APIE ŽEMAIČIŲ TEATRĄ

Žemaitijos kultūriniame gyvenime teatrui kaip vienai iš meno rūšių tenka ypatinga vieta ir pirmiausia dėl to, kad tai viena iš seniausių ir labiausiai žemaičių mėgstamų meno sričių. Šiaip, būdami gana uždaro būdo, žemaičiai nevengia scenoje atsiverti, pasijuokti iš savo ir draugų silpnybių, pamoralizuoti. Teatras jiems dažnai būdavo ir savotiškas kovos būdas, perkeltine prasme įtaigiai, sceniniu vaizdu ir žodžiu pašiepiant savo nedraugus, padedant žmonėms suprasti esamų negerovių priežastis.

• Žemaitijoje šiandien beveik kiekvienas didesnis miestelis, rajono centras turi savo teatrą.

• Teatro tradicijos Žemaičiuose ėmė formuotis dar XVII-XVIII šimtmečiais. Jam tais laikais daugiausia dėmesio buvo skiriama kaip mokymo ir auklėjimo priemonei.

• Pirmieji globoti teatrą Žemaičiuose suskato jėzuitai.

Tuo metu šiame krašte veikusioje Kražių jezuitų kolegijoje, kur mokėsi itin daug žemaičių jaunuomenės, buvo praktikuojami savaitiniai arba mėnesiniai mokinių pasirodymai scenoje, siekiant, kad auklėtiniai įgytų reikiamų žinių, lotynų retorikos, kalbos, dikcijos praktinių sugebėjimų. Iš pradžių tai daugiausia buvo monologai ir dialogai, kurie vėliau išsivystė į ištisus vaidinimus, kuriuose būdavo įžanga, epilogas su chorais ir šokiais, gyvaisiais paveikslais ir kt. Šiuos veikalus dažniausiai kurdavo literatūros ir poetikos mokytojai. Iki mūsų laikų yra išlikusių šių vaidinimų programų ir rankraščių. Iš jų galima susidaryti bendrą XVII-XVIII šimtmečiais Žemaitijoje egzistavusio teatro vaizdą. Tai, kad šie veikalai būdavo skiriami specialiai žemaičiams, rodo šių kūrinių žemaitiški tekstai ar tekstų intarpai, žemaitiški buities elementai, šio krašto vaizdai ir kt.

1797 metais Kražių kolegijos teatrą perėmus karmelitams (po to, kai Kražių mokykla atiteko jiems), dėmesys teatrui iš pradžių nesumažėjo. Šios mokyklos auklėtiniai ir toliau rengdavo  vaidinimus, kuriuose būdavo nemažai moralizuojančio, didaktinio pobūdžio tekstų. Čia rodydavo ir komedijas, kurios dažnai neapsiribodavo scena, o persimesdavo į kaimus, miestelius. Tai pasakytina ir apie Užgavėnių dienomis vykusius renginius. Tačiau po to, kai Telšių apskrities mokyklos, kurią išlaikė bernardinų vienuolynas, prefektas kun. Marcelijonas Gudelis-Gudelevičius kreipėsi į visos Lietuvos kunigaikštijos mokyklų vizitatorių kun. Bogušą, komedijiniai vaidinimai Telšiuose ir Kražiuose buvo uždrausti, nors jie dar kurį laiką ir vykdavo. Teatrinį judėjimą Žemaičiuose tada palaikė krašto bajorija, kuri buvo labai pripratusi prie tokių vaidinimų ir nenorėjo šio malonumo atsisakyti. Tačiau tada šie spektakliai dažniausiai jau būdavo organizuojami ne mokyklose ir ne jų iniciatyva, o privačiai pasirūpinus kuriam nors asmeniui ar jų grupei. Tam reikalui specialiai būdavo įrengiamos net patalpos. 1815 metais „Kurjer Litevski”(Nr.74) rašė, kad Telšiuose 1815 metais, laidojant Žemaičių kaštelioną, Rietavo tijūną Liudviką Gorskį po pamaldų bažnyčioje "po didelių pietų laidotuvių proga" įvyko "didelis spektaklis naujai pastatytame teatre, kuriame artistai mėgėjai suvaidino momentui pritaikintą veikalą".

Kaip rodo išlikę dokumentai, vaidinimai Kražiuose, kad ir ne taip dažnai kaip anksčiau, vykdavo ir po 1817 metų, kai Kražių mokykla atsidūrė naujojo globėjo Igno Daujoto žinioje.

 

• 1821 metais Kražiuose pradėjus dirbti Vilniaus filomatui Jonui Sabaliauskui, teatrui supasaulietintoje Kražių mokykloje dėmesys buvo dar labiau padidintas ­ spektakliai statomi, rodomi gana dažnai. Vėliau teatras Kražiuose ir visoje Žemaitijoje palaipsniui apmirė.

• Naujas etapas Žemaičių krašto teatro istorijoje prasideda 1899 metais, kai Palangoje spaudos draudimo laikotarpiu buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis ­ Keturakio „Amerika pirtyje”. Kodėl Palangoje, o ne kurioje nors kitoje vietoje? Palanga ir jos pajūris tuo metu priklausė Kuršo gubernijai. Čia carinė rusų valdžia labiau pro pirštus žiūrėjo į vietinių lietuvių kultūrinę veiklą. Tuo pat metu Žemaitijos ir visos Lietuvos šviesuomenė Palangą laikė Lietuvos dalimi, čia rinkdavosi vasaromis, ir tai, kas vykdavo Palangoje, būdavo plačiai pagarsinama.

• Žinia apie pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje taip pat greitai apskriejo visą Lietuvą ir tai daugelį susipratusių lietuvių paskatino nuoseklesniam darbui siekiant panaikinti spaudos draudimą Lietuvoje.

• Pamažu įsilingavo ir lietuviški vakarai, lietuviški vaidinimai. Sunkiausia tuo laiku būdavo iš rusų valdžios gauti leidimus tokiems vakarams. Tačiau neranda išeities dažniausiai tik tie, kurie jos neieško. Žemaičiai šiuo požiūriu buvo kantrūs ir landūs.

• Telšiuose, užvažiuojamųjų namų daržinėje, pirmas lietuviškas vakarėlis buvo suorganizuotas dar 1890 metais. Pirmasis lietuviškas vaidinimas Žemaičių sostinėje Telšiuose suvaidintas 1907 metais ­ „Žilė galvoj, velnias uodegoj”.

• Dėl sudėtingų tuometinių politinių ir ekonominių sąlygų, statydami spektaklius, žemaičiai režisieriai ir aktoriai didesnių idėjų nekeldavo. Svarbiausias buvo pats faktas, kad spektaklis lietuviškas (dažnai žemaitiškas). Spektaklių turinys būdavo lengvas, žiūrovams suprantamas. Telšiuose taip dirbta apie dešimtmetį.

• 1916 metais Telšių kultūrininkai susibūrė į „Kanklių” draugiją, kuri gyvavo iki 1935 metų ir, tęsdama žemaitiško teatro tradicijas, pastatė per tą laikotarpį apie 400 spektaklių. Jie buvo rodomi ne tik Telšiuose, bet ir daugelyje aplinkinių Žemaitijos miestelių.

• Tuo laikotarpiu visuomeniniais pagrindais dirbantys teatrai veikė ir  kitose Žemaitijos vietose. Kūrybingiausiai dirbantis teatras vis dėlto buvo Telšiuose. Dalis aktorių spektakliuose vaidindavo nuolat ir gana profesionaliai. Taip dirbant palaipsniui buvo atsikratoma mėgėjiškumo. Toks kolektyvas susibūrė ir jis nenutraukė savo veiklos 1935 metais iširus „Kanklėms”.

• Sudėtingas Telšių teatrui buvo 1940-1941 metų laikotarpis. Gabesnieji šio teatro aktoriai pasklido po didesnius Lietuvos miestus, dalis įsijungė į Šiaulių teatrą.

• 1941-ųjų metų antroje pusėje Butkų Juzės ir Petro Gintalo iniciatyva Telšiuose imtas kurti Žemaitijos teatras. Iš pat pradžių buvo keliama idėja, kad šis teatras turi dirbti profesionaliais pagrindais ­ norėta sudaryti galimybę kiek tai įmanoma dažniau Žemaitijos visuomenei susitikti su profesionaliuoju menu ir ypač su Žemaičiuose nuo seno pamėgtu teatru.

• Karo metais aktorių trupę Žemaičių teatre sudarė J. Dulskytė, O. Dainauskienė, J. Gascevičiūtė, I. Gurinaitė, A. Gruodytė, A. Kavaliauskas, O. Knapkytė, S. Paska, A. Petkevičius, A. Pikelis, S. Ratkevičius, A. Žadeikis ir kiti.

• Karo laikotarpiu Telšiuose veikęs Žemaičių teatras kasmet pastatydavo, atnaujindavo po kelis spektaklius. Žiūrovai pamatė Busono melodramą „Nežinomoji”, S. Lauciaus „Signalą”, Šilerio „Klastą ir meilę”, P. Vaičiūno „Naujuosius žmones”, K. Binkio „Atžalyną”, P. Gintalo „Kražių skerdynes”, Sudermano „Tėviškę” ir kitus.

• 1943 metais Telšių teatras tapo profesionaliu teatru ir tokiu jis išliko iki 1949 metų.

• Karo metais spektaklius Telšiuose režisuodavo N. Bernotas, A. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, R. Juknevičius, B. Lukošius, M. Mikuta, A. Radzevičius, N. Vosyliūtė, scenografijas kurdavo T. Valius ir kt.

• Karo laikotarpiu teatras turėjo muzikinį ansamblį, kuriam vadovavo V. Visockas.

• 1949 metais Žemaičių teatro profesionalių aktorių grupė buvo prijungta prie Šiaulių dramos teatro, kurio režisieriai telšiškiams dažnai karo ir pokario laikotarpiu padėdavo režisuoti naujai statomus ir seniau rodomus spektaklius.

• Karo metais profesionalius teatrus mėginta sukurti ir Mažeikiuose, Plungėje, kai kuriuose kituose didesniuose Žemaitijos miestuose, tačiau iki galo šio darbo ten nepavykdavo padaryti ir teatrai liko mėgėjų.

• Telšiuose teatras naujai atsikūrė tik 1959 metų birželio 25 dieną.

• 1964 metais Telšių teatrui už režisieriaus E. Radžiaus pastatytą Žemaitės „Petrą Kurmelį” suteiktas Žemaitės vardas.

• Šiuo metu Telšių Žemaitės teatras ­ vienas iš pajėgiausių ir daugiausiai žemaitiškų spektaklių statantis teatras regione. Didelę dalį šių veikalų sudaro Žemaitės kūriniai ar jų inscenizacijos. Tai „Trys mylimos”, „Marti”, „Petras Kurmelis”, „Piršlybos”, „Stebuklingas daktaras”. 1994 metais šis teatras pagal žemaitiškai rašančių žemaičių poetų eiles pastatė ir pirmąjį žemaitiškos poezijos spektaklį ­ „Žemaitėškė žuodē paukštelēs čiolb”, kuris tais metais vykusioje Lietuvos poezijos teatrų apžiūroje pripažintas geriausiu.

• Paskutiniaisiais metais Žemaitijos mėgėjų teatrų judėjimas Lietuvoje labiausiai išsiskiria šiame krašte veikiančiais labai pajėgiais teatrais ir jų gausumu. Dėmesį patraukia ir šių teatrų pasirenkamas repertuaras. Nemažą dalį spektaklių sudaro žemaičių autorių ir žemaitiškai parašyti darbai, kurie scenoje žemaitiškai ir vaidinami. Anot žinomo teatrologo žemaičio P. Bielskio, šiandien Žemaitijos liaudies teatrams beveik visur vadovauja išsilavinę, gerai suprantantys teatro specifiką žmonės, o vaidina šiuose teatruose dažniausiai specialiai darbui scenoje neparuošti aktoriai, kurie yra atėję į teatrą savo meninės prigimties vedami.

• Gilios mėgėjų teatrų darbo tradicijos Plungėje, Kretingoje, Rietave, Tauragėje, Kelmėje, Jurbarke, Mažeikiuose, Palangoje, Akmenėje, Skuode, Daugelis šių teatrų ­ garbingos respublikinės B. Dauguviečio premijos laureatai.

• Paskutiniaisiais metais yra bandymų dabartinės Žemaitijos teritorijoje kurti ir profesionalius teatrus (Šilutė).

• Žemaitijoje susidarė palankios sąlygos teatrams bendrauti, vertinti vieniems kitų darbus. Dažnai juos suburia Žemaičiuose vykstančios gražios teatrų šventės. Tradicinis Telšiuose kasmet vykstantis teatrų festivalis „Nuognē graži Žemaitėjė”, komedijų festivalis „Cha cha!”. Tauragiškiai kasmet organizuoja gražias teatrų šventes „Tytuva”. Palangoje vasaromis vyksta teatrų festivaliai „Saulės taku”. Kretingoje tradiciškai krašto teatrus kasmet sukviečia klojimų teatrų krivūlė. 1995 metų pabaigoje Telšiuose atgaivinta čia apie dešimtmetį buvusi primiršta regiono teatro šventė.

Žemaitijos teatrai daug gastroliuoja, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse mėgėjų teatrų šventėse ir čia sulaukia gero įvertinimo.

Daugelį metų ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos mėgėjų teatrų sąjūdžio siela buvo ir tebėra Lietuvos Liaudies kultūros centro režisierius žemaitis Vacys Vičius.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998. Puslapis atnaujintas 2000.05.08. Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt