Laima Adomaitienė)prasidėjo senosios dramaturgijos atgimimo laikotarpis. Tada Palangoje buvo pradėti rengti Lietuvos mėgėjų  teatrų festivaliai, kurie buvo skirti pirmojo viešo lietuviško  spektaklio „Amerika pirtyje”  kūrėjų atminimui. Į Palangos parodų paviljono kiemą, kur vykdavo spektakliai, tada prisirinkdavo iki tūkstančio ir daugiau žiūrovų – tai savotiška „lietuviškų vakarų” atmaina?
1984 m. lemtingi ir klojimo teatro sąjūdžiui, kuriam iki šiol tebevadovauja Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis. Būtent tais metais jis su savo studentais Klaipėdos rajone, Agluonėnų kaime atstatė laukininko sodyboje esantį klojimą ir suvaidino jame pirmąjį spektaklį. Klojimų vaidinimai darėsi vis populiaresni, ir 1988 m. tuose pačiuose Agluonėnuose įvyko pirmoji Klojimo teatro Krivūlė, kuri 1999 m. buvo rengiama jau dvyliktą kartą.
Vos tik prasidėjo Atgimimas, Kretingos scenoje atgijo S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesė „Aušros sūnūs” bei O. Pleirytės-Puidienės „Skirmunda” (už šių spektaklių pastatymą režisieriui Egidijui Radžiui buvo paskirta Lietuvos Kultūros ministerijos B. Dauguviečio premija. Jurbarke buvo rodomi V. Kudirkos „Viršininkai”. Tuo laiku į mėgėjų teatro sceną sugrįžo ir Vydūno, Maironio dramos, inscenizuojami A. Miškinio, V. Mykolaičio-Putino, Krėvės kūriniai. Taip „dainuojanti revoliucija” įžengė į mėgėjų sceną.
Gerokai pasikeitė pačių aktorių požiūris į teatrą. Dabar vaidinti jau ateina tik tie, kurie iš tikrųjų mėgsta sceną, vertina galimybę joje vaidinti. 

 

Liaudinis, akademinis, poetinis teatras

Apibendrindamas Lietuvos mėgėjų teatrų stilių ir krypčių įvairovę, galima išskirti tris pagrindinius Lietuvos mėgėjų teatro kelius, kuriuos sąlyginai galima pavadinti taip: LIAUDINIS, AKADEMINIS, POETINIS. 
Liaudiniai teatrai, kurių daugiausiai veikia kaimuose ir miesteliuose, dažniausiai renkasi klasiką, arba senąją, arba šio amžiaus dramaturgiją. Jų dėka į sceną sugrįžo ne tik Žemaitės, Keturakio, Vaižganto, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, P. Pundzevičiaus-Petliuko, L. Didžiulienės-Žmonos, Vydūno, B. Sruogos, P. Vaičiaičio, bet ir mažiau žinomų autorių – K. Vijūno, S. Žemaičio, J. Blizinskio, M. Baluckio, J. Balčikonio ir kt. kūriniai.Kretinga 
Be jau paminėtų, ryškesni liaudiniai teatrai veikia Šilutės rajono Rusnės miestelyje  (rež. Virginija Gajauskienė), Plungės rajone Rietave (rež. Steponas Eigirdas), Kretingos rajone Salantuose (rež. Feliksas Grabys) ir Kaltinėnuose (rež. Balys Juškevičius), Šilutės rajone Švėkšnoje (rež. Mindaugas Nogaitis), Klaipėdos rajone Agluonėnuose (rež. Augustinas Šutkus) ir Judrėnuose (rež. Vilija Norvilienė), Plungės rajone Žemaičių Kalvarijoje (rež. Genutė Rimkuvienė). 1999 m. „Pastogės” šventėje įsitikinome, kad kaimuose bei miesteliuose gali gimti ne vien liaudiniai buitiniai, bet ir įdomios formos, intelektualūs spektakliai. Šilgalių artistai (Šilutės r.) parodė F. Kafkos „Metamorfozę” – stilingą, daugiaprasmį vaidinimą (rež. Jūratė Daugalienė).  
Iš akademinę kryptį pasirinkusių teatrų išskirti geraiusius iš geriausių sunku. Žemaitijoje bene ryškiausi šie: Algimantas Armonas (Kelmės Mažasis teatras), Kastytis Brazauskas (Telšių Žemaitės teatras), Danutė Budrytė-Samienė (Jurbarko K. Glinskio teatras), Virginijus Milinis (Palangos Grubusis teatras), Laima Pocevičienė (Telšių Žemaitės teatras), Egidijus Radžius ( Kretingos rūmų teatras).
Akademinės krypties režisierių aukštesnes ambicijas liudija ir repertuaras – daugeliu atvejų vaidinamos tos pačios pjesės (ar net sudėtingesnės) kaip profesionaliame teatre. 
Jokiai srovei nepaklūsta Skuodo žemaičių teatro režisieriaus Edmundo Untulio spektakliai. Tai unikalus atvejis, kai režisierius (kartu būdamas ir dramaturgas, ir aktorius) pjeses – realistines tragikomedijas – rašo ir vaidina žemaitiškai. 
Tik žemaitiškai vaidina Plungės Žemaičių teatras (rež. Felicija Slušnienė).
Poetinio teatro išpažinėjai nesitenkina vien siužetu, gerai suręstu spektakliu, o nyra į gilesnes būties gelmes, bandydami savo pasaulėjautą, požiūrį į esminius klausimus išsakyti vien jam būdinga teatro kalba.Toks teatras veikia Telšiuose. Tai „Aglijos” jaunimo teatro studija, kuriai vadovauja režisierė Laima Adomaitienė. 
Kai kurie teatrai (Telšių, Kelmės), turėdami savo patalpas, dalinai jau yra savarankiški, tiesiogiai nebepriklauso kultūros skyriams ar kultūrų centrams. Lėšas šių teatrų išlaikymui, naujų spektaklių pastatymui skiria savivaldybės.  Šiuo metu pakeliui į tokią „nepriklausomybę” yra dar keletas Žemaitijos mėgėjų teatrų. Vienas kitas  mėgėjų teatras čia jau realiai galvoja ir apie profesionalų kelią. Kai kurie buvę mėgėjai tokį savo tikslą jau ir įgyvendino (Klaipėdoje – Pilies teatras, rež. Algirdas Viizgirda. 
Svarbiausi 1999 m. Žemaitijos, o kartu ir visos Lietuvos mėgėjų teatrų renginiai  buvo rugpjūčio mėnesį Palangoje ir kitose Lietuvos vietose vykusios teatro šventės,  skirtos pirmojo viešo lietuviško vaidinimo – Keturakio „Amerika pirtyje” – 100-osioms metinėms paminėti.  
 

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis