ŽEMAIČIŲ PROZA

• 1996 m. Žemaičių kultūros draugijos redakcija išleido pirmąją žemaitiškos prozos (apsakymų) rinktinę „Kuotrė”.

• Leidinys skirtas pirmosios lietuviškos knygos, išleistos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ­ M. Daukšos Katekizmui, 400 metų sukakčiai.

Knygos autorius Edvardas Rudys.

Iliustracijų autorius Bernardas Aleknavičius.

Leidinį redagavo Danutė Mukienė.

Knygos turinys:

1. Oršolė;

2. Išbraidītas varga jūras;

3. Anuo žmuonės;

4. Mūsa Joudė;

5. Kuotrė;

6. Strėbuokielis;

7. Aple autuorius.

Trumpai apie Edvardą Rudį

• Gimė 1936 m. gruodžio mėn. Skuodo rajono Mosėdžio parapijoje.

• 1955 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Baigęs ją, dirbo Skuodo rajone. Vėliau įstojo mokytis į aspirantūrą Vilniuje. Dėstė Vilniaus buhalterinės apskaitos technikume, dirbo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute. 1975 m. apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją.

•   Žemaitiškus apsakymus pradėjo rašyti gyvendamas Vilniuje. Spausdino juos „A mon sakā?” laikraštyje, „Žemaičių žemės” žurnale.

Fragmentas iš Eduardo Rudžio apsakymo „Joudė”

Mūsa Joudė mūsėškė palėka, kā mon bova dā tik vėinioulėka metu, ėr kumet tievs so muotino vėina poikė vasaras pavakarė anou parsėvedė „iš miesta”, vo sakont solig teisībė, nu tuos posės, kor bova miests. Parsėvedė ėr atsėduksiejė, jug Joudė buva pėrkta nebrongē ėr, kāp mon ruodies, ne iš torgaus. Torgos liuob būtė panedelnikās, vo Joudė bova parvesta ketverga pavakarie. Iš kalbū sopratau, ka tou Joudė augėna kažkuoks ūkininks, ka anou turiejė varītė i skerdīkla, ė ka „viršininkā” pasėgailiejė tuokė poikė gīvolė ė, žėnuodamė, ka mūsa šeima vuos sodor gala so galo, pasiūluojė nusėpėrktė. Vo ta šeima neužėlgo dar turiejė padėdietė veino, pėnktoujo vāko. Vo kuoks gīvenėms, kā aug pėnkė vākā, ė kā anėms nier atsėgertė pėina, žėnuojė vėsė, matītė, ė viršininkā.

Kūtalė tievs jau bova sorėntės onkstiau, ė pagal plana anuo toriejė užtektė vėitas karvē, arkliou, avē so dom jierelēs ė trims ­ ketoriuoms kiauliems. Ont kūtalės vėršaus vasara liuobam prigrūstė šėina, vo sėinas bova šėltas kāp geruo truobuo; iš šiaurės posės bova sokėrstas iš stuorū roustu, vo kėtuosės ­ iš stuorū lėntū. Joudē mūsa kūtalie turiejė būtė ė gerā, ė šėltā.

Tujau po kara tievs bova gavės už poskėluometrė, sošaudīta žīda sklīpė, do aktaro žemės ė, gerā nebatmėno, a tiktā ne ketoris Nevuotiūs, pri Deinininka opalė, už posontra kėluometra nu nomū. Nevuotėškė mūsa žemė vėino galo riemies i vėiškeli, vo ontroujo ­ i Nevuotiu kaima šonkeli. Tas šonkelis šakuojuos nu dėdliuojė kelė ė tėis mūsa žemė nu anuo jau bova tuoluokā atsiknuojės.

So Joudės gīvenėmo daugiausē klejavuos Deinininka opalis, pri katruo bova žuolies prižielusi dauba, vo anuo kūpsuojė iš dėrvu sonešta ė somesta dėdlie pėlkā rausvū ė kėtuokiū barvu akmėnū krūva. Pri pat daubas priejė arama žemė, ė če žaliava nedėdlie pėivelė, katruo, atvažiavė so arklio, liuobam palėktė ratus ė kėta manta. Darba če, tuo žemie, bova vėsuokė: vediuojau arkli, kā tievs vaguojė buruokams ė bolviems vagas, dėigiau daigus, kor pri kuožna vėina reikiejė palėktė maža doubelė, kad laistont nenubiegto ondou. Reikiejė ėr žemė derbtė ­ drapakoutė, akietė. Daugiausē liuobo vargtė so arklė vediuojėmo: arklīs ēt kompėnās ­ nē tēp lėngvā īr trauktė žumbi. Tonkē vėn liuobo pajostė, ka arklīs iš sava plautkepiniu pot mon tėisē i gerklė. Kvaps sotruoškės, arklė vėdorēs atsėdoud, ė, gerā trūkteliejės i vėdo, vuos nesosėvemi. Beēdams negali kou nuori galvuotė, vėn veiziek ė veiziek, ka arklīs patkavo pasegto klumpio tau unt basuos kuojės neuntbildieto. Vo jug kėik kartu pėlkā geltuonās plaukās apejusi arklė kuojė i minkšta žemė liuob sosmegs pri pat tavuosės arba aštriausē cinktelietė i dėrvuo pasėtaikiusi akmėni. Turi leistė lėngvā judietė ė arkliou, jug uns trauk žumbi, ė pats, kāp ė tas arklīs, leki kompėnās, ka vėsks būto gerā. „leki, ė leki vėn sau­ guodamuos, vėn so baimė ė tonkē „pasėskanindams” arklė dvasė. Vo bulviu lauks, nuors ė nebova dėdlis, atruodė, ka gala nebūs ­ vėinvagis žumbis turiejė kāp vėsumet išbraukītė ė išdraskītė kuožna, ka ė baisiausē soknėsta vagelė.

Kā tievs liuob pjautė mėižius, mums darba kāp ė neliuob būtė, bet, kā jau anėi pradžiūs, so grieblio liuobam kapuotė pradalgės, jimtė so ronkuoms i kliebius ė neštė i vėina arba dvė eilės. Tēp liuobam statītė žalnierelius, vo kā tēp lėngvā neilīto, vėršo turiejuom sorėštė šiaudū grīžtiems. Vo kā šėina a varsta vežiem, reikiejė sospietė sogriebstītė, ka po važiavėma neblėkto laukė ni vėina šapelė. Ražā ė kėtuokėi dėrvas atsėkėšėmā badīs kuojės, vo pasėveizietė, a duorā dedi anou, nier laika. Tik liek ė liek kāp ragana so šlouto paskou vežėma, tiktā sokės ė sokės so tou grieblio. Jē nelieksi ė atsėlėksi, apšauks če pat, vėdurie dėrvas, ė vėdurie baltuos dėinuos išvadins težlo.

Vo pavasarēs, kā jau gerā liuob palītė ė šėlomuos jau būs so kaupo, tuos dėrvuos žuolies liuob mūsa Joudē užtektė. Anou galiejē ė prirėštė, par dėina kelis kartus pakeltė, ė pėina liuob būtė pėlns viedros. Bet a tau kumet īr lėjė tēp, kāp rēk: arba užpliaups, ka i dėrva ne tik Joudė, bet ė pats lig ausū sosmiegsi, arba kiaura mienesi ni laša neiškrės. Melsės vėsa parakvėjė ė prašīs Dėivalė lītaus, konėgs ne vėinas mėšės pāukuos, vo ni velnė ­ nelīn ė tėik. Vo jē ė gerā līs, a tau kumet gal vėsā vasarā užtektė žuolies ­ ni nesapnouk. Kor jau geriesnis lauks, kor stuoriau žuolies, tujau tievs užded arešta ­ če jau rēks pjautė šėinou. Jug ė žėima gīvoli rēk šertė. Vo Joudė, jau žėnuosem, veršieli paperies ė pėino paplūs tujau po Naujū metu. Vo jē toukart anā nedousi pašara, užtrūks, ė gaudīk vieji laukūs ­ nebmilši pėina ni vasara. Vo pėina Joudė mums negailiejė. Kā prisirīs geruos ė minkštuos žuolies, ont karta dous po viedra. Vo vasara, kā ėlgas dėinas, tū kartu ­ cielė trīs. Diel tuo mes nekriuokiem kāp kėtė ­ užteka ė valdē, ė patėms. „ne tik patėms, bet ė kiauliems. Joudė bova mūsa išganīms. Diel tuo ė tievs, ė mama vėsa laika veiziejė, ka Joudē ne tik žuolies, bet ė nieka kėta netrūktom. Kā ganīkluo žuolie liuob sotrumpies, toukart liuobam pradietė Joudė ganītė. Ganiem ne vėn sava žemie, bet ė pagriuoviūs. Kelė griuovē niekam nepriklausė, vo anū īr kėik tik nuori: nu rajuona lig mūsa abėdvė kelė posės ­ dvīlėka kėluometru. Tuokė ėlgoma, nuors ė parsėplieštumi, vėns neapkabintumi.

Kā jau biški nukrimt saulė, išsvimburi sau so Joudė, īgeni anou i griuovi, vo anā ni kakla nerēk tėistė ­ kelkraštė žuolie če pat panuosie. Abodo griuovė kraštā vešlē prižielė aukštū ėr stombiū šonžuoliu, dėdliuojė ė avėnė eraičīna, kraujažuolės, nuotrīniu ė dar vėsuokiū vėsuokiausiu. Pasėtaika ė peliežirniu arba geltuonžėidės liucernas, katra sosėvėjosi ė sosėkabėnosi pluonās čioptovās. Kā karvė so aštrio lėižovio tas žuolelės liuob trūktelietė, tā liuob sojodietė vėsos žuolīnielis. Tēp judies, judies pakol vėsos ė sojodies. Mūsa Joudė, veizont mona akim, bova baisē pasėleidusi. Ana nuoriejė ētė vėn pavėršiou, vėn tuolīn ė vėsā nepamėslėjė, vo kas belėks kėtam kartou. Apšliaužta ė apterebīta žuolie jau nebibūs skani. Bet geriau nenuoriek Joudės sotorietė, ana tėmps ė tėmps linciūga raukšlieto ė minkšto sava kaklo ė ne vėsumet tegaliesi, neidūrės gelžėnė mėita, anou nulaikītė. Po lašieli, po milīmetra, užmėgdiusi mona bodroma ė kontrībė, ana, veiziek, jau ė nutėmpė tavi do ė dar do metrus. Tėkra sterva, vo ne ragouta karvė. Kartās liuobo sosėzlastietė. Toukart, pamatės anuos mondrīstės, so abėdvėm ronkėm sojimsio gelžini mėita ė iš vėsuos sīluos trauksio anou atgal. Vo jē ė dar neklausīs, so isėtėmposio linciūgo užvuošio par šuonus. Jē Joudė nebūs paralkusi, atsėstuos griuovė vėdurie, pri ragū pastatīs joudas ausis ė dėdliems stėkliniems joudā mielsvuoms akims veizies i muni. Toukart, matītėis, anā nebrūpiejė ni mažuosės moselės, katrū ciels spėitlios soksės aplink akis, ausis, galva ė ikīrē vėsor līs ė rieblinies. Bet po kuriuo laika, sopratusi, ka šī karta so anou užsėjiemiau kāp reikint, atsėduksies ė viel pradies šlėmštė pakelies žuolė. Kartās beganīdams tēp užsėskaitīsio kuokė kninga, ka nebipamatīsio, kāp už tuolėmū mėškū pasėslieps posė oranžėnės saulės. Toukart jau tėmpsio karvė ont kelė, nusėskuobsio kor vešliesniu kraujažuolės steibū ė, sodavės so anās karvē par pastorgali, varīsio anou grētiau i nomus. Bet toukart, kāp ont čiderstvā, Joudė pradies smaigstītėis pri kuokiuos žuolpalaikės ė vėn stabčiuos, vėn gaišins laika. Kėimė jau lauk mama, pakūtie žaliou krūvelė prilaužītu buruoklapiu. Mama tujau pat jem ė prirėš Joudė pri če pat itaisīta kablė, topas ė praded dzīrintė pėina i viedra. Unt Joudės pol mosės ė kėtuokei vabalā, vo ana sokondusi la- pus, vėn tvuo so anās sau par šuonus. Tēp daug tū lapu išbarsta ė sau po kuojuoms.

Pri pat Joudės, išgėrdės dzīravėma, isėtaisa balto ė geltuono plauko apžielės mūsa katėns. Mama anou vėn gen tuolīn, ka nepabaidītom karvės, ka ana nespėrtom i viedra.

Aple Joudė sokuos vėsos mūsa gīvenėms, vėsas kalbas ė darbā. Atein šėinapjūtė. „tievs tonkē vėn liuob švėisē nusėteikės pamislītė, keik kuo mūsa ūkie būs. Tūs dvijūs aktarūs, kor artiau, jau ganīta ė parganīta ­ vėsė ožgalē, vėsė pūdīmā, vėsė dervuonā tēp apgriaužtė ė nuzulintė so karvės snokio, kad iš tuola žemė rauduonou. če pat palėkts šlaks duobėlū šėinou. Tievs nupjaun anus. Kā jau gol pradalgē, iš vadėnama žīdu paganīklė atšliauž ėlgs ė pluons kāp kartės sosieds Dainios, ė anoudo praded pliorptėis:

­ Juli, če būs gers vežėms pašara,­ saka Dainios.

­ Gera pašara ­ jug duobėlā...

­ Vežėms tau ne kelės druobolės. Veiziek, dar arklīs nesmarkē tepatrauks. A nerēks do karto soktė,­ tuoliau vara sosieds.

­ Dvijū nebūs, bet vėns ­ tā so kaupo,­ dar maliavuo tievs.

­ Douk, Dėivė, ka vėsė tuokiū duobėlū ė tuokiū vežėmu parsėtratinto. Par kelis mienesius karvė nesošlėmš,­ neatleid Dainios.

Netuolėj mes so mamo raviejem bolvės ė klausuomuos.

­ Pasėklausios jodoms, jau trīs a ketorė vežėmā išēt ė greitā jau anėi ont ontkūtio nebtėlps,­ joukas mama iš anodoms kalbū.

Maluoniausē karvė bova ganītė pri Deinininka. Nereikiejė anuos tēp akīlā veizietė. Mėita idūrē vėinuo vėituo, po posadīnė ­ kėtuo, po kėik ­ dar kėtuo ė karvė prisėpont, ė tau vėina kėta mėnota lėikt paskaitītė kningā.

Vėina karta ateito i lauka dā tebsvėlėnont vasaras pavakarės karštiou. Joudė, ka ne tēp tekousto bimbalā ė dvilinkē, atsėgolusi ė prisėblakėnusi pri pat žemės, tā iš vėinuos, tā iš ontruos posės tėis ė trėn i žemė kakla, sklaiduos so ausim, krotėn ė oudėga, bet ana pasėdiejusi ont žemės ė dar īr prigolta ė vėsā nieka nereišk. Jod iš īpruotė tik oudėguos stim­ burīs. Aplink karvė laksta ė zvėmb guonā musiū ė kėtuokiū lekontiu gīviu, ėiška vėitelės, kat­ ruos nebiprigaun ni karvės galva, ni oudėga. No, ė po tuo tēp isėkert sava mažuoms ė aštriuoms nuoseliems i skūra, tēp prisėkabėn, ka kuojelės solend i karvės plaukus, ė po tuo tik sorb, tik sorb gīva gīvolė krauji.

Kā priejau, karvė nepajudiejė ni iš vėitas, tik veiziejė i muni jouduoms dėdliem akim, gīnies kėik begaliedama nu musiū. Jemous karvē padietė ėr aš. Atēdams nusėlaužiau stėprė so lapās alksnė šakelė, ė dabā, kor dėdliesnis tū pasiutieliu guons sotop, užvuožo so anou, ka kelės tujau pat ištėis sava rėitus. Karto braukau so ontroujė ronko karvē par kakla, šiūluojo tarpuaki. Joudē iš dėdliū akiū bėrst ašaras, vo aplink anas vėsa laika sokas kelės dešimtīs mažū ė grētū, kāp vėjorkā musieliu. Ale jau ikīroms anū lig pasiotėma. Nespie karvė muostelietė so ausim, vo anuos viel guonās pol i ašaruotas akis. Vo kā jau nutop, nesostuo ni selkundē, tujau pat pasėleid biegiuotė. Bebiegdamas kartās isivel i blakstienu plaukus, viel kilsterie ė tēp sokas ė sokas pakol nutop i akėis kertelė. No, toukart ė prasėded vėsė anū maluonomā: stumduos vėina so kėto, pešiuojės už sparnū, kond kėta kėtā i kuojės, šuok unt nogaras, vėsuokēs balsās zīzėnas ė bīzėnas.

Aš žėnuojau, kuokės lėna mūkas kėnt mūsa Joudė karštuoms dėinuoms, prirėšta saulietuo vėituo. Ne tēp senē iš fizikas muokītuos aiškėna, ka saulie jouds dākts ikaist kelis kartus daugiau, vo mūsa Joudė netor ni veina balta plaukelė. A tad joukā īr tuokem gīvoliou vasaras laikė. Po dėrvelė, kor bova prirėšta karvė, saulė siautiejė vėsa deina ­ ni mažiausė krūmelė, ni kuo nuors kėta. Žuolie, ė ta sovėsam išdegusi. Vo iš tū netuolėj žalioujėntiu alksniu­ nu ė karklīnu, katrei šmiekša sosėmetė vėsās padeinininkēs, musis ė vėsuoks kėtuoks lekous gīvis kėlst ė kėlst vėsa dėina. Nedouk, Viešpatie, jē patem rēktom būtė prirėštam karvės vėituo. Dėl tuo, šėik tėik pabovau pri karvės ė padiejau apsėgalietė so patiuoms dėdliuosiems stervuoms. Ištrauko iš kėituos žemės gelžini mėita, ragėno stuotėis ė vedo anou pri ondėns. Kā gīvolīs sopront ė atsėmėn, kor ētau, nebrēk nikuokiū ragėnėmu ­ pasėlēd rėstė pėrmo monės. Pripoulusi pri ondėns kuoki dešimti mėnotu nebištrauk iš anuo boka sava sniokė ­ tėik bova parkaitusi ė ištruoškusi. Pagierusi nusėraun kuokė ėlgesnė žuolpalaikė, sokondusi atsėmetiejusi tvuo so anou sau tā par vėina, tā par ontra šuona. Isėbrend i ondėni, stuov ė niekor nepatėmpsi, nenuviesi. Aš so saujuoms semo ondėni ė laistau Joudē šuonus, nogara, rėitus. Musiems šalts kāp spirits ondou nepatink, ė, gavosės išsėmaudītė, tik sozvėmb ė maun ėiškuotė i laukus sausesnės ė skanesnės karvės. Kā jau beveik vėsa karvė palėikt varvonti, jemo už linciūga ė tempo anou iš ondėns. Karvė, pasėjotusi po dėinuos karštė kāp dongou, nenuor dā ētė. Bet aš, nieka nebveiziedams, tempo ė anā nebier kou bedarītė. Nusėtempo i dauba, katruo jau išsėtėisė ėlgė alksniu šešoulietē. Atsėgavusi nu karštė Joudė po biški praded grumbītėis žuolies. Aštros kāp peilis Joudės lėižuvis tik šmīkščiuo po žuolė tā iš vėinuos, tā iš kėtuos posės, lėngvā trūktelie so galvo, ė kousnis jau bornuo. Kā jau kumet torio po ronko droskas ė doudo Joudē palaižītė, vėn taikaus pridietė pėršta pri anuos vėršotėnės lūpas. Ana īr geruokā kėita, driegna ė slīduoka, apžielusi retās plaukelēs. Dabā atnešiau paruovės žuolies. Ana atkėš mon boka nuosė, atsėkvep ė graibsta so lėižovio iš ronku žuolė, vo aš tou tarpo viel pačiupiniejo anuos nuosi. Tas vėskas trunk neėlgā. Atnešta žuolė ana prarīn vėino brūkšteliejėmo ė jau ēt i šuona, raun žuolė pati.

Karvė atrond skaniesni šmuotieli, apsėjiediniejė, ė aš anou, pridūrės mėita, palėikto. Pats isėtaisau daubas pakraštie unt akmėns, ė skaitau Leva Tolstuojaus ruomana. Raša poikē, kāp lipdītė lėpda vaizda pri vaizda, žmuogo pri žmuogaus. čėršk ė šlam, ruoduos, tau akies ė au­ sies Levina sokams dalgis, golas nukėrsta rasuota žuolie, tīst pradalgės. Vo rītmetė saulė, kou tik kėlsteliejusi, spindoliou žuolies rasuo, vo rītmetė gaivoms, galva apnėkosės ė neišsėpėl­ diosės svajuonės, ė ta savuotėška rītmetė nuotaika, katra apvalda skaitītuoji, mon tēp patė­ ka, tēp nušvėitė vėsa širdi...

Pakeli nu kningā akis, pasėžvalgā i šuonus, pasėbaidā kuokė ikīresnė musi ė viel vėsos solendi i poslapi. Vo saulė kėlst aukštīn, Levins praded jostė vasaras karšti. Isiklausa... Kažkor kukou geguželė, čiolb kėtė paukštelē. Tuolėj pėivuo kāp pluons lauža dūmielis biški aukštiau nu žemės lėngvā draikuos mėglelė, vo i anou isėvīniuojės nedrousos saulės spindulielis jau balst kāp vāka vīstīklā. No, ė puiki rītmeti apraša Tolstuojos.

Viel pakelo akis, pasėžvalgau ė matau, ka jau krėsteliejė žemīn saulė, ė ka karvė nugraibė vėsa žuolė. Nuleko pri anous ė parkelo i kėta vėita. Atsėgaun užtėrposės kuojės, pasėdara ge­ riau. Vo šešoulietis jau užsėkvėmb unt vėsuos daubos, ė saulė mon ont akmėns bešvėit tik pro pat alksniu vėršūnės. Po dėinuos karštė praded atsėgautė ė paukštātē rezg po vėina kėta šūksni iš sava gėismieliu, ė sklind anėi unt monės pro vėršotėnės alksniu šakas. Vo mon ruoduos, ka gėismelės sklaiduos tēp pat, kāp spėgės saulės žvaizdelės, katruos somėrgoliavo­ sės krimt mon i akis, jē tik viejielis sojodėn miediu galūnės...

Deinininks pluona sruovelė išsėraitės iš če pat ištrīškusiu šaltiniu, tujau palend po tėl­ to, vo anuo posie kelė jau išvingiou Valončiaus žemie. Pri Deinininka ė šaltiniu beveik vėsam slienie aug aukštė alksnē. Tuoliau nu kelė, kor už daubos īr Valončiaus suodība, mes nikumet neliuobam ētė. Mums užteka tuos Deinininka dalėis, katra bova pri kelė. Kumet nekumet vasarvidie, kā jau išsėrps joudūju serbėntu ougas, vo anū pri Deinininka auga, anas berinkdamė, liuobam nuētė ė tuliau. Bet mėškė auguntiūs krūmūs ougu teliuob būtė mėnkā ė daugū daugiausē kou liuobam pajostė, tā nuotrīniems nudegintas kuoju blauzdas ė dėdlē aitri serbėntu lapu kvapa. Vo ougas bova nedėdlės, vuos prasėrposės, sokousnuotas anuos tēp liuob sotrauktė borna ė žondikaulius, ka paskou, ė medaus gavės, nedėdlē beišsėžiuosi. Vo jē ė išsėžiuosi, tā medaus smuoka nikāp nepajusi.

Deinininka žemė ­ i kopras sosėrėitusiu laukū, keliū ė opiu, vo tēp pat griuoviū va­ guoms ė daubuoms išraižīta vėita. Veizont i šiaurė, ont kalnelė kairie posie pastatās rau­ duonou ė baltou apejusi žalio suodībmediu dūmo, spėngst akies ūkininka suodība. Tėisē i tava akis laukā nu kalnieliu leidas žemīn. Vo anū minkšta ė švelni, posapskrėtėmēs išsėrėitusi nogara, katra pavasari liuob pėlkoutė medėnio rolio solīginto pluokštomo, už keliū nedieliu prakniumbunti rausvā ruožėnio vasaruojaus želmėnio, atruodė kāp gīvas. Tik veiziekės iš­ sėžiuojės ė nepramėiguok ė pamatīsi, kāp švėisesnės ė tomsesnės žemės pėlkumuos drais­ kanas pasėkeit i vėinuoda ruožėni ė kuožna dėina vėn daugiau žalstunti šepetieli, katros onkstīva rītmeti ont kožnuos i laivelė prīšaki panašiuos daigelė vėršūnelės laika kāp žvakė lėipsnelė pakielės sėdabro blėzgunti rasuos lašieli. Vo jē rītmetīs īr užlėits saulės, tā kuožnamė lašelie deg dā ė geltuona ognelė. Nespieji duorā ni apmislītė, sorikioutė, kas ė kam, vo jau, užmetės aki i laukus, išvīsti, kāp bangou vešlos vasaruojos, kāp nu tū kalnū, lėnkdamas išstīpusi java, rėit viejė vilnīs. Jēgo dar ėlgiau pasėveiziesi, pamatīsi, kāp tuos vilnīs maišuos po vėsa lauka, kartuojės vėina po kėtuos, slenk ė i kairė, ė i dešėnė, ė viel atgal, līguo verdontem katėlė ondou. Vo blėzgontēs longū stėklās žmuogaus suodība pro miediu kamienus ė krūmus veiz ė veiz i tus laukus, sauguodama vėskou nu pėktuos akėis ė nu vėsuokiu nelaimiu. Vo pats ūkininks aukšts vīrs, vešlēs oustās pridėngta borna, kāp geruojė tū laukū dvasė, vėskou matė, vėskou laiko padarė, ė sunki vasaruojaus varpa brondėna auksini grūda.

Pri pat Deinininka bova šlapi pėiva, ė če nieks nieka neaugėna ­ auga tik tėik, kėik pati gamta bova pasiejusi. Vo ana bova pasėdarbavusi vėsā neprastā: tuoliau nu ondėns auga kėita ė neskani vėlkdalgė, iškėlosēs kerās aštri smėlga ė vėsuoks kėtuoks, nelīgėnont trumpa barz­ dėkė, mažis. Vo pri pat ondėns arba ileidosės sava gīslas i ondėni, auga neužmėrštuolės ė kė­ tuokės tomsiū vėitu išstīpielės. Iš lauka posės, kor švėitė saulė, vo kāp kamė ė geruokā prasė­ bruovosės i pati alksnīna, auga pėktas kāp raganas nuotrīnės. Anuos po pat lapkuotiu pažas­ timis, kāp žovėis ėkrus patemė vėdorvasarie liuob išleistė kroupietus ėlgus oustus, katrėi vieliau liuob apsėpėltė smolkēs pėpėrelēs. Anei ė bova nuotrīniu žėidā. Kā pri anū liuobi priētė, i nuosi liuob trėnktė degous aitroms.

Ētont tuoliau nu kelė, lauks viel kluojuos i kalna. Anou Deinininka vaga ė dauba kėrta i dvė dalis. I Valončiu suodība reikiejė ētė kelalio, katros leiduos par žīdontius rauduonūsius duobėlus, vo tuoliau ­ par blėzgontēs akoutās išplaukiejusius mėižius. Po tuo kelalis liuob dingtė miškingame Deinininka slienie, ė, ka jau praēsi tėltieli ė pradiesi kuoptė i kalna, alk­ snė šakū pruoperšuo pamatīsi baltā dažītus longus. Tas slienis ė karštiausė vasaras dėina bova šalts, pro alksniu šakas tik kamė ne kamė galiejē pamatītė, kāp anuos praleid geltuonu saulės spinduliū nierėnius. Jē viejielis pūstelie, šakas sojod, ė tėi gamtuos nierėnē atsigaun, jod unt biegontio ondėnio arba unt geltuonuos dogna smėltelės. Jē sostuojės pasėklausīsi, išgirsi kāp par akmėnelius gorg ondėnielis, kāp skomb po alksniu šakas vėsuokiausiu paukštieliu tīra­ balsės gėismelės.

Dabar aš užsėkuoriau unt daubas šlaita, veizous, kāp pakalnie jiedėnie Joudė, kāp vies jodėn išstīpusiu alksniu šakas, pro tuolėmesnius medius švėit dar neatviesosės saulės spindolē ė kāp anėi akėn, kā i mona posė nusėtėisės Deinininka slienis ė rauduonā sožīdės duobėlū lauks tomsou akies kāp grīniausė naktės. Tiktā kā mon tas ikīrst ė aš atsėsoko i rītus, aiškē matau žalius bulviu, jau gelsviejuntius javū riežius, katrėi tuolomuo atsėdor i nevuotiškiu ūkininku suodības, tuos suodībuos augontius mėška medius ė vuobilis. Vo dongos mielėns, gėlos ė ruoduos, ka če pat siūbou uorė vuos nesosėdordamas blezdingas, karts nu karta paleisdamas dzūroujinti garsa. Matītėis, iš laimės ė iš dėdlė vasaras pavakarės raškažiaus.

Če pat ­ buruoku lauks, lapā švėisē žalė, iš karštė nudrėbė nu lapkuotiu. Vo mėnks viejielis, ka ė nuor prīš vakara pažadintė anus iš mėiga, nieka negal padarītė. Vaguos pėlkou ondėns išsėėlgė žemės grumstā, kāp žalės gīvatės praded šliaužtė žliūgiu pīnės, mošas pro buruoklapius i vėršo vėina kėta balonda arba dīgiuojė osnės. Iš alksnīnās pasėšiaušosė slienė, iš spindolēs pāuksintu tarpšakiu, vakara driegnomo ė ramībės saldomo sovilgīts varv kikėlė tilindžiavėms, dėdlē nedrousē praded ont vakara taisītė balsa ė lakštingala. Jau šimtās kar­ tu eso gėrdiejės anuos gėismės, bet kuožna karta, kāp ė dabā, klausaus līguo būtiuo išgėrdės anou pėrmouji karta. Kas duo balsa keistoms, kad līguo ė žėnā, ė sopronti, vo, kā užgėid, atsė­ klausītė negali. Kā jau isėklausā, ruoduos, ka vėsā ne uors vėrp, vo iš dongaus bėrst skombou leduokšnē, pro šakas varv šėlts ė gaivėnous ondou ė malšėn tava, musintās, dvijū nedieliu dīkomuo iškėntieta truoškuli. Vėsos uors prisėpėldės kažkuokiū virpiejėmu, iš katrū kuožnos atgarsis ė atspalvis tuoks medingā suodros ė kvapnos, kad ēt kiaurā par galva, širdi ė vėsus kėtus pašalius. Tūs balsūs skomb ė mėška žaloms, ė spindolio žīdonti lauka rasa, vėsos vasaras rītmetė gaivoms ė kvapā. „vėskou tou, kou pasakiau, ė kuo nemuoko pasakītė, sotelp i vėina lakštingalas geismelės skombesi. Tik klausīkės, kāp bėrst iš dongaus pavasarė pabaiguos laukū, žėidū, kvapū perlā, stebuklingā pavėrtė tarp miediu šakū vėrpontė lakštingalas gėismė. Tiktā klausīkės!..

Jau gėist karšta vasaras dėina, ētont žuolīnās pajunti vėlkšna gaivoma. Jau ė naktėis vabalā, ė vėsuokiausė zėrzalā, išsėruopštė iš žemės urvieliu ė plīšiū, iš driegnū šiukšlīnu, kėtū paviesiu. Ontā kāp nerami naktėis lėipsnelė nuliekė margaspalvė geltuonio užsėdegusi nedėdlie pleštikie, vo anā iš paskuos ė ontra. Unt pluona ė ėlga smėlgas stėiba, apkabėnės anou kibiuoms letėnuoms, išrieblėn oustouts, siauras­ parnis naktėis drogīs. Vo kā praded liektė, līguo vėsā nemuokiedams ­ tėisē ė vītor vītor dėdlēs vingēs, ė viel tėisē ė vītor vītor... Vo gal anam par ėlga dėina parkaita nedėdliē galva, vo dabar nuor atsėviedintė ė diel tuo če prīš mona akis mondravuo.

Jau atsėgava ė žalė plievasparnē mosolā ­ anū ne mažiau kāp dešimtės siūbov po alksnė šakuoms geltuonuo beužsėleidontės saulės spinduliū vieduoklie ­ tā i vėršo, tā i apatė ė viel iš naujė. „tēp adīnu adīnas ­ kāp ė nenuvargst. Tebzėrz po medio ė dėdlis dėinuos sauliekaitas bimbals, katros tēp vīkosē zvėmbėn sparnās, ka stuov uorė kāp prikalts, vo po tuo kāp kolka šaun i katrou nuors posė, ė jau tuo vėituo nieka nebier. Bet nenusėmink, po keliū akimirksniu uns ė viel zvėmbėn milimetros i milimetra tuo patiuo vėituo ė viel kāp prikalts, kā po keliū sekundiu viel vėskou pakartuoto iš naujė. Pro pat nuosi joudo brūkšnio nužaibou dėdlės joudas musīs, sava kelēs be parstuojė lek vėsuokėi vabalā. Saulelē dā žemiau nukrėtos, renkas i sava būrelius patīs mažiausė gīvē ­ vėsuokėi mašalā ė moselės. Kā isėveizi, anei irgi sokas joudo kamulelio ė keik tik vieka betor draskuos tarposavie.

Vo Joudė, jau vėsā atšalusi nu dėinuos karštė, dar daugiau inink i žuolė. Tik sok lėi­ žovio, tik šlėmšt. Aš neskobo, skaitau aplink Levina ė Kiti, pasėžvalgau, pakelo karvė ė viel skaitau. Nuspaudė akmou rėitus ė užpakali, soklumpo unt žuolies, sosėrėito i kamuli ­ ė laps po lapa, ė laps po lapa. Vo kā viel pakelo galva, jau ė naktės če pat besėglaustunti, bet uorė dā siūbou blezdingas, ė jau drousiau čiaušk lakštingalas, vo i blauzda, vėskou užmėršės ė inėrtės, kimb jau vėns kėts koisis. Ēto pas Joudė, trauko mėita, tempo i griuovi. Judiesiav ont nomū. Tego ēt iš lieta, kāp pati karvė nuories, aš skaitīsio ė krutėsio pasėstuoviedams. Kā so Joudė pasėruodau pri truobuos gala, mama jau lauk so viedro...

Kartās karvė liuobam ganītė tūs dvijūs aktarūs, katrėi bova artiau. čė bova iduomiau ­ vėsā netuolėi bova gerū sosiedu suodība, vo anuo ­ mūsa klasiuokė. Ganīkla bova pri pat mūsa žemės rėbuos. Parlipi par plati kanala, po tuo takielis ēt i dešėnė, vo, ka bēdams pasėsoki i kairė, tujau pat atsėduri pri dėdlies nupilkiejusiuom ė viejė nugaloustuom lėntuom apėpierītas ė skėiduom dėngto stuogo daržėnies. Tavi pajotės tujau pat praded vumbrītė bjauros ė pėkts, ni šeimininka neklausous gelsvā roda plauka šou. če bova dėdliausė žardėina, po katrou liuob ganītėis ciels polks baltū žousū. Bet vėitas, nuors žousū ė geruokā apterebītas, užteka ė mums. Vo jē ė če nebišsėteksem, galiejē nutriestė ė už truobuos, katrou kelė šončė medē skīrė nu daržėnies.

Galieje liektė ė dā tuoliau, kor pėlkā žaliava, vo kā liuob pražīs, liuob dūloutė violetėniem spalvuom smailevėršūnē neaukštė vėržīnā. Anėi kas kelė žingsnē dar bova apsėkaišiuojė švėisē žaliuom vaivuoru šakeliem. Kā dūksem, liektė kāp gal grētiau ė mėkliau trokdė vėržīnu akmėnīs, kopstā ė dar pasiotės tu viržiu šakieliu aštroms. Anuos i blauzdas liuob kėbtė ni kėik ne mažiau kāp mūsa kaimīna pėkta kalė. Bet mes bovuom šaunės mergelkas ė dar šaunesnė vīriokā, tā nieka tuo neveiziedamė galiejuom pridarītė dar ė ne tuokiū dalīku. Mums daug svarbiau bova, ka laiko sosėrinkto mūsa kompanėjė ­ būrīs vākū, katrei gal nikėinuo ne­ trokduomė lakstītė, slapstītėis arba užsėjimtė kuokēs kėtās žaidėmās. Liuobam būtė nu liekėma parkaitė, linksmė, rauduonās žondās, vo šūksnēs, nustebėmās, spuorās ė zabuovu pargaliem liuob skombies ė skombies skardingė mūsa balsā. Vo laiks liuob tėrptė kāp skaniausis leds išalkosė ė parkaitosė vāka bornuo.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998. Puslapis atnaujintas 2000.05.08. Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt