PALANGA

• Keletas faktų iš Palangos istorijos
• Palangos botanikos parkas (trumpai)

Keletas faktų iš Palangos istorijos

• Didžiausias Žemaitijos ir visos Lietuvos kurortas ­ Palanga. Ji jau daugelį metų vasarą tampa savotiška Lietuvos sostine.

Kaip kurortas Palanga ėmė garsėti tik XIX a. pradžioje.

• Pirma tai buvo tik „jūrų maudyklos”, į kurias liepos-rugpjūčio mėnėsiais suvažiuodavo nemažai pasiturinčių žmonių iš Gudijos, Vilniaus ir kitur. 1830 metais St. Čerskis rašė, kad „tos maudyklos pripažintos kūną stiprinančios, teikiančios miego ir apetito".

• Labiausiai šis kurortas ėmė garsėti po to, kai 1829 metais Palangos dvarą nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius.

• Grafai Tiškevičiai Palangą valdė 116 metų. Beveik visą tą laiką Palanga ir jos pajūris priklausė Kuršo gubernijai, tačiau gyventojų daugumą čia sudarė žemaičiai lietuviai, ir jie nei savo kalbos, nei tėvų tradicijų per tą laikotarpį neatsisakė, taigi išliko savimi ir vedė žemaičiams lietuviams būdingą gyvenimo būdą, nebuvo praradę vilties, kad ši teritorija vėl bus sugrąžinta Lietuvai.

• Grafus Tiškevičius Palangos pajūris pirmiausia patraukė savo nepakartojamu grožiu, kopomis, pušynais.

• 1824-1839 metais Palangos grafystę (taip buvo vadinama Palanga) valdė Mykolas Tiškevičius, 1839-1856 ­ Juozas Tiškevičius, 1856-1891 metais jo sūnus Juozas Tiškevičius.

• Sparčiausiai kurortas pradėjo augti 1891 metais Palangos dvaro savininku tapus Feliksui Tiškevičiui.

• Sukūręs šeimą, F. Tiškevičius Palangoje ėmė statytis naujus rūmus. Jiems vietą parinko pietinėje Palangos dalyje, klampioje senojo Birutės miško, kurį žemaičiai dar tebelaikė šventu, teritorijoje.

• Rūmai buvo pradėti statyti 1896 metais. Juos projektavo vokiečių architektas F.Švechtenas.

• 1897 metais, užbaigus rūmus, apie juos  pradėtas kurti parkas, kuris iki pat šiol yra vienas iš gražiausių parkų ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Šį parką projektavo įžymus prancūzų peizažistas Eduardas Fransua Andre. Parke greitai po to iškilo įspūdinga „Laiminančio Kristaus” skulptūra, Birutės kalno papėdėje buvo įrengta Lurdo grota.

• Palanga tuo metu jau buvo svarbus pajūrio krašto švietimo ir administracinis centras, kuris nors ir buvo Kuršo valdžioje, bet tarnavo didelei daliai Žemaitijos gyventojų, sprendžiant jiems įvairius ūkinius, švietimo reikalus. Mieste veikė medinė katalikų bažnyčia, buvo muitinė, gintaro fabrikas, nemažai poilsinių, prekybos įstaigų, grafo Juozo Tiškevičiaus rūpesčiu pastatytas tiltas į jūrą, prie kurio priplaukdavo ir nedideli laivai.

• 1863 metais grafo Juozo Tiškevičiaus rūpesčiu įsteigta progimnazija, kurią lankė ir baigė didelė dalis Žemaitijos jaunuolių, siekusių mokslo toliau. Čia mokėsi nemažai jaunimo ir iš kitų Lietuvos regionų. Palangos progimnazija ilgą laiką buvo vadinama mažąja Žemaitijos kunigų seminarija, nes būtent čia būdavo paruošiama didelė dalis Žemaičių kunigų seminarijoje toliau mokslus ėjusių žemaičių. Ši progimnazija išugdė didelį būrį ir garsių Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų, mokslo žmonių. Štai net aštuoni žymūs Nepriklausomos Lietuvos ministrai yra buvę Palangos progimnazijos auklėtiniai. Tai Petras Šniukšta, Liudas Noreika, Vladas Jurgutis, Rapolas Skipitis, Jonas Šimkus, Steponas Kairys, Povilas Žadeikis ir Pranas Liatukas. Palangoje mokėsi ir Antanas Smetona.
  XIX a. pabaigoje itin daug poilsinių (vilų) pastatyta vilos pietinėje Ronžės upės pusėje, kuri iki pat šiol tebėra gražiausia, unikaliausia kurorto dalis.

• Miestelis kaip kultūros židinys itin išgarsėjo po to, kai čia 1899 metų rugpjūčio 20 dieną buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis ­ Keturakio „Amerika pirtyje".

• XIX a. pabaigoje Palangoje jau poilsiaudavo ne tik iš užsienio atvykę pasiturintys lenkai, žydai, bet ir daug Lietuvos meno, mokslo bei kultūros žmonių. Daugelis iš jų apsistodavo klebonijoje, kurioje ilgus metus gražiai tvarkėsi klebonas Juozapas Šniukšta.

•  

• 1898 metais kunigo J. Šniukštos rūpesčiu pradėta statyti naujoji mūrinė neogotikinio stiliaus Palangos bažnyčia, kuri iki pat šiol kurorte ­ pats įspūdingiausias architektūrinis statinys.

• Mėgiamas Žemaitijoje ir poilsis prie upių, ežerų, tačiau kol kas jis čia vyksta stichiškai. Poilsio industrijai, išskyrus Palangą ir Platelius, kitose Žemaitijos vietose rimtesnio dėmesio kol kas neskiriama.

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

1. Vitražas;
2. Palanga;
3. Prie jūros;
4. Pliažas;
5. Kopos

PALANGOS BOTANIKOS PARKAS

 

Tai vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje.

Adresas: Vytauto g. 15, LT-5720 Palanga

Tel.: (8-236) 51601, 51419; telefaksas: (8-236) 51181.

Parko skulptūros, kiti žymiausi lankytini objektai:

GINTARO MUZIEJUS

Muziejus įkurtas 1897 m. pastatytuose grafo F. Tiškevičiaus neorenesansinio stiliaus rūmuose. Juos projektavo Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Rūmai restauruoti 1957 m. pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. 1963 m. rugpjūčio 3 d. Tiškevičių rūmuose atidarytas Lietuvos dailės muziejaus filialas – Gintaro muziejus, kuris veikia iki šiol. Dabar jame 15 ekspozicijų salių, kurios užima apie 750 m², fonduose ­ apie 28 tūkst. eksponatų. Centrinis rūmų pastatas sujungtas su koplyčia, kurioje veikia kilnojamos ekspozicijos.

BIRUTĖS KALNO KOPLYČIA

Birutės kalno koplyčia pastatyta 1869 m. pagal architekto K. Majerio projektą. Koplyčios statyba rūpinosi Palangos klebonas kunigas K. Steponavičius. Prieš tai čia stovėjo kryžius, medinė šv. Jurgio koplytėlė. Na, o senovėje... Pagonybės laikais ant šio kalno būta mūsų protėvių mokslinės observatorijos. Dabar Birutės kalno koplyčią puošia septyni 1976 m. įrengti vitražai, kurių autorius – dailininkas Liudas Pocius. Kalno papėdėje ­ Lurdas.

„BIRUTĖS” SKULPTŪRA

Ją sukūrė skulptorė Konstancija Petrikaitė–Tiulienė. Pastatyta 1965 m. simbolinėje kunigaikštienės Birutės amžino poilsio vietoje, Birutės kalno papėdėje ant akmens, kuriame iškaltas užrašas „Tau, Birute”.

„REBEKA”

Prancūzų skulptoriaus Huberto Luis–Noelio skulptūra „Rebeka” („Vandens nešėja”) į Palangos parko rozariumą perkelta apie 1983-uosius m. iš Vilkėno dvaro parko (Šilutės rajonas). „Rebeka” restauruota Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centre. Šios skulptūros kopija pastatyta Vilkėnų dvare – skulptūros originalo ankstesnėje vietoje.

MAŽASIS PARTERIS

Jo vietoje anksčiau buvo grafo Tiškevičiaus daržas. Pietinė pusė buvo įstiklinta, o šiaurinėjė išmūryta siena. Daržas nuolat keitė savo išvaizdą. Anksčiau parterį aptverdavo. Yra išlikę dviejų skulptūrų postamentai. Matosi ir buvusio fontano vieta. Nėra surasta mažojo parterio senųjų nuotraukų, todėl pilną jo vaizdą dabar atkurti sudėtinga.

SKULPTŪRA PAGAL M. K. ČIURLIONIO „ZODIAKO ŽENKLŲ” TRIPTIKĄ „ŠAULYS”

Skulptūrius ­ Steponas Šarapovas, architektas – Algis Knyva. Ji yra šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo centrinio įėjimo į parką, prie Dariaus ir Girėno gatvės. Skulptūra stovi ant Jaunimo kalnelio. Tai ne pramogų objektas, o baltų senkapis, kuriame vėliau buvo laidojami žydų tautybės žmonės.

SKULPTŪRA „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ”

Tai vienas iš labiausiai parke lankomų objektų, viena iš gražiausių, meniškiausių ir geriausiai žinomų skulptūrų Lietuvoje. Jos autorius – skulptorius Robertas Antinis (vyresnysis). Pastatyta 1960 m. prie pagrindinio tako į rūmus.

PAMINKLAS KARO METAIS NUKANKINTŲ ŽYDŲ ATMINIMUI ĮAMŽINTI

Jis yra naujosios parko dalies pietvakarinėje pusėje, netoli tako, einančio palei kopas Klaipėdos pusėn. Tai didžiulis rausvos spalvos granitinis akmuo, kuriame žydų ir lietuvių kalba parašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūna šventas šių nekaltų aukų atminimas”. Paminklas pastatytas simbolinėje masinių žudynių vietoje apie 1989-uosius metus.

LURDAS

Lurdą Palangos parko įkūrėjas Feliksas Tiškevičius savo žmonos Antaninos skatinamas įrengė jau baigus pagrindinius parko įkūrimo ir rūmų statybos darbus ­ apie 1901-uosius metus. Visi Lurdo statybai panaudoti akmenys yra natūralūs. Jie sucementuoti. Lurdo nišoje anksčiau stovėjo didelė šv. Panelės Marijos skulptūra. Ji neišliko. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Palangai Šv. Marijos akmeninę skulptūrą padovanojo Vilius Orvydas. Ji pastatyta Lurdo nišoje ir čia tebestovi iki šiol.

SARGO NAMELIS

Stovi jis greta pagrindinio įėjimo į parką. Čia yra pora kambarių. Namelyje veikia parko informacinis centras, suvenyrų, parke išaugintų gėlių parduotuvė.

„LAIMINANČIO KRISTAUS” SKULPTŪRA

1993 m. birželio 14 d. Palangoje, Botanikos parko didžiajame parteryje, priešais grafo Tiškevičiaus rūmus, palangiškio Vitalijaus Litvaičio ir kitų Palangos kultūros žmonių rūpesčiu atstatyta ir Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus pašventinta „Laiminančio Kristaus” skulptūra, kurią pagal išlikusius archyvinius dokumentus, nuotraukas atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Pirmoji „Laiminančio Kristaus” skulptūra (spėjama, kad ji buvo atvežta iš Paryžiaus, autorius nežinomas), parke buvo pastatyta jau užbaigus kurti parką (XIX-XX amžių sandūroje). Sovietinės valdžios nurodymu ji buvo sunaikinta pokario metais.

Plačiau apie Palangos botanikos parką

• Parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško teritorijoje. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai.

• Parko plano projekto autorius ­ garsus prancūzas architektas Eduardas Fransua Andrė, kuris kartu su sūnumi Renė Andrė kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buysennas de Colonas.

• Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. Andrė talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas.

• Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrų virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus.

• Kuriant parką, formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese buvusios pelkės, o jos vietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir sala. Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys, formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai.

• Rūmai gerai matomi iš daugelio parko vietų. Peizažinį, ryškiai gamtovaizdiškos krypties parką abipus rūmų architektūriškai akcentuoja iškilmingi parteriai. Priekinis žavi elipsės formos aikšte su fontanu jos viduryje, nuo rūmų baliustradinės terasos besileidžiančiais laiptais. Iš priekio šis parteris dar akcentuotas „Laiminančio Kristaus” skulptūra. Antrasis maloniai nuteikia už rūmų esančiu pusovaliu rožynu, galiniais laiptais, einančiais nuo rūmų terasos. Iš čia tolumoje atsiskleidžia parko medynų grožis.

• Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m. įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį ­ XIV–XV a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą. Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio 21 d. paskelbti architektūros paminklais.

• Įkūrus Palangos parką, jame augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Tvarkant ir prižiūrint jį, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukaptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas bei kiti.

• Palangos parko medynuose vyrauja pušis, drėgnesnėse vietose – juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama 240 rūšių.

• E. Andrė sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas – parke augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas Lietuvoje. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų Naryškinų Žagarės. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis rašė, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos. <...> Sodinant <...> stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir <...> suteikti iliuziją visai laisvo gamtos vaizdo <...>. Jei nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip ir nepastebėsi – atrodo, kad jie lyg ir susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčiomis atsiradę aikštėje ar jos pakraštyje”.

• Palangoje eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išliko ne visas – dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais pokario metais, kai parkas buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas. Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas. Per šimtą parko egzistavimo metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau pasiekė dalis tuopų, beržų (beliko tik vienas iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė „guobinių maro” liga, jau nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau kaip 20 m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti jų giminaitėms vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje išaugusioms iki 40–60 cm storio ir apie 25 m aukščio. Paskutiniais metais parko egles stipriai nuvargino sausros.

• Botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų vietą užimtų nauji sodinukai.

• Palangos parke yra išlikę daugiau kaip du šimtai dendrofloros rūšių ir formų (dendrologų draugija užregistravo 240 introdukuotų taksonų). Tai laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir parkotyrai, neturįs sau lygių Lietuvoje (išskyrus botanikos sodų kolekcijas ir naujuosius dendroparkus – miškų instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).

• Kaip yra pažymėjęs Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras, čia galima žavėtis ne tik visiems įspūdingais Palangos pušynais, bet ir prie tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais”, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove.

• 1966 m. pavasarį Palangoje apsilankiusi Palangos parko pirminio projekto autoriaus proprodukraitė Florencija Capelin Andre, prieš tai aplankiusi dešimtis kitų savo įžymiojo protėvio suprojektuotų parkų, tvirtino, kad Palangos parke, išskyrus kai kurias detales, ji rado autentišką E. F. Andrė sukurtų parkų dvasią.

• Šiuo metu Palangos botanikos parkas užima apie 100 ha. 1994 m. prie jo buvo prijungtos ties parku esančios pajūrio teritorijos. Parko šienaujamos pievos ir gazonai šiuo metu užima 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai (du tvenkiniai) – 1,16 ha. Pliažai tęsiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai parke sudaro 18 km. Parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, nemažai mažosios architektūros formų, veikia dekoratyvinio apšvietimo ir laistymo sistema.

• Parkas pavaldus Palangos miesto savivaldybei, išlaikomas iš miesto biudžeto lėšų.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998. Puslapis atnaujintas 2000.05.08. Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt