Kalbant apie karaimų folklorą, tenka viena sąvoka apibūdinti daug skirtingų dalykų, vienaip ar kitaip susijusių su kolektyvine kūryba, laiko atžvilgiu kurta kelis šimtmečius, o erdvės - skirtingose geografinėse platumose. Lietuvos karaimų folkloras, tai, kas šiandien bendruomenėje dar gyva, yra atkeliavę iš amžių glūdumos, kai gyventa tarp įvairių tiurkiškų, persiškų ir arabiškų genčių.


Inscenizuotas karaimų įvažiavimas į Trakus. 1997 m.

Karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600- ųjų metinių jubiliejaus iškilmės

Viena iš seniausių folkloro formų yra būrimai. Karaimai nuo senų laikų įžiūrėdavo likimo ženklų sapnuose, įvairiuose gamtos reiškiniuose, o taip pat jei dilgčiojo vieną ar kitą kūno dalį. Senolių žinios liko užrašytos rankraščiuose, vėliau kai kas išspausdinta karaimiškoje periodikoje. Dilgčiojimų būrimus žurnalo "Mysl karaimska" puslapiuose įdomiai nagrinėja Ananiaszas Zajączkowskis. Juo sekę kiti mokslininkai atrado panašių būrimų rumunų, serbų, chorvatų, graikų, bulgarų ir kitų tautų folklore. Pavyzdžiui, tikima, kad jei dilgčioja kairiosios kojos pėda, laukia ilga kelionė; jei dilgčioja dešinioji šnervė, laukia džiaugsmas ir troškimų išsipildymas, ir pan.

Kitas reikšmingas folkloro žanras - patarlės ir priežodžiai. Krymo karaimų patarles pirmasis paskelbė Wilhelmas Radloffas 1896 m. savo žodyne "Opyt slovaria tiurkskich narečij". Jų buvo apie 470 vienetų. Trakų karaimų patarlės ir priežodžiai iki 1947 m. apskritai nebuvo skelbti. Pirmasis 35 karaimų patarles ir 43 priežodžius, užrašytus iš savo motinos ir kitų Trakų bei Panevėžio karaimų lūpų, paskelbė Wlodzimierzas Zajączkowskis. Vėliau yra publikavę ir kiti autoriai.

Trakų istorijos muziejus.
Karaimų etnografinės
ekspozicijos dalis

Kaip ir kitų tautų patarlėse, jose užkoduotos pagrindinės tautos vertybės, pabrėžiamos žmogiškosios dorybės ir smerkiamos ydos. Beveik visos karaimų patarlės sudarytos iš dviejų semantiškai gretinamų ir dažnai surimuotų dalių, pvz. Toj ašty - sioz artty (Vestuvės pasibaigė, kalbų padaugėjo), Jat katyn - učuz altyn (Svetima žmona - pigus auksas), Az ašym - tynč bašym (Mažai valgio(turto) - rami galva), Bart jeri - bart jemi (Turi žemės - turi maisto). Patarlės karaimiškai vadinamos Ata siozliari (Tėvo žodžiai). Simboliškai pavadinimas išreiškia ir jų prasmę - sugebėjimą koncentruoti protėvių sukauptą išmintį.

Iš folklorinių liaudies dainų vertėtų paminėti originalią lopšinę "Bir bar ėdi" (Buvo buvo kaip nebuvo), kuri turi beveik pažodinį atitikmenį karačiajų tautosakoje. Pagrindinis lopšinės teksto motyvas - jėgos ir galybės sąlygiškumas, nepatvarumas, atsiskleidžiantis gamtos jėgų dialoguose, vaizdingame jų pasigalinėjime:

Hoj kujaš, kujaš, niedian sien kiučliu?
Mien kiučliu bolsa ėdim, mieni bulut kaplamahejt.

Ei, saule, saule - kuo tu stipri?
Jei stipri būčiau, manęs debesis neuždengtų.

Kad ir nedaug išliko karaimiško folkloro, jį siekiama puoselėti, mokyti vaikus, tekstus naudoti kaip pedagoginę priemonę. Specifinis naujųjų laikų reiškinys - skoliniai iš aplinkinių tautų folkloro, adaptuojami karaimiškajame kontekste ir ilgainiui tampantys savais.

Lietuvos karaimų visuomeninės organizacijos Literatūra ir spauda Papročiai Vytautas ir karaimai Religija Kalba Istorija © Lietuvos Karaimų Kultūros Bendrija