Kultūra

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka Žemaitijos herbas
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

Į pradžią


APIE ŽEMAIČIŲ TEATRĄ

 

Žemaitijos kultūriniame gyvenime teatrui kaip vienai iš meno rūšių tenka ypatinga vieta ir pirmiausia dėl to, Grupė Žemaitijos teatralų su savo draugais iš užsienio Kretingoje. 1996 m.kad tai viena iš seniausių ir labiausiai žemaičių mėgstamų meno sričių. Šiaip, būdami gana uždaro būdo, žemaičiai nevengia scenoje atsiverti, pasijuokti iš savo ir draugų silpnybių, pamoralizuoti. Teatras jiems dažnai būdavo ir savotiškas kovos būdas, perkeltine prasme įtaigiai, sceniniu vaizdu ir žodžiu pašiepiant savo nedraugus, padedant žmonėms suprasti esamų negerovių priežastis.

Tuo metu šiame krašte veikusioje Kražių jezuitų kolegijoje, kur mokėsi itin daug žemaičių jaunuomenės, buvo praktikuojami savaitiniai arba mėnesiniai mokinių pasirodymai scenoje, siekiant, kad auklėtiniai įgytų reikiamų žinių, lotynų retorikos, kalbos, dikcijos praktinių sugebėjimų. Iš pradžių tai daugiausia buvo monologai ir dialogai, kurie vėliau išsivystė į ištisus vaidinimus, kuriuose būdavo įžanga, epilogas su chorais ir šokiais, gyvaisiais paveikslais ir kt. Šiuos veikalus dažniausiai kurdavo literatūros ir poetikos mokytojai. Iki mūsų laikų yra išlikusių šių vaidinimų programų ir rankraščių. Iš jų galima susidaryti bendrąScena iš Kelmės Mažojo teatro spektaklio "Pabališkių karčiamoje" (dramaturgas R. Kaškauskas, režisierius  A. Armonas) XVII-XVIII šimtmečiais Žemaitijoje egzistavusio teatro vaizdą. Tai, kad šie veikalai būdavo skiriami specialiai žemaičiams, rodo šių kūrinių žemaitiški tekstai ar tekstų intarpai, žemaitiški buities elementai, šio krašto vaizdai ir kt.
1797 metais Kražių kolegijos teatrą perėmus karmelitams (po to, kai Kražių mokykla atiteko jiems), dėmesys teatrui iš pradžių nesumažėjo. Šios mokyklos auklėtiniai ir toliau rengdavo  vaidinimus, kuriuose būdavo nemažai moralizuojančio, didaktinio pobūdžio tekstų. Čia rodydavo ir komedijas, kurios dažnai neapsiribodavo scena, o persimesdavo į kaimus, miestelius. Tai pasakytina ir apie Užgavėnių dienomis vykusius renginius. Tačiau po to, kai Telšių apskrities mokyklos, kurią išlaikė bernardinų vienuolynas, prefektas kun. Marcelijonas Gudelis-Gudelevičius kreipėsi į visos Lietuvos kunigaikštijos mokyklų vizitatorių kun. Bogušą, komedijiniai vaidinimai Telšiuose ir Kražiuose buvo uždrausti, nors jie dar kurį laiką ir vykdavo. Teatrinį judėjimą Žemaičiuose tada palaikė krašto bajorija, kuri buvo labai pripratusi prie tokių vaidinimų ir nenorėjo šio malonumo atsisakyti. Tačiau tada šie spektakliai dažniausiai jau būdavo organizuojami ne mokyklose ir ne jų iniciatyva, o privačiai pasirūpinus kuriam nors asmeniui ar jų grupei. Tam reikalui specialiai būdavo įrengiamos net patalpos. 1815 metais „Kurjer Litevski”(Nr.74) rašė, kad Telšiuose 1815 metais, laidojant Žemaičių kaštelioną, Rietavo tijūną Liudviką Gorskį po pamaldų bažnyčioje "po didelių pietų laidotuvių proga" įvyko "didelis spektaklis naujai pastatytame teatre, kuriame artistai mėgėjai suvaidino momentui pritaikintą veikalą".Aglija
Kaip rodo išlikę dokumentai, vaidinimai Kražiuose, kad ir ne taip dažnai kaip anksčiau, vykdavo ir po 1817 metų, kai Kražių mokykla atsidūrė naujojo globėjo Igno Daujoto žinioje.
 

Žemaitijos teatrai daug gastroliuoja, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse mėgėjų teatrų šventėse ir čia sulaukia gero įvertinimo.

Daugelį metų ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos mėgėjų teatrų sąjūdžio siela buvo ir tebėra Lietuvos Liaudies kultūros centro režisierius žemaitis Vacys Vičius.

 


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis