Literatura

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka herbas3.jpg (2891 bytes)
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

Į pradžią


ŽEMAIČIŲ POEZIJAŽemaičių poezijos knygos viršelis

Žemaičių poetų, rašančių savo gimtąja žemaičių kalba, eilėraščiai.
Jie yra įtraukti į Žemaičių kultūros draugijos redakcijos išleistą knygą „Sava muotinu kalbo…” Knyga išspausdinta šių metų vasario mėnesį. Ją galima įsigyti Žemaičių kultūros draugijos redakcijoje. Adresas: Vilnius, A. Jakšto g. 5, tel.: 614809. Žemaičių kultūros draugijos redakcijos leidiniai platinami ir Žemaičių kultūros draugijos skyriuose. 

 

O mūsų Interneto svetainėje  Jūs galite ne tik perskaityti, bet ir pasiklausyti vieno iš knygoje atspausdintų eilėraščių - "ŽEMAIČIUOSE" . Eilėraštį skaito jo autorius Aleksandras Girdenis.

 

 

PRATARMĖ

Daujuotātė Vėktuorėjė

 

EILĖRAŠČIAI

ĖŠ KOR TAS GRAŽOMS?

Tink mon žemaitėška kalba, tink ė eilieraštē, žemaitėškā parašītė. Namėslėjau, ka tīk daug žmuoniū dā raša eilieraščius. Musiek tas dūd šėrdē dėdelė patieka: sava prigimta kalba gerā īr šnekietīs ė so kėtās, ė so gamta, ė so savim.
Toram ė bėndrėnė lietuviu kalba. Dėdelis torts, katrūn reik sauguotė. Al’ toram ė sava prigimta kalba, muotinas kalba, brongintė. Vuo eilieraštems prigėmtė dalīkā īr dėdelē svarbė.Žemaičiai poetai prozininkai Kalviuose
Gerā padarė Mukienė Danutė, ka tus žemaitėškus žuodelius sorinka, i kninga sodiejė ėr gražē ožvardėjė: „Sava muotinu kalbo…“.
Dar karta sakau: namėslėjau, ka dā tīk daug žmuoniū (ė dā jaunū!) raša, vėsokės mintis ded i eilieraščius, īška soskombiu, nuor pasakītė aplei savi, sava nomus. Jug narēk vėsims pri
S. Anglėckė, S. Jonauskė ar J. Kobėliaus līgintīs. Kuožnam pagal anuo patīs jiegas.
Mon dėdėlē iduomo, ka eilieraštis „Kūn nuori, tūn darīk“, katrūn dā vāks būdama gėrdiejau, kāp gėmėnės ė kaimīnā pri samanės dainiū, ī parašīts Serapėna Praniaus. Gers ė Statnėckė Praniaus žuodis – „Jug omžēs nemėsem ėš svetėma laba“. Jau tėkrā žemaitėškā pasakīta – ėš gīvenėma, ėš galvuojėma, ėš kalbiejėma!
Daug kūn noriečiau pagėrtė, daug kūm pasėdžiaugtė. Nie vīna nasopeikčiau. Eilieraštis nadaug vītas taožem, niekam ėškadas nadara, vuo ramoma, geroma gal’ dūtė. Ėr žemaičiu kalbā tī eilieraštē pagelbies, daug žuodeliu skaitīdamė atsėminsma, pakartuosma, pasėdžiaugsma: „Kuoks gruožis pasaulė! / Nagal apsakītė – / Tik pats Vėsagalis / Tēp muok nupaišītė“.
Na vīns eilieraštis parašīts žmuogaus, katras nu sava gimtīnės īr atsėskīrės. Ėlgo Amerėkuo, ėlgo Muolietūsė. Ėš tuo ėlgesė gražė žuodelē sosėdiesta: „Kor begīvenčiuo, / Tėn Žemaitėjė būs“.
Teisībė, rēkto žemaičiu kalba pataisėnietė. Svetėmū, ėš kėtū kalbū pajimtū žuodžiu pamažintė, rašība geriau sotvarkītė. Bet ba žemaičiu eilieraščiu, ba žemaičiu teatra, ba kėtuos kūrības daug kuo ė kalbā napadarīsi. Je kalba nator sava literatūras, ana praded mėnktė. O jug žemaičiu kūrība īr dėdelē svarbi. Nu pat Mažvīda īr žemaičiu žīmės. Svarbo dabā ronku nanuleistė. Mūsa brongē lietuviu bendrėnē kalbā būs tik geriau, je ėš žemaičiu dā atplūs gīva žuodė šaltenis.

Daujuotātė Viktuorėjė
1997 12 22

ANGLICKIS Stasīs

Truobalė pri opės

Vies truobalē čioprīna pašiaušė. Anglickiui Stasiui - 90
Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.
Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši
Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.
 
Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės
Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.
Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.
Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.
 
Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…
Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.
Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,
Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.
 
Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.
Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.
Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,
Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.
 
Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.
Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.
Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,
Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.
 
Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,
Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.
Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,
Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.
 
Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,
Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;
Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,
Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.
 
Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.
Riemou degėn ismegosi šuona.
Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou…
 

 BAGDUONS Apuolėnars Petros

Žemaitija

Tuos žaliuoses pīvas, miškā sliepiningiApolėnars Bagduons
Tau šėrdi pagluosta kap muotīnas runkas.
Upieliu skaidriūju pakruntes žavingas,
Kur paukštē greitsparnē pavasarēs lunka.
 
Prabėls tau i šėrdi užburuntēs žuodēs,
Nuvīs anī skausma ėr liūdesi pėlka,
Atneš tava sīlā tāp laukta paguoda,
Išklīdus i tuolima klajuojima ėlga.
 
Vuo brungi ėr mīla šalis Žemaitėjės,
Kas gal napamėlti tūn tava gražībiu?
Sugrinžusi šėrdis jau nieka nabėje,
Patīrusi meili ėr džiaugsma baribi.
 

 BUORUSEVĪČĀTĖ-ŠĖDLAUSKIENĖ Elėna

Aple žmuogaus bovėma ėr… Elena Borusevičiūtė

Sokās pasaulė kamūlīs…
Ont anou žmuogos bestuovīns.
Ėš nervu rūka cėgarieta –
Sava gīvenėma…
Šėt rėit jau
Tas kamūlīs.
Paspīrė kuojė…
 
„No, jie“, – žemaitis tāp galvuojė:
Dūmelė kėlpuo pasėkuorė…
Nežėnuomībie jau rūkuorios,
Vuo anuo vėituo, – a matā? –
Blaškuomė viejie pelėnā.

 

 

 DIRŽININKS Juons

Je būčiuo aš tavāsis vies… Diržininks Juons

Apkabinčiuo,
Mīloučiuo,
Bočioučiuo,
Je būčiuo aš tavāsis vies.
Sušokoučiuo,
Nuprausčiuo,
Priglausčiuo,
Je būčiuo
Namatuoms kap vies.
Ėš ož jūriu, ož mariu vakariu,
Je būčiuo
Namatuoms
Kap vies,
Aš tau skara
Kap žara
Parneščiuo,
Je būčiuo aš tavāsis vies.

 DŽERVIENĖ Teklė

Gegožraibė

Aš vaikīstės dėinū pasėlgau – Teklė Džervienė
Kāp senē mes iš tėn ėšejuom…
Vo atsėmėno pėivu smėlgas,
Gegožraibės lapu gorgždiejėma.
Ėr mėgla vakarās vėrš krūmu,
Pelėnūs ėškeptas bolvės,
Pėimėnieliu dainės ėr tėkroma,
Ka geriausē gīvenėmė būs dar.
Tēp nakontrē pėrmīn skobiejē,
Basakuojė mona vaikīstė!
Pėiva ėšarē ėr ožsiejē –
Rogiūm jūra šėndėin ėšvīsi.
Bet i sava dėinūm pėlnībė
Ėš anūm laikūm laimės ėr varga
Aš atsėnešo kap brongėnībė
Gegožraibės žėida marga.

GENĪS Pranis

Žemaičiou

Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombiPran Genio paminklas Telšiuose
ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali,
vuo tava žemės pūdīmu veliena rombi,
būk tvėrts, – tanapalaužėi tava galė.
 
Ka ėšlek gervės, naktīs praded šalčio dvelktė
ėr golbē auksa konkalus padongie skombintė,
tēp ėlgo rondās ėr tēp sunkē dvasiuo alktė,
ėr vės nulēdus galva ētė paskou žombi.
 
Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr vaga ėšvarīk par vėsa žemė platė,
gėliau ismeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,

 

GĖRDĖNIS Aleksėndra

Žemaičiūsė

Jug gerā, ka čė drōsiau varnu būrē
Par umžius sukiniejēs unt alksnīnās,
Ka tavi kėtēp čė vadėn, vuo sūrē
Tėik skanē kvep – pavasarēs i kvīnās,
Ka niekumet čė nie geriausiou žmuogou
Nie vėins itėktė par daug neimeigė:
Čė viejē žiaurė dėdlē tonkē kriuokau –
Toupītė ipratėn i pėktoma, i meilė.
 
Jug gerā, ka čė daugiau būn aiškoma,
Ka kėtēp čė pagoud, net ne tēp mošās,
Ka žuodē jūro atsidoud i skomb
Ligu varėnē kamėnūsė unt ōšās,
Kad anėi – kap tėi alksnē – neišnīkst,
Ka laikuos – kėitė, ėšdėdė i statė…
Jug gerā, kad apėntās i jaunīstė
Pargrīžtam, metus svetėmus numetė!

Kviedarnuo – Vilniou
1976-1991

JONKAUSKIS Jūzaps

 

Muotinā

Puo medēs Mama tīla verp Juozas Jonkauskis

Drugieli balts, kuo laukūs plasnuoji?
Kap būtumi lėipsnelė, viejė atpūsta.
Gal to jau pranašos rodėns, kad žėidelius skaičiouji
Ėr dėina unt sparnās to atnešē jau nebė tou?..
 
Puo rodėnėnēs medēs Mama tīla verp,
Laikīdama tarp pėrštu spindulius dīgius.
Anās verpdama rodėns mėlėnė sermiega,
Akiū kraštelēs apžvelg laukus.
 
Anuos paakē raukšliems išvaguotė,
Plaukū šarmuos nepaslep skara.
Sulinkusi ana puo medēs tīla verp,
Kap kažkuo atēnont laukdama.
 
Pavasari ana sugroužėna žemē skuola
Ėr lig šiuolē neparejė i numus,
Vo kas dėina artie šaltē,
Artie metā – ištuštiejė mūsa.
 
Puo rodėnėnēs medēs Mama tīla verp,
Senē jau puo mėrtėis, ėr bėngas dėina.
Artie vakars, ėr baisē šalta daruos –
Gal jau pavarga Mama, rudini beverpdama…

JUONAUSKIS Stasīs 

Nieka naujė

Kažikumet nuskėndės vāksStasys Juonauskis
Omžēs tīl pelkies tuos.
Tėn pruo šali eit sau laiks
Kap rašītom ont lėntuos.
Ons nežėna nieka naujė
Be gīvībės ėr mėrtėis
Ėr netor pats sava kraujė,
Ėšvarīta ėš šėrdėis.
Rūdis tik nu pėrštu laš,
Ka ištrauki ėš gelmies.
Neibrėdės saka: „aš“,
Vuo ėšlėpės ėštar: „mes“.
Supūn teisībė, supūn neteisībė
Tēp. Kap rēk tėn kažėn kam.
Vuo mėško nubieg sau kels
Jau, matītė, vėsėms laikams.

 

JURŠIENĖ Stefa

Rėit ratā

Kuožnos kaimė Stefa Juršienė
tēp dainiava,
sola varvindams
iš kleva:
Rėit ratā,
rėit ratokā,
rėit mažėjē tekėnokā!..
Biega metā,
grētas dėinas. –
Keities karta
jau na vėina.
Vuo daina
senūm ratoku
vės dar tarškėn
tekėnokus.
 
Kuol kropšties
bent vėins žemaitis,
lieks tekėnē
sosėraitė!
Varvins sola
ons iš kleva
Ėr dainious tēp,
kap dainiava:
Rėit ratā,
rėit ratokā,
rėit mažėjē tekėnokā!..

 

KAKANAUSKIS Ontuons

 

Prisieskem puo onžoulo Antanas Kakanauskas

Vėsumet tink mon
Pri onžoula sena
Pasiedietė
Ba žuodžiu kuokiū,
Atsėrėmtė i tvėrta kamiena,
Ožsėmerktė, pabūtė karto.
Pasėsėmtė
Jieguos ėr gīvībės,
Žemaitėjės
Žemės rimtėis.
Prisėpėldau
Tvėrtoma, ramībės
Ėš medė galiūna
Šėrdėis.
Šaknims
I šėn žemė iaugės
Jug naėšdevė anuos
Niekumet.
Če ons gimst,
Keruo didings,
Vuo galiausē –
Viel vėrst žemė…
Onžoulā
Tarp kalnaliu žalioun
Kap žėnė,
Ka gimtėnė gīva.
Anū šlamiejėmė
Mas vės išgėrstam
Žuodi brongi mums –
Žemaitėjė.

 

KAZRAGIS Algėrds

Pjaun be peilė, dor be īlas…

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –
Prīšakie ba vėina dontė.
Matuot patis, kuoks aš vaikis,
Tuokiū retā pasėtaikīs:
Platiū petiū, aukšta stuota,
Čioprīnelė garbanuota…
Vuonės, Barbės ė Petruonės
Kiaurā loptėis lioub dėl monės.
Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,
Ne vėina atvierė šėrdi.
Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…
Sakė – eso būda kėita.
Tēp ė būčiuo omžio bėngės,
Meilės bortu gal ėšvėngės,
Jego ne ta auksaplaukė,
Kor gīvenėma sojaukė.
Anuos akis kap perkūnā
Trėnkė mona vėsa kūna:
Žondā bala, ausis kaita,
Junto – vėsa dūšė raituos…
Junto – nabier Vaškė Ontės,
Belėikt paėiškuotėis pontė,
Ožsėnertė sau ont kakla
Ėr ožbėngtė meilė akla.
„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –
Spiesi dar ožverstė kuojės.
Prabavuok sosėpažintė,
Prisėglaustė, apkabintė…“
Prabavuojau. Atsėkondau –
Ožveliejė mon par spronda.
Mažėlėkė, vuo kad diejė –
Gera posdėini goliejau.
Puo tuo bova baisi gieda,
No, bet anuos naregietė.
Aš, bruolelē, nabgaliejau
Tēp jau dėdėlē mīliejau.
Anuos amats – dontis trauktė.
Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
Nuejau, aprėšėis žonda,
Sosėgiedės, nusėgondės…
– Pavardė?
– Aš – Vaškīs Ontė,
Atejau ištrauktė dontė…
Gelžėis krasie pasvadėna,
Mona galva atkragėna…
I anuos akis veiziejau –
Daugiau nieka nabnuoriejau.
– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
– Vėsor, daktarė brongiausė.
– Kurį trauksim? – viel paklausė.
– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.
No ėr traukė, no ėr ruovė,
Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.
Nuoro anou viel regietė –
Ontra donti rēks pridietė…
Grētā borna Vaškė Ontės
Par ton meilė lėks badontė.
Pjaun ba peilė, dor ba īlas,
Šėrdės kraujēs apsėpīlė.
Vaikē, mergės, ratavuokėt,
Kon darītė – sogalvuokėt.

 

KOBĖLIOS Justīns 

 

Kāp rēk vėskou padėrbtė

– ka nuori Žemaitėjē padėrbtė, Justinas Kubilius
rēk turietė daug vondėnū
ė nemažā žemės…
 
krūvas akmėnū
rēk vėsor sovėlktė
ė stombio žvīro arba smėltė
ėlgus kelius ėšpėltė,
rēk daug darbū ėšraustė,
kalnū kalnaliu ėš žemės ėškeltė,
ka par tas lonkas ė daubas
biegtom opalē šaltė, –
 
ont vėskuo tuo kāp nuorintās
ožtėmptė da turiesi žema dongo,
paleistė sunkius debesis,
ka eitom ė eitom vės rudini
par Palonga…
bjaurē sunkē būs mon
priželdintė vėsor tėik mėškū –
tumsiū eglīnu, švėisiū beržīnu ė mažū krūmaliu –
ė dā laukus keisto švėiso apšvėistė,
uo kuokemė torgou rēks mon sulīgtė raistus,
kvapus numū ė žemės,
i džiūnontė šėina…
 
bėjau ė pamislītė, kāp rēks
tėik muolė daubuos prikastė, išmintė,
ėšdegtė tėik rauduonū plītu,
ka ont kuožno kalnalio stuovietom
puo maža bažnīčė, –
ak, anou dėina Valončios dā lėipė, –
rēk itaisītė anam Varnius
ė vėsa vīskupīstė…
 
žmuogau, kamė to gausi tėik laika,
ka tėlptom vėsė karā,
dešimtimis marū
ė sokėlėmā, –
jug šimtās kartu
spies tavėm ožplaktė
ė Kaunė pakartė ––
 
kas apsakīs, kėik rēk vėitas,
ka vėskas, kou dā padirbsi,
sotėlptom –
ė žali žuolie, ė kraujė lašos,
ė tas untā liūdnos žmuogos,
kor stuov ont Bartovas tėlto – –

 

KRĪŽEVIČĀTĖ Teklė

 

Žemaitėšks pasėrokavėms

– Vuo kumet, mergelė brongi,
Aš tavi turieso?
Vuo kumet kap kvietka longė
Pas monės žīdiesi?
 
– Vuo tumet, bernieli mona,
Būsma kap balondē,
Kumet ėšdrapakousi
Diebesis padongie.
 
– Vuo tumet, komet mienulie
Rugelius pasiesi,
Tumet aš tavi vėina
Truopnē pamīlieso.
 
– Vuo kumet, mergelė mona,
Vėnčiavuotė būsma?
Vuo kumet veselė trīpsma
Naujuo truobuo mūsa?
 
– Kumet ėš dongaus žvaizdieliu
Vīna mon ėšspausi,
Tumet tavi – luocna vīra,
Pri šėrdėis prispauso.
 

MILEIKIENĖ Uona

 

Pri žemaičiu atmintėis opės

Bevardē opelē i atmintėis upisOna Mileikienė
Senē sotekiejė ėr tėn pasėlėka…
Tėn meldās žemaitē, puo krīžēs soklopė,
Ož pruotievius, douna, naujagimi plėka…
Ten prūdūs kvapa dar sklēd ajerā…
Gražoms mona kaima! Soverts ėš ūkieliu –
Kap mona mamalės apdėlės rožončios…
Vuo suodna kuoplīčiuo – alsavėms smūtkelė.
Tievalis dar šnek, bruolelē vėj pončius,
Mamalė verp vėlnas žėimuos vakarās.
Susiedā atejėn, ont soulūn susiedėn,
Mėlelēs marškuonēs švarēs pasiriedėn,
Vės varsta ėš lieta žemaitėška šnekta –
Ėr patis vės pašnek, ėr klausuos kėtūm.
Vuo aš – trupinielis glaudous pri tievalė.
Puo biški atsėver žemaičiu pasaulis,
Tik dar namatītėis tuo krovėna kelė,
Išniekinta žmuogaus, ikalintas saulės,
Kraujēs nutaškītu arėmu gimtū.
Vėsė ėškeliava kelelēs skirtingās
Puo vėina, puo vėina i omžėna tīla…
Pri atmintėis opės aš stuovo sustingės,
Beržielis atruoda kap žali krapīla,
Ėr švėntėn i ateiti kieli jaunima.

 

MILTIENIS Stapuons

 

Žuodē

Žuodē, kap ė žmuonis,Steponas Miltienis
Gimst tik par skausma…
Žuodiu ėr lėkėms
Sovėso tuoks pats:
Vėinė, vuos ožgėmė,
Mėršt net ėr be skausma,
Vuo kėtus pasaulis
Unt vėsam ėšmuokst.
 
Ėr kartuos kap malda
Gera žuodi žmuonis…
Vuo tuo žuodė būvis
Būs jau nemirtings.
Ir žavies kap druobės
Puotiepēs Čiurliuonė
Ta daina vakarės,
Rītmetė žaruos.

 

MONCEVĪČIOS Vītauts

Vasaras nakti

Žemė ožmėga –
Švėnta ramībė.
Atmaina sluopi –
Trauk i līto.
Sėlpnos viejielis
Bodėn tou tīla.
Vėsė, kas gīvs,
Pašalēs dinga.
Dėina kas sava
Sunkē pabėngės,
Ramē užsnūda
Naktėis nelaukė.
 
Karti douna
Anū varga saldėn.
Kas ėš tuo būvė
Gal bepasėjouktė?

1993 m.

 

PUOCIOS Vacluovs

Saulės laiškā

Ont laukū ėr pėivu
Saulė raša pavasariou žėidās kvepunti laiška.Vaclovas Pocius
Solaikės alsavėma, vies tīlē skaita, skaita…
Vuo jautrė pumporā, pajautė anuos šėlėma,
Tujau atsėbund.
Išsipīlusi viešli žaloma,
Nušlam par mėškus ėr krūmus,
Greitā nubieg tuolīn raistās, laukās ėr pėivuoms.
Pavasaris nesolaikuomā bodėn vėsus, kas tik gīvs,
Ėr pasėtrauk tuolīn i šiaurė.
Jau tvonkio karštio alsou vasara,
Saulė lingou netikiedama, ka nebier pavasarė…
Spėgėn ėš sielvarta, išplietusi akis.
Glemb ėr vīst lapā, nuokst jau ėr suodnā.
Tik saulė kuožna dėina vės raša ėr raša…
Ont kuožno lapo, ont kuožno vuobolo…
Pajotės svetėmuos meilės paslaptis,
Sovėrp lapielis, raustelie vuobols,
Rauduonoun ėr šlam vėsė suodnā…
Vuo žuodē tik tėksla vės nepasėik ė nepasėik…
Tievėškā rauduo šalta, sugrubusi rodėns šėrdės.
Grētā groudis… Vėsa rodėns auksa saulė jau ėšrašė.
Dabar vės raša ėr raša ont debesėis
Kap ont stuora, grobė pergamėnta.
Praradusi paskotėnė vilti, lėj ašaru līto.
Ėštvėna upis, ežerā ėr pelkės, šaltė šiorpolē bieg
Pasėšiaušusiuoms anū bangeliems.
Senē nieks nematė anuos švėisiū spinduliū,
Baisē nejaukē pasėdarė paukštems.
Ė tėi skobėnas atsėsveikintė
So gimtāsēs laukās.
Vies šonkėn lapus ėr dainiou liūdna, bet vėsėms
soprontama dainė.
Lapā tėi… Pavasariou rašītė… Ėšblokė meilės laiškā…
Ėr kor tik tėi lėkėma viejē anus neėšblaškė,
Kor tik neėšnešiuojė!
Žemė rūpestingā snaigiems barsta nuniuokiuotus laukus.
Ėr še… Žemė kap kuoki balta berža tuošės –
Didilis balta puopieriaus laps…
Šalta šalta saulė veiz ėš tuolėi – net portėn drebulīs.
Tik dabar jau mes,
Mes vėsė, ožmėršė sava darbus,
Pasėzgendam šėlėmuos ėr laukam nesolaukam
Pargrīžtontė pavasarė…
Bet kuol kas tik šaltis stėprē laužas
I kėkvėinus numus,
I kėkvėinas duris…
Vuo puopieriaus laps ėštėists…
Saulė atmins sava laiškus…

 

RAMUONĀTĖ-MUKIENĖ Danutė 

 

* * *

Ačiou ož akis,Danutė Mukienė
Ož lūpas ačiou,
Ož naktis, ož ašaras sūras,
Ačiou tau ož nemėga, laukėma,
Vasaras dėinas, rodėns šalnas.
Atejē – ėr kap nebūtom metu –
Viel soupīnės neš tuolīn.
Ačiou ož spalvas, ož tou žemė,
Ačiou Tau ož tou, ka esi…

* * *

Žemaitėjuo līn…
Grētā – rodou…
Vuo šėrdie – pavasaris
Ėr nenuorio pripažintė,
Ka vėskas jau praejė.
Dar ne laiks, ne laiks
Ožtrauktė longus,
Dar joukas akis,
Par sapna junto,
Kāp kvep rīta rasa,
Kāp maudaus jūruo,
Paleido kasas,
Ėr vėsks aplinkou tep pat,
Kap pėrma jaunīstės pavasari…

 

RIMKIENĖ Nijuolė

 

Muosiedė kūlē

Muosiedė kūlē – dėdėlė, mažė,Nijolė Rimkienė
Rinduoms sogolė tuokėi gražė.
Ēto, rokoujous, klauso:
– Kūlelē, kāp atkeliavuot tuoki kieli?
 
Tam daktareliou – puonaliou Intou –
Ka douto Dėivalis metu šimta.
Ta ons ėšmuokė kūli pažintė
Ėr kap so žmuogo pasėlabintė.
 
Tuoki ramībė nu kūlė sklind –
Pati omžinībė i širdi sming.
Vuo aš ruokoujo: „Anėi tor dūšė,
Anėi gīvens dar omžius puo mūsa…“
 
Tad būket svēkė, Muosiedė kūlē,
Jūs žemaitieliu luocnė bruolelē.
Karto stuoviekem ont sava žemė.
Par omžiu omžius – ont tuo ėr
Amėn.

 

ROIKA Vacluovs 

 

Vėlka balios

Vėlks balio kielė, vėsus vaišėna,Vaclovas Roika
Biedā ėštėkos, padietė ketėna.
Avieliu krauji gierė uzbuonās
Ė pats apspongės vītōra šuonās.
Mēsa ons tėmpė i kėta šali,
Sau pasėjimdams dėdlioujė dali.
Mažėijē žvierelē tėik kou begava,
Vaišėnuos tiktā atsėnešto sava.
Vaišėna vėsus ėš geruos valės…
Tuoks tatā bova tas vėlka balios.
Dar ėr puo baliaus vėlks pijuokava,
Sakė, ka balios brongē kaštava.
Nebūs jug ėš kor tėik apmuokietė,
Jeigo nesėseks veršė nutėmptė.
Širdi ramėna geras svajuonės –
Viel prasidies jug naujės keliuonės.

RUMBOTĀTĖ-NAVIKIENĖ Nijuolė

 

* * *

Mīliek, bočiouk – Nijolė Navikienė
Nu tavės pasigieriau.
Tēp nesvaigėn, nedornėn
Juokės žuolės…
Mon rēk tīlietė…
Kalta – neištvieriau.
Ož tuokė aistra peiktė,
Bet ne kuolītė…
Mīliek, bočiouk!
Galiečiuo tavės lauktė,
Je rēkto –
Vėsa jouda omžinībė.
Bet kāp žėnuotė,
Ar už mona lauka
Užkliūs akelės tava,
Lėks tėn tava piedas?

 

SALATKIENĖ Alina

Cīrolis

Cīroli, linksmos paukšteli,
Laukū pėlkāsis kromsleli,
Šauk to i mielėna dongo,
Sveikink viel žemdėrbi brongi,
Žėnuok, ka tava dainelė
Skomb kap sėdabra varpelis,
Žemdėrbi kvėit padėrbietė,
Grūda auksėni pasietė.
Vėskas tēp soskomba, nušvėta –
Čiesa solaukiem jau kėta.
Cīrolis atnešė džiaugsma –
Net rogē šauk:
„Mes augsma…“
 

SERAPĖNS Prončėškos

Kū nuori, tū darīk
(Eilieraštis, katrou dainiava kaip daina)

Kark gaidīs ir vėštaPranas Serapinas
Pri kulkuoza prirėšta.

Priedainis:

Kū nuori, tū darīk,
I kulkuoza nevarīk.
 
Īr vožka daržinie
Ir ta pati bergždinie.

Priedainis

Deviau grūdus, deviau šėina
Ir nu karvės vėsa pėina.

Priedainis

Deviau lašinius ir taukus
Ir nu galvuos ruoviau plaukus.

Priedainis

Deviau bolbės, daviau vėlnas
Ir kiaušiniu diežės pėlnas.

Priedainis

Deviau karvė ir komelė
Ir paskotėnė avelė.

Priedainis

Dousio ratus ir akiečes
Iš numū išeisiu piesčes.

Priedainis

Nuors ir gīvībė aukuosio,
I kulkoza aš nestuosio.

Priedainis


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis