Literatura

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka herbas3.jpg (2891 bytes)
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis

Į pradžią


ATSISVEIKINANT SU ŽEMAIČIŲ POEZIJOS PATRIARCHU

Žodis prie poeto Stasio Anglickio kapo duobės

 

1999 m. vasario 26 d. mirė Žemaičių rašytojų sambūrio įkūrėjas, žemaičių prozos ir poezijos antologijos „Žemaičiai” (1938 m.) sudarytojas, poetas Stasys Anglickis (1905-1999). Poetas 1999 03 02 palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Kovo mėnesį, kada
pradeda išblukti sniegas,
žiema jau nuskribo,
pavasaris dar neatšveitė…
O, kovo mėnesį!
Viskas taip veržiasi
kažkur, kad rodos,
tavy diena užgimsta,
kuri jau nepraeis.
Tu atsigerk tos
pražysti žadančios dienos.
Budrus būk. Eiti
reiks toli toli…

Tu, mielas Stasy, tai parašei prieš dvidešimtį metų. Ir štai šiandien – vėl kovas. Tavo ištarmė apie tolimą kelionę ir nuojauta, ir realybė. Mes išleidžiame, palydime Tave į paskutinį didelį kelią. Mes su tavimi gyvai šnekamės, nes Tu išeidamas įduodi mums į rankas savo gyvą žodį – gyvenimo ir kūrybos knygą. Ji pratęs Tavo buvimą tarp žmonių ir su žmonėmis ilgesniam negu visų mūsų žemės kelionė laikui.

Mano gyvenimo patirty gražia dovana švyti dienos, kada – jau po pažinties su poeto kūryba – teko susipažinti su juo asmeniškai. Ir čia tenka įvardyti mums abiem brangią Ventą, prie kurios tau buvo lemta gyventi ir dirbti kilnų žmogaus ugdymo darbą. Dirbti vaisingai ir ilgai – ketvirtadalį amžiaus iš tau duoto vos ne pilno šimto metų. Mokslo žinias ir literatūros meilę Tu diegei ne tik Kuršėnuose. Tavo labai savaimingas, lėtokas, žinoma su žemaičiavimo atspalviu žodis krito mokiniams širdin ir Tauragėj, ir Šiauliuose, ir Vilniuje. Kiek būta Tavo mokinių? Jie dabar patys mokytojai ir inžinieriai, gydytojai ir poetai. Be abejonės – ir šiandieniniai valdžios vyrai, juk kai kas sako, kad žemaičiai užsėdę vos ne visus jos krėslus.

Kiek gražių padėkos žodžių iki šiol girdi apie Stasį Anglickį Kuršėnuose! Visi čia žino Olesinę, kur tiek metų mokytojas ne tik taisė parsineštus mokinių sąsiuvinius, bet ir su kastuvu triūsė lauke, sodino obelis, augino javą. Ir Venta čia taip pat tyliai tekėjo, plukdydama dienas ir metus su nelengvais žmonių ir žemės atodūsiais, su karų ir pokarių nelaimėmis ir vargais, viltimis. Tavo, Stasy, akyse aš mačiau Ventą, žinojau, kad jos matė tą gyvenimo bėgsmą, jaudinosi, stebėjo, dėjo širdin viską, guldė užrašų knygutėn, kad žingsniuojant Tuos kasdienius kilometrus miestelio link, susiklotų posmai, eilėraščiai.

Man, gimusiam ant Ventos kranto, labai miela, kad Stasys Anglickis, atėjęs nuo Bernotavo atviro lauko į Kuršėnų molėtas lygumas, jas priglaudė prie širdies kaip savo gimtinę. Pasakęs: „Aš gimiau ten, kur išteka upės” ir paminėjęs ne vieną Žemaitijos upelę, pabrėžtinai pažymėjo: „Ir aš jau visuomet pasaulin žvelgsiu akimis Ventos”. Čia, ko gero, ir stuovieja truobalė pri opės. Ir Venta žvelgė į poetą kaip į savo sūnų, kurį jaudino jos žali vingiai, senventės. Pamenu, Stasy, kaip mes sutartinai pergyvenome, melioracijai iškoneveikus upės vagą, – Tavo žodžiais tariant, padarius ją „tiesią, kaip logaritmo liniuotę”. Aš pridėjau: „Suredagavus kaip kai kurias tada leidžiamas knygas…” Čia prisiminėme liūdnas istorijas su pamarietės Ėvės ir anykštėno Antano romanais.

Kada dabar, eidamas atsisveikinti su Tavimi, grįžau į Tavo minčių dideles erdves, į mūsų kad ir ne per dažnus susitikimus ir pokalbius, aš vėl pajutau Tavo santūrios, kiek uždarokos, bet dvasiškai labai Turtingos asmenybės visumą, o per ją ir Tavo savaip originalios kūrybos grožį. Tavo posmai teigė ir aiškino mūsų būties, mūsų buvimo – kaip Tu sakei – Alfos ir Omegos – meilės gyvenimui ir žmogui – prasmę ir didingumą. Tu, Stasy, ištikimai tarnavai tam aukštam jausmui, ir tai buvo Tavo, Poeto, pozicija. Tarnavai ir gyvenimu, ir poezija. Laiko srautas, istorijos lūžiai, tautos keliai ir kančios mus visus blaškė, grūdino, blaivė, išmokė skirti tikras ir tariamas vertybes. Tu mylėjai savo kalvotąją Žemaitiją, mylėjai visą Lietuvą. Kai dar mokinukas Joninių naktį ant Čiupikų kalno, netoli Šatrijos, sudeginai savo pirmuosius tavęs nepatenkinusius eilėraščius, Tu tarsi prisiekei atskleisti naujus jų puslapius – ir priesaiką įvykdei. Ir gimtai žemei, ir žmonėms. Jų likimas buvo Tavo likimas. Prisimena Tavo retrospektyvus žvilgsnis:

 

Medvėgalis ledynas dar
plūdosi su Šatrija
niekada neužmirštančiu
žemaičių liežuviu, –
ir vėliau jau šiuolaikiškai pažvelgta:
mano gentainiai
dar laikos įsikibę
tartum į motinos krūtį,
į Baltijos krantą.

Tautos egzistencijos, jos kultūros, tradicijų išlaikymo problema Tavo kūryboje užima vieną ryškiausių vietų. Ta problema, kaip jaučiame, aktuali ir šiandien, ir tokia bus rytoj.

Prisimintina Tavo poemėlė apie Neriją, Urbą, Neringą.

Mums nėra tekę plačiau išsikalbėti apie specifinius poetinės kūrybos reikalus, tradicijas, ieškojimus, naujumus. Tavo poezija, Tavo poetikos ypatingumai tokį pokalbį pratęs. Lietuvių poezijos panoramoje Stasio Anglickio kūryba yra savotiškas tiltas, jungiantis prieškario meto mūsų poezijos pasaulį su šių dienų jos išklotine. Tai reta, bene paskutinė mus pasiekusi gyva galimybė pasekti lietuvių poetinės kultūros raidą, jos svarbiausius reiškinius. Gal net dviejų epochų sąšauka. Joje mes išskirsime savaimingą Stasio Anglickio manierą, braižą. Jis liko ištikimas savo ištakoms, savo nuostatoms, pačiam sau. Svarbu, kad tos ištakos, kaip paties poeto pripažįstama, siejamos su jį nuo mažens stebinusiais žemaičių šnekos lobiais, ir pirmiausia – su motinos kalba.

Dar kartą kartu galime prisiminti Tavo dėkingumą likimui, kuris mokslo keliuose suvedė su tokiais mūsų kultūros šviesuliais, kaip Krėvė, Vaižgantas, Sruoga, Putinas. Ir, be abejonės, poetas Faustas Kirša, pas kurį, iš adresų biuro sužinojęs adresą, užėjai ir kuris buvo Tavo debiuto spaudoje krikštatėvis. Būtina prisiminti ankstyvą pažintį su Tave ypatingai ir ilgam pavergusius Gėtės „Faustu” – tarp kitko, įsiminė Tavo pasakojimas, kaip jį iš originalo Tau, dar vokiškai gerai nepramokusiam gimnazistui, skaitė nusigyvenęs dvarininkas, pats nepaprastai panašus į Mefistofelį.

Esi sakęs, kad taip pat nepaprastai anksti susipažinai ir su Puškino „Oneginu”, ir su Lermontovo „Demonu”, kurį vėliau išvertei į lietuvių kalbą, ir su Bairono „Kainu”. Filosofinius pasaulinės poezijos atšvaitus galima užtikti Tavo poetinėje mąstysenoje. Tai vadinasi poetinė kultūra.

Visi buvome maloniai nustebinti, kad panašiai kaip Gėtė, ir Stasys Anglickis išlaikė neatšipusią plunksną iki labai pagarbaus amžiaus.

„Svarbu sukurti ugnį,” – sakė jis, ir ta ugnis degė. Šio laikotarpio eilėraščiai – aukšta emocinė ir intelektualinė kondicija, svariai gyvenimo kelio pabaigoje papildžiusi visą kūrybą, kuri jau bus vadinama literatūriniu palikimu.

Apie ką tik neskaitys jos puslapiuose poezijos mylėtojas dabar ir ateity. Apie viską, kas tilpo į didelį Poeto gyvenimą. Vieną paskutiniųjų savo knygų – rinktinę – Stasys Anglickis pavadino žodžiais „Ant melyno kranto”, paaiškindamas, kad tų „mėlynų krantų / jūrų, upių, ežerų, net kosmoso / – pilnas žmogaus gyvenimas”. Jis vaikščiojo tais mėlynais krantais – būties okeano krantais, kažkaip pasakęs šiuolaikinių galimybių adresu: stebuklas ne tai, kad trankausi mašinomis, bet tai, kad vaikščioju pėsčias. Sunku išskirti kokią nors ypatingą jo poetinės paletės gamą, nebent jo nerimastingą žvilgsnį į žmogų ir gamtą, būties grožį, prasmę. Jos visumos ir detalės santykį. Miela, kad ant mėlyno kranto poetas rašė ir apie jūrą, ir apie jį įsimylėjusią pelargoniją, apie mįslingą vėjo arbatą ir apie vakarą su Mona Liza, tapė akvarelę su antimis ir prisiminė dinozaurus. Rašė žemaitiškos dvasios ištarme, tos dvasios intonacijomis. Tik žemaitis gali taip pasakyti: „jūra raita debesimis, raita palaidūnais vėjais”.

Ilgai einu pajūriu mėlynu,
bangos ūžčioja į mano sielą –
žmogaus būtis pasauly – smėlis,
kurs lyg lemtis pajūriu sėlina.

Čia vėl Tavo, Poete, posmai apie mėlyną gyvenimo jūrą ir birų jo kranto smėlį. Tavo krantas buvo ganėtinai ilgas. Likimas davė Tau žemaitišką drūtumą, gerus gyvenimo bendražygius, artimuosius.

Gyvenimo dėsniai nenumaldomi. Mums skaudu, kad Tu priėjai savo mėlyno kranto kraštą, kur tenka atsisveikinti. Bet mes ne visą tave išlydime. Tu pasilieki su mumis savo raštų turtais, savo poezija ir neužmirštama asmenybe, savo visiems pažintina gyvenimo ir kūrybos patirtimi.

Tegu būna tau lengva Vilniaus Antakalnio žemė. Jos dangus gobs ir globos Tavo ramybę. Su Tavimi pakartosim:

Neimkit nuo manęs
to mėlyno antvožo –
dangaus. Aš būsiu
su jumis kaip
dar niekad neišverkta
ašara.

Vacys Reimeris, 1999 03 02


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2000.05.08.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

IstorijaKultūraKalbaLiteratūraTautosaka
Lankytinos vietosVyskupijaRedaktoriaus žodis